90 metų nuo Lietuvos kariuomenės įsteigimo

Romualdas Kriaučiūnas

Oficialia Lietuvos kariuomenės įsteigimo diena laikoma 1918 m. lapkričio 23-ioji, nes tą dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės įsakymas. Toliau pasinaudosiu Kazio Ališausko sutelkta išsamia informacija, išspausdinta ,,Lietuvių enciklopedijos” (Boston, 1968 m.) XV tome.

Lietuvos kariuomenė kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis, nes 1918 m. pabaigoje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, iš Lietuvos traukėsi vokiečių kariuomenė, o ja sekė Sovietų Rusijos raudonoji armija tikslu užimti Lietuvą. Pirmieji Lietuvos kariuomenės organizatoriai buvo lietuviai karininkai, sugrįžę iš Rusijos. Kiek vėliau prie jų prisidėjo Mažosios Lietuvos ir JAV lietuviai kariai.

Jokios ginkluotos pajėgos lietuviai neturėjo, nors bandymų sudaryti buvo. Vilniuje 1918.02.16 paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą, kariuomenės organizavimo reikalas pasidarė aktualus. Sugrįžę iš Rusijos lietuviai kariai pradėjo kariuomenės organizavimo darbą slaptai, nes vokiečių okupacinė valdžia griežtai draudė. Prie Valstybės tarybos Vilniuje veikė Apsaugos komisija. Ji registravo karius, rinko žinias ir svarstė kariuomenės organizavimą ir apsiginklavimą. 1918.10.11 į Vilnių atvyko pirmieji vienuolika kareivių savanorių. Tų metų lapkričio 5–9 dienomis pasikeitė Vokietijos vyriausybė ir Lietuvoje pasidarė laisvesnės sąlygos veikti. Lapkričio 11 d. susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė, kurioje ministru pirmininku ir krašto apsaugos ministru buvo prof. A. Voldemaras. Lygiagrečiai su lietuvių kariuomenės dalimis buvo steigiamos gudų kariuomenės dalys. Pradžioje darbas dėl lėšų, ginklų ir aprangos stokos ėjo lėtai.

Rusijos bolševikai iš rytų artinosi prie Vilniaus, vokiečiai traukėsi į Vokietiją. Nebuvo kas gina Vilnių. 1918.12.24 – Kūčių dieną – pasikeitė vyriausybė. Ministru pirmininku tapo Mykolas Šleževičius, krašto apsaugos ministru – Mykolas Velykis. Naujoji vyriausybė išleido atsišaukimą į tautą ir kvietė piliečius stoti į krašto apsaugą. Negalint apginti Vilniaus miesto, vyriausybė ir kariuomenės vadovybė Naujųjų metų išvakarėse persikėlė į Kauną.

Stodami savanoriais į kariuomenę aktyviai pasireiškė moksleivija ir studentija. 1919.01.05 jau buvo apie 3000 savanorių. Šis skaičius sparčiai augo. Didesnė Lietuvos teritorijos dalis buvo priešo užimta. Kovos dėl Lietuvos laisvės prasidėjo 1918 m. pabaigoje ir tęsėsi iki 1920 m. pabaigos. Kariauti teko su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Atmintinos Kėdainių, Jiezno, Alytaus ir kitos kautynės. Atmintinas puolimas Vilniaus kryptimi, Ukmergės paėmimas, KurkliųPanevėžio, Kupiško-Utenos, Zarasų ir kitos operacijos.

Visų respublikos ginkluotų pajėgų vadas buvo respublikos prezidentas. Pagal veikiančius įstatymus jis galėjo skelbti mobilizaciją ir demobilizaciją, įsakyti kariuomenės vadui pradėti ir sustabdyti karo veiksmus. Prie respublikos prezidento veikė Valstybės gynimo taryba, kurią sudarė respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, krašto apsaugos, finansų ir vidaus reikalų ministrai, kariuomenės vadas ir kariuomenės tiekimo viršininkas. Gynimo taryba svarstė valstybės gynimo reikalus.

Lietuvą okupavus rusams 1940.06.15 Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta liaudies kariuomene. Rusams pareikalavus buvo uždraustas bet koks Lietuvos kariuomenės judėjimas, nuginkluota ir likviduota Lietuvos šaulių sąjunga. Iš kariuomenės atleista daug vyresniųjų karininkų, kurių dauguma vėliau buvo areštuoti. Lietuvos kariuomenei iš Maskvos buvo atsiųstas vadas, Sovietų kariuomenės gen. mjr. F. Baltišis-Žemaitis. Kariuomenėje buvo įvesta politinių vadovų institucija ir kariuomenės bolševikinimas vyko smarkiu tempu. Karininkai ir kareiviai buvo sekami. Buvo atleisti visų tikybų kapelionai. Iš patalpų pašalinti visi tautiniai ir religiniai simboliai. Jų vietoje pakabinti bolševikų vadų paveikslai ir komunistiniai šūkiai. Buvo vedama įžūli propaganda už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos.

Vokiečių okupacijos laikotarpyje (1941–1944) buvo sudarytos kelios lietuvių kariuomenės formacijos: Lietuvos apsaugos daliniai, Lietuvos vietinė rinktinė, Lietuvos apsaugos dalys, Statybos batalionai, Tėvynės apsaugos rinktinė ir Vanagai. Anksčiau ar vėliau šios formacijos buvo išardytos ar pateko vokiečių okupantų kontrolei. Antrajam pasauliniam karui baigiantis jų likučiai persitvarkė mažais kovos daliniais, išsisklaidė ir vedė žūtbūtinį partizaninį karą, pareikalavusį apie 30 000 partizanų gyvybių.

Su gilia pagarba prisimename pirmąjį Lietuvos kariuomenės įsakymą, išleistą prieš 90 metų, ir neeilinę Lietuvos kariuomenės šventę.