Rita (Zoe) Dirsė su vyru Lietuvoje pereitą vasarą. Iš R. Dirsės asmeninio albumo.
IX Dainų šventės pasaka liks kino juostoje
Pristatome IX Dainų šventės kino režisierę, torontiškę Ritą Dirsę
GABIJA PETRAUSKIENĖ
Tokie ženklūs renginiai kaip išeivijos Lietuvių dienos, Tautinių
šokių, Sporto bei Dainų šventės suteikia ypatingą progą
mūsų lietuviškajai išeivijai pasirodyti. O per tokius
renginius tą daryti reikia visose srityse, kartais ir tokiose, apie
kurias ne visuomet iš pradžių pagalvoji.
Ruošiant IX Išeivijos lietuvių dainų šventę
Toronto mieste, Kanadoje, ateinančios vasaros liepos mėnesio pirmąjį
savaitgalį, rengėjams prireikė įvairiausių gabumų turinčių asmenų:
finansininkų, menininkų, rašytojų, organizatorių, žodžio ir
muzikos kūrėjų, dainininkų, muzikantų, redaktorių, tyrinėtojų,
choreografų, siuvėjų ir – kinematografės!
IX Dainų šventės rengėjai pa kvietė šventę filme įamžinti
daugiau nei 30 metų filmavimo profesinę patirtį turinčią Kanados kino
režisierę – Ritą (Zoe) Dirsę. Susipažinkime su Rita ir jos
žymesniais darbais.
Lietuviška vaikystė
Zoe Dirse, kaip ją visi pažįsta profesionaliame filmų pasaulyje, tarp
lietuvių ir latvių yra žinoma kaip Rita Dirse. Rita yra lietuvių ir
latvių kilmės, augusi Ontario provincijos pietinėje dalyje, tabako
ūkiuose. Vietinėje Delhi Lietuvių Bendruomenėje lankė ir baigė
lituanistinę šeštadieninę mokyklą, sekmadieniais
lankydavo lietuviškoje parapijoje laikomas pamaldas, dalyvavo
vietinėje lietuviškoje skautų veikloje. Vasaras praleisdavo
lietuviškose jaunimo stovyklose Dainavoje (JAV) ir skautų
stovykloje Romuvoje (Kanadoje).
Iš Delhi išvyko studijuoti Toronto University, kur
studijavo ir baigė psichologijos-sociologijos mokslus. Įgijusi
bakalauro laipsnį, Rita pirmus penkerius metus dirbo su jaunimu kaip
socialinė darbuotoja. Šiuo metu ji gyvena Toronto, kur po 30
metų darbo kaip kino režisierė Rita profesoriauja Sheridan kolegijoje,
dėstydama filmavimą ir meną.
Filmuojant pavojingose pasaulio vietose
Per 30 savo, kaip kino režisierės, karjeros metų Rita turėjo galimybę
keliauti aplink platųjį pasaulį, filme užfiksuojant pasaulinio dėmesio
reikalaujančius rūpesčius bei išgyvenimus. 1994 metais ji buvo
Belgrade per tuo metu Jugoslavijoje vykusį civilinį karą. Jos tikslas
buvo stebėti moterų partizanių/rezistenčių veiklą. Su tokių moterų
grupe Rita bėgo kulkoms zvimbiant virš galvos per Belgrado
gatves.
Metais vėliau Rita Amsterdame jau plaukė laivu, filmuodama keturias
moteris muzikantes, vykstančias į ilgai uždelstą šventę,
pripažįstančią gėjų indėlį į Antrojo pasaulinio karo kovas.
1998 metais ji ir vėl atsidūrė pavojuje. Šį kartą Cairo mieste,
Egipte. Jai befilmuojant Cairo senamiestyje, apie ją ėmė spiestis vis
didesnė vyrų grupė, kurią sudomino moteris filmuotoja. Grupė didėjo,
pradėjo pykti, stumdytis, pagaliau ir pačią Ritą pradėjo stumdyti. Ji
vos suspėjo pasprukti į netoliese stovinčią savo mašiną ir
išdūmė nebaigusi filmuoti.
Šių ir panašių įvykių dėka Rita pradėjo klausti savęs,
kokią įtaką filmui turi tai, kad ji yra moteris, dirbanti daugiausia
vyrų filmuotojų pasaulyje? Ji pradėjo studijuoti, kokią įtaką
filmavimui ir pačiam filmo žiūrėtojui turi moteris režisierė.
Šia tema ji šiuo metu York University Toronto rašo
magistrinį darbą.
,,Pralaužiant ledus” kine
Karjerą kine Rita pradėjo 1979 m. Tuo metu ji kartu su viena kino
režisiere buvo vienintelės moterys, priklausančios filmuotojų unijai.
Tai buvo profesija, kurioje vyravo vyrai ir moteriai prasimušti
buvo labai sunku, ypač sunku buvo gauti darbą. Vadybininkai ir
direktoriai vengė samdyti moteris, nes nepasitikėjo jų sugebėjimais bei
fizinėmis galimybėmis pakelti intensyvų ir fiziškai sunkų
filmavimo darbą.
Vieną dieną netikėtai, kaip tik dėl to, kad Rita buvo moteris, pasisekė
,,pralaužti ledus”. Rita gavo darbą filme ,,Adoption
Stories”, kurį ruošė TV Ontario laidai. Vadybininkė
ieškojo moters filmuotojos, kuri rastų ryšį su
paaugliais, pasakojančiais apie savo išgyvenimus. Ieškojo
asmens, kuris tą jaunimą pasiektų ir parodytų filme. Pasamdė Ritą.
