Atviras laiškas gerb. B. Nainiui
ZENONAS V. REKAŠIUS
Kadaise, išleidęs Lietuvos kovų ir kančių serijos pirmąją knygą,
nesąžiningo žmogaus buvai apkaltintas, kad skleidi sovietinę
propagandą, mažinančią Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Kadangi
šitame šmeižte nebuvo nė krislelio tiesos, kaip mokėdamas
gyniau patį ir įrodinėjau šitokių priekaištų
absurdiškumą. Todėl gerokai nustebino ir nejaukiai nuteikė
paties straipsnis 2009 m. lapkričio 13 d. ,,Drauge” „Ar
Misiukonį nuteis?” Skubu pasiaiškinti, kad laikau patį
doru, sąžiningu lietuviu patriotu ir kad straipsnyje yra daug tiesos, o
ir dėl abejotinų teiginių galima pasiginčyti ar pasiaiškinti.
Bet straipsnis labai neteisingas, ir ne todėl, kad jame būtų daug
netiesos, o todėl, kad pasakyta tik pusė tiesos.
Bari prez. Valdą Adamkų, kad jis apdovanojo generolą Marijoną Misiukonį
Gedimino ordinu. Straipsnyje taip pat daug priekaištų paberi
kagėbistui Misiukoniui, kurio pagrindinis „nuopelnas”
– dalyvavimas paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio
sunaikinime 1965 metais. Ir nė žodelio apie tai, už ką iš
tikrųjų Prezidentas suteikė Misiukoniui aukštą Lietuvos
valstybinį apdovanojimą. Kodėl tokia nepagarba „Draugo”
skaitytojui? Baimė, kad sužinojęs nutylėtąją tiesos pusę skaitytojas
gali susidaryti kitokią išvadą, negu ta, už kurią straipsnyje
agituoja jo autorius?
M. Misiukonio nepažįstu. Mačiau jį gyvenime tik vieną kartą, 1989
metais. Nežinojau, kad netoliese sėdintis žmogus yra generolas,
vadovaujantis tuo metu dar sovietinės Lietuvos milicijai (bet paties
teiginys, jog sovietmečiu jis buvo Vidaus reikalų ministru, yra
klaida). Vargais negalais pasiekęs Vilnių, Sąjūdžio būstinės
koridoriuje sėdėjau ir laukiau, kol salėje posėdžiaujantieji Darbininkų
sąjungos nariai nuspręs, ar leisti man stebėti, kaip jie
demokratiškai sprendžia savo santykius su valdžia. Mane Lietuvos
darbininkai nutarė įsileisti stebėti ir stebėtis, kaip toli
demokratijos link per porą metų pažengė krašto darbininkija, o
apie progą pasikalbėti su belaukiančiu milicijos vadu pamiršo.
Kai prisiminė, generolas, nesulaukęs pakvietimo, jau buvo išėjęs.
Tačiau šis mažas nesusipratimas nepakenkė nei milicijos, nei jos
vado santykiams su darbininkais, su Sąjūdžiu, su savo tauta. Prisimenu,
vieną rytą pasklido gandas, kad milicija ruošiasi mušti
nuo Kalnų parko ateinančius Laisvės lygos demonstrantus. Bėgame link
Gedimino prospekto žiūrėti, kas bus. O ten milicija
išsirikiavusi saugo, kad niekas netrukdytų už Nepriklausomybę
demonstruojančiai Laisvės lygai. Kai vieną rytą išgirdau, kad
Medininkuose išžudyti Lietuvos muitininkai, tos pačios dienos
popietę jau buvau ten, kur ką tik už Nepriklausomybę buvo pralietas
mano tautiečių kraujas. O kitą dieną pažįstami Vilniaus žurnalistai
teigė, jog tai padarė „Omonu” vadinami Rygos milicijos
smogikai. Vilniaus „Omono” didžioji dalis liko klusni
generolui Misiukoniui ir atsisakė vykdyti nusikaltimą. Dar svarbiau,
kad žmonės Vilniuje anomis, Lietuvai labai kritiškomis dienomis
kalbėjo, jog ir pats gen. Misiukonis, ant stalo pasidėjęs automatą,
sakė, jog vykdo tik Lietuvos valdžios nurodymus, o kitiems gyvas
nepasiduos. Nežinau, kiek tiesos yra šiuose teiginiuose, bet
taip kalbėjo ir tuo tikėjo mano valstybės piliečiai, jos politinė
vadovybė.
