Lietuviai ir žydai –
tarp akligatvių ir realybės

DONATAS JANUTA

,,Drauge” vyksta įdomus pasikalbėjimas tarp Stasio Goštauto, Zenono Rekašiaus, Kęstučio Skrupskelio ir Algimanto Gurecko. Užkliudyti voldemarininkai, pasimaudyta vystyklų srovėse, pasimėgauta ,,SantaraŠviesa” ir apgailestauta dėl neparašytos XX a. Lietuvos istorijos. Įmaišyta tiek atskirų temų, kad užtenka medžiagos mažiausiai 10čiai daktaro arba 20-čiai magistro diplominių darbų. Kai kur tas pokalbis skaitytojus prajuokina, kai kur paklaidina ir nuveda į akligatvius, bet kai kur iškelia ir rimtus klausimus.

 Bet visą šitą pokalbį paskatino ne Skrupskelio voldemarininkai, ne Rekašiaus vystyklai, ir ne Gurecko ,,Santara” ir ,,šviesuoliai”. Viskas prasidėjo su Goštauto straipsniu apie Laikinąją Vyriausybę ir 1940–1941 m. lietuvių-žydų (,,Draugas”, 2010 m. rugsėjo 9 d.), o gal net Kęstučio Girniaus straipsniu ta pačia tema (,,Draugas”, 2010 m. liepos 29 d.). Goštautas apgailestauja, kad ,,vis prieiname akligatvį” dėl lietuvių prisidėjimo prie žydų žudynių ir pabaigoje klausia, kodėl kai kurie kaimo bernai džiaugėsi, kai buvo žudomi žydai.

Neaišku, ką Goštautas vadina ,,akligatviu”. Galbūt tas akligatvis yra tai, kad lietuviai ir žydai nesutaria dėl holokausto priežasčių ir kalčių Lietuvoje. Bet gal reikia susitaikyti su tuo, kad lietuviai ir žydai niekuomet nesutars ta tema 100 proc.

Su holokausto prekybininkais (,,holocaust industry”) kaip Efraim Zuroff niekada nesutarsime, nes tokie turi savo darbotvarkę, savo tikslą ir jie iš to sau duoną užsidirba. Bet lietuvių supratimas ir tų įvykių įvertinimas gali skirtis ir nuo geros valios žydų įvertinimo. Lietuviai ir žydai regėjo ir išgyveno 1940–1941 metų įvykius iš visiškai skirtingų perspektyvų. Abi tautos iškentėjo baisias tragedijas, bet kentėjo ne kartu, o atskirai, taip, kaip 600 metų lietuviai ir žydai Lietuvoje gyveno – kartu, bet atskirai, susitikdami dažniausiai tiktai turguje, prekyboje.

Dov Levin, Hebrajaus Universiteto Jeruzalėje žydų istorijos profesorius, gimė Kaune 1925 m. 1943 m. Kauno gete dalyvavo žydų pogrindyje. 1944 m. kovėsi Vilniaus krašte kaip Sovietų partizanų gaujos ,,Mirtis užkariautojams” narys. 1945 m. emigravo į Palestiną. Yra parašęs 12 knygų ir apie 350 straipsnių apie žydų istoriją ir žydų klausimus. 1995 metais buvo išleista jo knyga, kurią jis rengė 30 metų, ,,The Lesser of Two Evils”. Joje jis aprašo Lietuvos ir bendrai Rytų Europos žydų gyvenimą 1939–1941 m. sovietų okupacijoje. Paskaitykime iš tos knygos.

Raudonajai armijai įžengiant į Lietuvą

Tą dieną [1940 metų birželio mėnesį – D. J.], kai Raudonoji Armija įžengė į Vilnių, ,,Vilner Tog” [žydų laikraštis] didžiausia pirmo puslapio antrašte paskelbė ,,Žydiškas Vilnius iškilmingai priima Raudonąją armiją” ir išspausdino tokio pat nusiteikimo straipsnius.

Kai rusų tankai Vilniuje priartėjo, kažkas sušuko ,,Tegyvuoja sovietų valdžia!”, ir visi džiaugsmingai sušuko kartu. (…) Toje minioje kažin ar buvo matyti nors vienas nežydas (,,Gentile”).

