Atviras laiškas gerb. B. Nainiui

ZENONAS V. REKAŠIUS

Kadaise, išleidęs Lietuvos kovų ir kančių serijos pirmąją knygą, nesąžiningo žmogaus buvai apkaltintas, kad skleidi sovietinę propagandą, mažinančią Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Kadangi šitame šmeižte nebuvo nė krislelio tiesos, kaip mokėdamas gyniau patį ir įrodinėjau šitokių priekaištų absurdiškumą. Todėl gerokai nustebino ir nejaukiai nuteikė paties straipsnis 2009 m. lapkričio 13 d. ,,Drauge” „Ar Misiukonį nuteis?” Skubu pasiaiškinti, kad laikau patį doru, sąžiningu lietuviu patriotu ir kad straipsnyje yra daug tiesos, o ir dėl abejotinų teiginių galima pasiginčyti ar pasiaiškinti. Bet straipsnis labai neteisingas, ir ne todėl, kad jame būtų daug netiesos, o todėl, kad pasakyta tik pusė tiesos.

Bari prez. Valdą Adamkų, kad jis apdovanojo generolą Marijoną Misiukonį Gedimino ordinu. Straipsnyje taip pat daug priekaištų paberi kagėbistui Misiukoniui, kurio pagrindinis „nuopelnas” – dalyvavimas paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio sunaikinime 1965 metais. Ir nė žodelio apie tai, už ką iš tikrųjų Prezidentas suteikė Misiukoniui aukštą Lietuvos valstybinį apdovanojimą. Kodėl tokia nepagarba „Draugo” skaitytojui? Baimė, kad sužinojęs nutylėtąją tiesos pusę skaitytojas gali susidaryti kitokią išvadą, negu ta, už kurią straipsnyje agituoja jo autorius?

M. Misiukonio nepažįstu. Mačiau jį gyvenime tik vieną kartą, 1989 metais. Nežinojau, kad netoliese sėdintis žmogus yra generolas, vadovaujantis tuo metu dar sovietinės Lietuvos milicijai (bet paties teiginys, jog sovietmečiu jis buvo Vidaus reikalų ministru, yra klaida). Vargais negalais pasiekęs Vilnių, Sąjūdžio būstinės koridoriuje sėdėjau ir laukiau, kol salėje posėdžiaujantieji Darbininkų sąjungos nariai nuspręs, ar leisti man stebėti, kaip jie demokratiškai sprendžia savo santykius su valdžia. Mane Lietuvos darbininkai nutarė įsileisti stebėti ir stebėtis, kaip toli demokratijos link per porą metų pažengė krašto darbininkija, o apie progą pasikalbėti su belaukiančiu milicijos vadu pamiršo. Kai prisiminė, generolas, nesulaukęs pakvietimo, jau buvo išėjęs.

Tačiau šis mažas nesusipratimas nepakenkė nei milicijos, nei jos vado santykiams su darbininkais, su Sąjūdžiu, su savo tauta. Prisimenu, vieną rytą pasklido gandas, kad milicija ruošiasi mušti nuo Kalnų parko ateinančius Laisvės lygos demonstrantus. Bėgame link Gedimino prospekto žiūrėti, kas bus. O ten milicija išsirikiavusi saugo, kad niekas netrukdytų už Nepriklausomybę demonstruojančiai Laisvės lygai. Kai vieną rytą išgirdau, kad Medininkuose išžudyti Lietuvos muitininkai, tos pačios dienos popietę jau buvau ten, kur ką tik už Nepriklausomybę buvo pralietas mano tautiečių kraujas. O kitą dieną pažįstami Vilniaus žurnalistai teigė, jog tai padarė „Omonu” vadinami Rygos milicijos smogikai. Vilniaus „Omono” didžioji dalis liko klusni generolui Misiukoniui ir atsisakė vykdyti nusikaltimą. Dar svarbiau, kad žmonės Vilniuje anomis, Lietuvai labai kritiškomis dienomis kalbėjo, jog ir pats gen. Misiukonis, ant stalo pasidėjęs automatą, sakė, jog vykdo tik Lietuvos valdžios nurodymus, o kitiems gyvas nepasiduos. Nežinau, kiek tiesos yra šiuose teiginiuose, bet taip kalbėjo ir tuo tikėjo mano valstybės piliečiai, jos politinė vadovybė.