Todėl ir pats, mielas Broniau, klaidingai teigdamas, kad gen.
Misiukonis buvo sovietų valdžios paskirtas Vidaus reikalų ministru,
buvai ne per daug toli nuo tiesos: Vidaus reikalų ministru 1990 m. jį
paskyrė ką tik Nepriklausomybę paskelbusi Vytauto Landsbergio
vadovaujama Aukščiausioji Taryba, vėliau perkrikštyta į
Atkuriamąjį Seimą. Ir, manau, Aukšč. Taryba pasielgė
išmintingai, šias atsakingas pareigas patikėjusi buvusiam
KGB pulkininkui, kritišku momentu likusiam kartu su tauta ir
vadovavusiam tuo metu vienintelei lietuvių ginkluotai pajėgai. Tai, ko
gero, sulaikė Maskvą nuo bandymo užgniaužti Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimą masiniu ginkluotos jėgos panaudojimu, kaip kad savo laiku
atsitiko Gruzijos sostinėje, kur Maskvai ištikima milicija
laisvės demonstracijas numalšino labai kruvinu būdu.
Bet grįžkim truputį toliau į praeitį, į tai, ką pats vadini paskutinio
Lietuvos partizano Kraujelio sunaikinimu. Niekas – nei generolas,
nei pulkininkas, netgi nei leitenantas Misiukonis 1965 m. Kraujelio
nesunaikino. Kraujelis nusišovė pats. Prieš sovietus
kovoję Lietuvos partizanai buvo sunaikinti sovietų ginkluotų pajėgų:
kariuomenės, stribų, milicijos ir saugumiečių (dabartinių KGB). Su
Nepriklausomybe Lietuva paveldėjo šimtus stribų ir kagėbistų,
kovojusių prieš partizanus, kurie dabar ramiai gyvena ir niekas
jiems bylų nekelia. Nemanau, kad teismas ir Misiukonį nuteis, jeigu
byla iš viso bus keliama, nes čia ne teisinis, o moralinis
klausimas. Keršyti ar nekeršyti Misiukoniui už jo
jaunystėje padarytas klaidas – tarnybą KGB. Ir prez. Adamkui
– už buvusio kagėbisto apdovanojimą, nepaisant vėlesnių jo
nuopelnų. Štai ir turime lietuviškoje politikoje dvi
moralės sampratas: kerštingąją, praeities nuodėmių
neatleidžiančią iki grabo lentos, ir krikščioniškąją,
atleidžiančią praeities kaltes, jei jas lydi atgaila. O Misiukonio
atgaila išsakyta ne žodžiais, bet darbu labai labai Lietuvai
sunkiu metu.
Ir pabaigai dar klausimas – kas ką tik teisės studijas baigusį M.
Misiukonį paskatino eiti tarnauti į KGB? Faktas, kuris jei ir neturi
nusikaltimo sudėties, tai jo biografijos tikrai nepuošia. 1939
m. gimusį M. Misiukonį su kitu mažamečiu broliu užaugino motina. Tėvą
1941 m. sušaudė vyrai su baltais raiščiais ant rankovių.
Jie taip pat vadinosi partizanais arba sukilėliais prieš
bolševikus. Sušaudė už tai, kad tėvas buvo okupantų
valdžios paskirtas į komisiją, kuri dalį stambių ūkininkų žemės
atiduodavo bežemiams, kad vėliau juos suvarytų į kolūkius. Tai, žinoma,
buvo vagystė, bet vagys buvo ne komisijų nariai, o žemę atiminėjanti
valdžia; komisijų nariai tebuvo tik vagių valdžios talkininkai. Su
okupantu kovojantieji partizanai paprastai vadinami laisvės kovotojais.
Bet beginklių civilių gyventojų šaudymas už turtinius
nusikaltimus man nėra nei laisvės kova, nei didvyriškumas.
P. S. Dar nespėjau baigti šio laiško, kai
„Drauge” (2009 m. lapkričio 18 d.) pasirodė kitas paties
priekaištas. Už tai, kad prezidentė D. Grybauskaitė nesuteikė
amerikietei ledo čiuožėjai Katherine Copely Lietuvos pilietybės,
kaltas, pasirodo, vėl prez. V. Adamkus. Kad Nainys nemėgsta prez.
Adamkaus, jau seniai įrodyta jei ne kiekviename, tai bent kas antrame
paties straipsnyje. Tad kokia prasmė, mielas Broniau, įrodinėti jau
seniai įrodytus dalykus?