Visoje Lietuvoje žydai, daugiausia jauni žydai, ypač ryškiai (,,conspicuously”) dalyvavo tose miniose žiūrovų, kurios staugė (,,roared”) su pasitenkinimu, kai Raudonosios armijos kolonos artinosi prie miestų. (…) Ypač džiaugėsi Komunistų partijos ir kitų kairiųjų organizacijų, kuriose, kaip buvo minėta, žydų dalyvavimas buvo palyginti didelis, nariai. Nežydai lietuviai toje minioje, nekęsdami sovietų invazijos, graudžiai liūdėdami dėl prarastos savo nepriklausomybės, pastebėdavo tokį žydų elgesį.

Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atvyko sutriuškinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis. Žydai, atvirkščiai (…) neprijautė tokioms nuotaikoms.

Taigi Lietuvos žydas istorikas Dov Levin, pats buvęs sovietų partizanas, aprašo, kaip žydai, 600 metus Lietuvoje ramiai gyvenę ir laisvai Lietuvoje kūrę savo turtingą kultūrą, viešai ir demonstratyviai pasirodė lietuviams baisiausios tragedijos dienomis. Bet skaitykime Levin knygą toliau.

Sovietų okupacijoje 1940–1941 metais

Per keletą dienų [Lietuvoje] šimtai politinių kalinių, daugiausia žydų, buvo išlaisvinti. Daug jų, kaip ir jų kolegos Latvijoje ir Estijoje, papildė svarbias (…) pareigas valdžios ir partijos biurokratijoje.

Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo (…) žydai buvo ypač aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai buvo žymūs savisaugos milicijose, revoliuciniuose arba laikinuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šitose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.

Žydai buvo skiriami į aukštas Lietuvos komjaunimo pareigas. (…) Pavyzdžiui, Vilniaus komitetuose balsavimui dėl Aukščiausios tarybos, 46 iš 65 komjaunimo narių buvo žydai.

Sovietų karinėje administracijoje buvo plačiai ir teisingai manoma, kad žydų mažuma sudarė vieną iš patikimiausių elementų tuo laiku. (…) Žydai buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD. (…) Žydai Lietuvoje, skirtingai negu kitose prijungtose teritorijose, užėmė aukštas pareigas valdžios ir partijos biurokratijose.

Jaunų žydų paskyrimą į milicijos viršininkus [nežydai] suprato kaip žydų nedėkingumą ir išdavystę, ypač, kai tie milicijos viršininkai areštavo ir deportavo žmones, kurie buvo pasižymėję ir praeitos valdžios laikyti patriotais. (…) Taip pat nėra sunku atspėti, ką lietuviai ūkininkai jautė, susitikę su žydų vyrukais ir merginomis, kurie lankė kaimus, platindami kolchozų steigimo propagandą ir aiškino ūkininkams pagrindinius ūkio darbų principus.
 
Išvados

Faktus, kuriuos pateikia istorikas Levin, randame ir kituose šaltiniuose. Bet Levin žodžiai yra ypač svarbūs ir svarūs, nes šie žodžiai nepriklauso žmogui, kurį Efraim Zuroff gali pavadinti ,,fašistu”, ,,žydšaudžiu” arba ,,istorijos klastotoju”. Istorikas Levin yra pasižymėjęs žydų istorikas, tuos įvykius pats išgyveno, buvo sovietų partizanas ir parašė knygą ne paskubomis, bet po 30 metų tyrimų ir faktų tikrinimo.

 Levin pripažįsta, kad pirmo sovietmečio metu lietuvių ir žydų santykiai buvo tokie prasti, jog net komjaunimo žurnalas jidiš kalba ,,Shtrain” išspausdino straipsnį, kuriame redaktorius Aaron Garon kritikuoja to laiko žydų šovinizmą ir apgailestauja, kad ,,kai kurie jauni žydai visiškai nededa jokių pastangų draugiškiems santykiams su lietuviais pasiekti.”

