Prel. Ignui Urbonui – 100 metų!urbonas

VIDA MALEIŠKIENĖ

Prel. dr. Ignas Urbanavičius-Urbonas gimė 1910 m. gruodžio 5 d. Valėniškių km., Nemunaičio valsč., Alytaus apskr. Nuo 1923 m. lankė Vabalių pradžios mokyklą, Merkinės progimnaziją, kurią baigęs įstojo į Alytaus gimnazijos 5 klasę. Gimnaziją baigė per trejus metus (išlaikęs egzaminus iš 5 kl. į 7 kl.) ir 1930 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. Jį baigė 1935 m. su diplominiu darbu ,,A. Jakštas – Apologetas”. Tų pačių metų birželio 15 d. Kauno katedroje arkiv. Juozas Skvireckas suteikė jam kunigystės šventinimus.

Pirmasis paskyrimas prelatą atvedė į Želvą (bažnytkaimis prie Ukmergės), jis išdirbo dvejus metus, vėliau aštuonis mėnesius laikinai ėjo klebono pareigas Varėnoje. Tačiau prelatui labiau prie širdies buvo mokykla, pastoracinė ir kultūrinė veikla, o ne klebono pareigos, kurios buvo labiau susijusios su ūkio administravimu. Gal todėl vyskupas J. Kutką 1938 metų birželio mėnesį jį pakvietė į Kaišiadoris, kur šiokiadieniais jis tvarkė parapijų archyvus, o savaitgaliais dirbo su vyskupijos jaunimo ir kitomis organizacijomis.

1939 metų rugpjūčio mėnesį kartu su Studentų ateitininkų delegacija dalyvavo tarptautiniame katalikų studentų ,,Pax Romana” kongrese Washington, DC Amerikoje. Tuo metu prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir kongreso dalyviai jau sugrįžo į bolševikų okupuojamą Lietuvą. Nuo 1940 m. kun. Urbonas dirbo Aukštadvario progimnazijos ir Mergaičių Žemės ūkio mokyklos kapelionu, iš kurios 1944 metais, paties prelato žodžiais tariant, ,,širdyje verkdamas”, turėjo pasitraukti į Vakarus. Savo knygoje prelatas rašė: ,,Buvo graži ir šilta vasaros diena, liepos 3ioji. Ir aš pravirkau... Juk nesu niekam blogo padaręs ir turiu palikti tėvynę.” Atvykęs į Vokietiją jis dirbo Freiburgo vyskupijoje: iš pradžių Wyl parapijoje vikaru, vėliau – Švarcvaldo kalnuose Klosterhofo seselių vienuolių kapelionu. 1945–1949 m. studijavo Bonos (Bonn a/Rhein) (Rheinische Friedrick – Wilhelms – Universität Bonn) universiteto filosofijos fakultete, kurį pabaigė istorijos ir filosofijos daktaro laipsniu.

1949 m. gruodžio 13 d. kun. dr. Antano Deksnio kvietimu, dar rankose turėdamas Nepriklausomos Lietuvos užsienio pasą, atskrido į Ameriką. Pirmuosius ketverius metus dirbo vikaru East St. Louis lietuvių parapijoje ir kitose Bellville vyskupijos amerikiečių parapijose.

1954 metų rugsėjo 26 dieną atvyko į Gary, Indiana lietuvių Šv. Kazimiero parapiją, kur pradžioje dirbo vikaru, o vėliau perėmė klebono pareigas. Net 44 savo kunigavimo metus prelatas nenuilstančiai darbavosi Šv. Kazimiero parapijoje. Prelato darbai neapsiribojo tik parapijos veikla, jis greit prisijungė prie Čikagos lietuvių veiklos ir aktyviai dalyvavo tokiose organizacijose kaip Lietuvių istorijos draugija, Katalikų mokslo akademijos židinys ir kitose. Daug dirbo su lietuvišku jaunimu, ypač su Moksleiviais ateitininkais ir Sendraugiais, būdamas jų centro valdybose ir dalyvaudamas renginiuose bei kartu stovyklaudamas. 1964 m. su prel. (vėliau vysk.) Antanu Deksniu atstovavo pavergtos Lietuvos Bažnyčiai tarptautiniame eucharistiniame kongrese Bombėjuje, Indijoje. Kelionės metu aplankė Izraelį, Libaną, Iraną, Indiją, Tailandą, Japoniją, o į Čikagą sugrįžo per Hawaii ir Los Angeles.