Filmas sulaukė didelio pasisekimo. Po šio lūžio Rita gavo daug
darbų tiek Kanadoje, tiek Hollywood. Apie 10 metų ji dirbo kaip
padėjėja. Bet tai jai nesuteikė tikro pasitenkinimo, todėl netrukus
pradėjo ieškoti prasmingesnio darbo – ieškoti
filmų, kurie žiūrovui pasakytų ką nors prasmingo.
Prasmingas darbas NFB
National Film Board (NFB) of Canada paskelbė ieškanti filmuotojo
savo skyriui Montreal mieste. Tuo metu socialinius filmus pradėjo kurti
tokie kino režisieriai kaip Wolf Koenig, Donald Brittain, Alanis
Obomsawin ir Denys Arkand. Tuo metu Kanados didžiausi talentai būrėsi
prie NFB ir kūrė įdomius, socialiai svarbius filmus. Ritai teko sukurti
filmus apie žymius Kanados autorius, pvz., Margaret Atwood, Mordecai
Richler, socialinius veikėjus kaip Maude Barlow ir Jane Rule. Jai
sekėsi rasti ryšį su savo filmų herojais ir iš jų
išgauti autentiškas istorijas, nepaisant šviesų
bei aparatūros, kurie lengvai juos galėjo įbauginti arba
išblaškyti.
Dirbdama NFB, Rita sukūrė daugiau nei 70 dokumentinių dramų ir filmų.
Šie projektai dažnai reikalavo, kad ji keliautų į įvairius
kraštus kartais nekreipiant dėmesio ir į savo asmeninį saugumą.
1991 m. ji filmavo Pabaltijyje, 1994 m. Balkanuose, 2003 m. –
kurdų gyvenvietes Turkijoje.
Į Lietuvą kurti ,,Baltic Fire”
Ji prisimena, kai 1991 m. per televiziją sekė Nepriklausomybės nuo
Sovietų Sąjungos kovą Lietuvoje. Per vieną sausio 13 dieną Lietuvoje
sovietai nužudė 14 žmonių! Jai atrodė, kad TV žurnalistai
vienašališkai pateikė tuos įvykius pasauliui. Ją tai
užgavo ir pakurstė dėti visas pastangas sukurti nepriklausomybės
atgavimo Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje istoriją iš savo
asmeninės perspektyvos.
Nepaisant įvairių fizinių ir finansinių sunkumų, ji susipakavo ir
išvyko į Pabaltijį sukti filmo. Tuo metu Rita nesuprato
pavojaus, kuriame ji atsidurs filmuodama. Jos geras draugas, latvių
kino režisierius Andris Slapins tuo pačiu metu Rygoje filmavo
dokumentinį filmą ,,Tėviškė”. 1991 m. sausio mėn. jis ir
jo padėjėjas Gvido Zvaigzne pateko į sovietųlatvių susišaudymą,
kurio metu Andris tragiškai žuvo. Ši nelaimė dar labiau
sustiprino Ritos ryžtą sukurti filmą ir neleisti baimei jos užčiaupti.
Rezultatas – filmas ,,Baltic Fire”, jos, kaip kino
režisierės, debiutas.
,,Baltic Fire” buvo plačiai pripažintas kaip svarbus dokumentinis
filmas, gavo įvairiausių apdovanojimų. 1997 m. filmavimo skyriui NFB
Montreal užsidarius, Rita persikėlė į Toronto ir įkūrė savo privačią
firmą ,,Zoe Dirse Productions”.
Kiti Ritos darbai ir gausūs apdovanojimai
Tarp Ritos vėlesnių darbų rasime dokumentinį filmą ,,Vendetta
Song” (režisierė Eylem Kaftan), paruoštą Montreal DLI
Productions ir Vision TV. Šis filmas ,,Hot Docs”
tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Toronto laimėjo pirmą
vietą, Canadian International Development Agency kategorijoje, skirtoje
už geriausią kanadietišką filmą apie tarptautinės pagalbos
vystymą. Šis filmas laimėjo ir ,,Hot Docs” žiūrovų ap
dovanojimą, 2005 m. ,,Rendezvous” festivalyje Montreal laimėjo
Quebec Critics’ Award už geriausią vidutinio ilgio dokumentinį
filmą.
Ritos dokumentinis filmas ,,Tiger” laimėjo pirmąją vietą Reel
World filmų festivalyje Toronto, o ,,Jambo Kenya” varžėsi 2005 m.
tarptautiniame vaikų filmų festivalyje ,,Sprockets” Toronto.
Režisierė Ali Kazemi su Dirse Indijoje sukūrė filmą ,,Runaway
Grooms” apie priverstines vedybas. Šis filmas buvo rodomas
CBC televizijos laidoje ,,The Passionate Eye”.
Su dideliu dėmesiu laukiame progos artimiau susipažinti su šia
kūrybinga moterimi Dainų šventėje. Jos asmeninė patirtis, ką
reiškia išlaikyti lietuvišką kultūrą svetimame
krašte, bei jos jautrumas žmogui, jo pasakojimams ir
liudijimams, esu tikra, praturtins būsimos šventės indėlį mūsų
išeivijos kultūrinių lobių skrynioje nauju kūriniu – IX
Dainų šventės įamžinimu kino juostoje.