Todėl ir pats, mielas Broniau, klaidingai teigdamas, kad gen. Misiukonis buvo sovietų valdžios paskirtas Vidaus reikalų ministru, buvai ne per daug toli nuo tiesos: Vidaus reikalų ministru 1990 m. jį paskyrė ką tik Nepriklausomybę paskelbusi Vytauto Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba, vėliau perkrikštyta į Atkuriamąjį Seimą. Ir, manau, Aukšč. Taryba pasielgė išmintingai, šias atsakingas pareigas patikėjusi buvusiam KGB pulkininkui, kritišku momentu likusiam kartu su tauta ir vadovavusiam tuo metu vienintelei lietuvių ginkluotai pajėgai. Tai, ko gero, sulaikė Maskvą nuo bandymo užgniaužti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą masiniu ginkluotos jėgos panaudojimu, kaip kad savo laiku atsitiko Gruzijos sostinėje, kur Maskvai ištikima milicija laisvės demonstracijas numalšino labai kruvinu būdu.

Bet grįžkim truputį toliau į praeitį, į tai, ką pats vadini paskutinio Lietuvos partizano Kraujelio sunaikinimu. Niekas – nei generolas, nei pulkininkas, netgi nei leitenantas Misiukonis 1965 m. Kraujelio nesunaikino. Kraujelis nusišovė pats. Prieš sovietus kovoję Lietuvos partizanai buvo sunaikinti sovietų ginkluotų pajėgų: kariuomenės, stribų, milicijos ir saugumiečių (dabartinių KGB). Su Nepriklausomybe Lietuva paveldėjo šimtus stribų ir kagėbistų, kovojusių prieš partizanus, kurie dabar ramiai gyvena ir niekas jiems bylų nekelia. Nemanau, kad teismas ir Misiukonį nuteis, jeigu byla iš viso bus keliama, nes čia ne teisinis, o moralinis klausimas. Keršyti ar nekeršyti Misiukoniui už jo jaunystėje padarytas klaidas – tarnybą KGB. Ir prez. Adamkui – už buvusio kagėbisto apdovanojimą, nepaisant vėlesnių jo nuopelnų. Štai ir turime lietuviškoje politikoje dvi moralės sampratas: kerštingąją, praeities nuodėmių neatleidžiančią iki grabo lentos, ir krikščioniškąją, atleidžiančią praeities kaltes, jei jas lydi atgaila. O Misiukonio atgaila išsakyta ne žodžiais, bet darbu labai labai Lietuvai sunkiu metu.

Ir pabaigai dar klausimas – kas ką tik teisės studijas baigusį M. Misiukonį paskatino eiti tarnauti į KGB? Faktas, kuris jei ir neturi nusikaltimo sudėties, tai jo biografijos tikrai nepuošia. 1939 m. gimusį M. Misiukonį su kitu mažamečiu broliu užaugino motina. Tėvą 1941 m. sušaudė vyrai su baltais raiščiais ant rankovių. Jie taip pat vadinosi partizanais arba sukilėliais prieš bolševikus. Sušaudė už tai, kad tėvas buvo okupantų valdžios paskirtas į komisiją, kuri dalį stambių ūkininkų žemės atiduodavo bežemiams, kad vėliau juos suvarytų į kolūkius. Tai, žinoma, buvo vagystė, bet vagys buvo ne komisijų nariai, o žemę atiminėjanti valdžia; komisijų nariai tebuvo tik vagių valdžios talkininkai. Su okupantu kovojantieji partizanai paprastai vadinami laisvės kovotojais. Bet beginklių civilių gyventojų šaudymas už turtinius nusikaltimus man nėra nei laisvės kova, nei didvyriškumas.

P. S. Dar nespėjau baigti šio laiško, kai „Drauge” (2009 m. lapkričio 18 d.) pasirodė kitas paties priekaištas. Už tai, kad prezidentė D. Grybauskaitė nesuteikė amerikietei ledo čiuožėjai Katherine Copely Lietuvos pilietybės, kaltas, pasirodo, vėl prez. V. Adamkus. Kad Nainys nemėgsta prez. Adamkaus, jau seniai įrodyta jei ne kiekviename, tai bent kas antrame paties straipsnyje. Tad kokia prasmė, mielas Broniau, įrodinėti jau seniai įrodytus dalykus?