Prel. Urbonas rašė straipsnius meno ir religinėmis temomis į žurnalus ,,Aidai”, ,,Naujas gyvenimas”, ,,Lux Christi”, ,,Lietuvių praeitis”. Taip pat lietuviškuose laikraščiuose ,,Draugas”, ,,Tėviškės žiburiai” buvo spausdinami jo straipsniai meno ir istorinėmis temomis. Už savo įnašą lietuviškai spaudai buvo pakviestas į ateitininkų rašytojų ,,Šatrijos” draugiją. Kai 2006 metais buvo išleista jo atsiminimų knyga ,,Ilga mano kelionė”, jis buvo pakviestas ir į Amerikos Lietuvių rašytojų draugiją.

1990 metų spalio 7tą dieną (pa-rapijiečių pastangomis) jam iškilmingai buvo suteiktas prelato titulas. Pirmą kartą Šv. Kazimiero bažnyčios istorijoje šv. Mišiose dalyvavo net penki vyskupai.

1998 metų gegužės 17 dieną prelatas aukojo paskutines šv. Mišias Gary Šv. Kazimiero bažnyčioje. Rašydamas apie atsisveikinimą su parapija prelatas prisimena: ,,sakiau pamokslą, sunkiausią per 60 kunigystės metų. Pasakiau daug pamokslų laidojant parapijiečius, bet šis buvo pirmas laidojant parapiją! (...) išėjęs į kiemą pasakiau ’sudie’ bažnyčiai, medžių alėjoms, paukščiams, kuriuos čia, sodely, ant didelio stalo lesindavau... pagaliau ištariau ‘sudie’ ir visai parapijos sodybai...”. Lydimas kelių artimiausių draugų atsikėlė į Lemontą, kur jo ,,su šypsena ir gera širdimi”, anot prelato, laukė kun. Algirdas Paliokas, SJ, tuometinis misijos kapelionas. Kapelionas, pasitaręs su misijos taryba, įrengė trijų kambarių butelį šalia bažnyčios. Ir taip mielas prelatas tapo neatsiejama Pal. Jurgio Matulaičio Katalikų misijos, Lemont, Illinois, dalimi.

Šį pavasarį mūsų mylimas prelatas atšventė savo kunigystės 75 metų jubiliejų, o dabar švenčia 100 metų jubiliejų! Jo linksma šypsena, žaismingos akys ir šiltas dzūkiškas būdas tarsi pavasario saulutė šildo misijoje besilankančius žmones. Jis nuostabus ir šviesus žmogus. Savo išsilavinimu, apsiskaitymu ir sugebėjimu diskutuoti įvairiausiomis temomis gali būti geru pavyzdžiu daugumai. Turbūt nerasi temos, apie kurią jis nežinotų ir negalėtų diskutuoti, tik paklausk apie Katalikų Bažnyčios ar Lietuvos istoriją! Artėjant šimtmečiui mūsų mylimas prelatas negali pasidžiaugti gera sveikata, bet vis tiek kiekvieną rytą ateina koncelebruoti šv. Mišias su kun. Antanu Saulaičiu, SJ.

Norint pagerbti prelatą ir atšvęsti šią brandžią ir gražią sukaktį susibūrė nemažas būrelis aktyvių parapijiečių, vadovaujamų Irenos Kazlauskienės ir Irenos Kriaučeliūnienės. Šia gražia ir iškilminga švente padėkosime prelatui už jo nuopelnus Bažnyčiai ir lietuvybės išlaikymui. Tad visus kviečiame 2010 metų gruodžio 5 d. 11 val. ryte šv. Mišioms į Pal. Jurgio Matulaičio misiją padėkoti Dievui už prelato buvimą su mumis. Po šv. Mišių rinksimės Pasaulio lietuvių centro didžiojoje salėje iškilmingai programai ir pietums.