Daug rašyta apie ,,žydo-bolševiko” įvaizdį. Tokį įvaizdį įsisąmonijo ne tik daugelis lietuvių, jį dar dabar turi daug ukrainiečių, lenkų ir balta-rusių. Šis įvaizdis ligi šiol yra neigiamas, gana sėkmingai, naudojant skaičius ir statistiką. Sakoma, kad didžioji dauguma žydų nebuvo nei komunistai, nei NKVD’istai ar panašiai. Visa tai yra teisybė. Kaip ir teisybė tai, kad negalima kaltinti visų žydų už kai kurių asmenų darbus ir veiklą.

Tačiau skaičiai ir statistika ne viską pasako. Grupėms ir tautoms atstovauja ne tie nariai, kurie ramiai ir taikiai gyvena tylų savo gyvenimą. Joms atstovauja tie žmonės, kurie viešai reiškiasi, viešai veikia. Ir iš istoriko Levin knygos, kaip ir iš kitų šaltinių, aišku, kad žydai reiškėsi ne tik džiaugsmingai pasitikdami Raudonosios armijos okupaciją, bet ir vykdydami tos okupacijos žiaurius veiksmus. Todėl negalima kaltinti tų lietuvių – ar ukrainiečių, lenkų ar gudų, – kurie priėmė ,,žydo-bolševiko” įvaizdį. Įvaizdis, nors ir neteisingai priklijuotas visiems žydams, nebuvo iš tuščio ir nebuvo lietuvių sukurtas, bet buvo pačių žydų aktyvistų veiksmų sukurtas.
 
* * *

1941 m., kai vokiečiai įvedė savą Lietuvos okupaciją, lietuviai jau buvo išgyvenę vieną žiaurią okupaciją, per kurią Lietuva prarado ne tik daug savo gyventojų, bet ir beveik visą elitą – valdininkus, karininkus, mokytojus, aktyvesnius dvasininkus, prarado savo valstybę. Daug kam nebuvo aišku, kaip gelbėtis, kas vadovaus kraštui, koks bus lietuvių likimas. Dar labai neseniai lietuviai buvo išgyvenę ir kitas tris kartus iš eilės įvykusias traumas: lenkų ultimatumą, Klaipėdos praradimą ir 1939 m. sovietų kariuomenės įgulų įvedimą į Lietuvą (,,Vilnius mūsų, o Lietuva rusų”).

 Yale University profesorius Timothy Snyder, rašydamas apie Lietuvą ir jos kaimynus Hitlerio ir Stalino okupacijų metu, pastebi, kad ,,Viena okupacija sulaužo visuomenę kelioms ateities kartoms, o dviguba okupacija dar daugiau skaudina ir skaldo.” Visuose šiuolaikiniuose teisiniuose įstatymuose yra pripažinta, kad žmogus, kuris yra psichologiškai palaužtas ir veikia esant traumai, neparodys tiek pat racionalumo, kiek galima tikėtis iš to, kuris gyvena normalų gyvenimą. Tokiame kontekste reikia suprasti ir vertinti tų laikų įvykius Lietuvoje. Ir tokiame kontekste reikia atsakyti į Goštauto klausimą, kodėl užuot gelbėję žydus, kai kurie kaimo bernai džiaugėsi jų nelaime.

Žydai ir lietuviai išgyveno baisias tragedijas. Buvo ir gerų, ir blogų žmonių abiejose pusėse. Bet didžioji dauguma žmonių abiejose tautose buvo geri žmonės. Bet taip, kaip per 600 metų abi tautos gyveno tame pačiame krašte atskirai, jų tragedijos irgi vyko atskirai. Žydai, kaip ir lietuviai, ukrainiečiai, lenkai ir gudai – visi turi teisę apraudoti ir išryškinti savo kančias atskirai nuo kančių, kurias patyrė kitos tautos.

Žydai į visa tai žiuri iš vieno taško, lietuviai – iš kito. Jeigu abiejų nuomonės nesutampa, tai nėra akligatvis, bet dažnai tik skirtingos realybės, nė viena ne menkesnė už kitą. Žydai tų įvykių supratimą iš savo perspektyvos labai sėkmingai skleidžia pasaulyje. Lietuviai – ar tai būtų istorikai, ar valdiškos, ar visuomeninės įstaigos – galėtų daug veiksmingiau taip pat tai daryti iš lietuvių perspektyvos.