skema

Los Angeles lietuvių teatro ,,Sezonų pauzės” nariai.

Škėmos ,,Balta drobulė” – suvirpinusi režisieriaus sielos stygas

Los Angeles lietuvių teatro padangėje – ir vėl nauja premjera. Šįkart teatro scenos mėgėjus kviečia Los Angeles lietuvių teatras ,,Sezonų pauzės” (režisierius Aleksas Mickus). Prieš dešimt metų įkurtas teatras, kuris nuo kitų skiriasi tuo, jog kuria knygų (romanų, novelių) inscenizacijas, nuo pat pradžių ėmėsi rimtų ir sudėtingų temų – pirmasis teatro pastatytas spektaklis buvo pagal Victor Hugo romaną ,,Vargdieniai”, kurį pamatė ne tik Los Angeles, bet ir Čikagos lietuviai. Vėliau imtasi Servantes ,,Don Kichoto”. Pastarasis buvo skirtas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui, suvaidintas Los Angeles Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šiems metams artėjant į pabaigą, ,,Sezonų pauzės” kviečia į naują spektaklį ,,Balta drobulė”, pagal to paties pavadinimo Antano Škėmos romaną ,,Balta drobulė”. Pasak teatro įkūrėjo ir režisieriaus Mickaus, nors sumanymas pastatyti Škėmos „Baltą drobulę” kilo prieš beveik dešimt metų, tik šiais metais jam pavyko galų gale sudėlioti romane slypinčius daug nežinomųjų. Iki premjeros likus savaitei, apie spektaklį pakalbinome ,,Sezonų pauzės” įkūrėją ir režisierių Aleksą Mickų.

– Ne paslaptis, jog statyti pjesę, pasirėmus romanu, nėra darbas iš lengvųjų. Kaip sekėsi susidoroti su gana didele romano apimtimi ir keliasluoksne (temų prasme) Antano Škėmos medžiaga „Baltoje drobulėje”?

– Inscenizuoti Antano Škėmos „Baltą drobulę” buvau numatęs dar prieš beveik dešimt metų – tuo metu, kai įkūriau teatrą ,,Sezonų pauzės”. Tačiau minties horizonte netikėtai sugrįžo Victor Hugo „Vargdieniai”, kurių pastatymas ir tapo pirmaisiais ,,Sezonų pauzės” akordais. Ir ne dėl to, jog „Vargdieniams” teikiau pirmenybę prieš „Baltą drobulę”. Tiesiog tada kūrybiniai atsakymai „Vargdienių” galvosūkyje sukrito, ir aš žinojau, kaip juos sudėlioti scenoje. O „Baltos drobulės” formulėje turėjau pernelyg daug nežinomųjų. Beveik dešimt metų užtruko, kol įžvelgiau romano daugiasluoksnėse temose pagrindinę temą, tarp susipynusių šakų pagaliau išsibrėžė ir kamienas.

– Ką vertingo atradote Škėmos romane?

– Antanas Škėma – lietuvių dramaturgas, rašytojas, poetas. Bet eikime dar toliau – Škėma yra naujos lietuviškos sąmonės Kolumbas. Jis yra pirmoji lietuviškos minties akis, įžvelgusi Visatą tokią, kokia Ji yra, – nepagražintą. Ši mintis nuskamba pagrindinio romano ,,Balta drobulė” veikėjo Antano Garšvos lūpose: „Bet mano mokytojai aiškino, jog Visata sutverta Gėrio, Grožio ir Harmonijos. Ir žmogus kaltas dėl savo nelaimių.” Skvarbiame Škėmos žvilgsnyje filosofija ir religija nebetenka pagrįstumo, jos tampa sofizmais ir dogmomis. Rašytojas siūlo net ir kritiškiausiomis gyvenimo akimirkomis nedaryti sandėrio su savo sąžine. Jo žvilgsnis ieško Tiesos. Todėl mes paliekame sau teisę paklausti, kiek yra šiandien žmonių, kurių ši medžiaga nejaudina?

– Kuo „Baltoji drobulė” įdomi dramaturgui, teatro scenai?

– Teatro drama – tai Gamtos priešingybių kūrybinis įkūnijimas scenoje. „Baltoje drobulėje” tokios priešingybės slypi poetinėje sieloje prieš „užpatentuotą realybę”, žmogaus kančioje prieš Visatos „harmoniją”. Romanas leidžia pajusti filosofinį ir religinį disonansą. Kiekvienas dramaturgas ar žiūrovas, priklausantis vienai ar kitai socialinei grupei, neišvengiamai patiria šias paraleles savo gyvenime, klausia savęs ir ieško atsakymo.

– Spektaklyje nebus įmanoma aprėpti visų Škėmos romane esančių temų. Į kurias Jūs gilinatės, kodėl būtent tas, o ne kitas pasirinkote?

– Romanas „Balta drobulė” yra Škėmos gyvenimo biografinis veidrodis. Jame daug smulkių praeities ir dabarties epizodų. Tačiau rašydamas inscenizaciją stengiausi įžvelgti pagrindinės temos esmę – kamieną, o jau po to mintys silogizmo teptukais piešė šakas ir atšakas. Kartu su žiūrovu ieškosime atsakymo į pagrindinį klausimą: Ar žmogus turi laisvą valią prieš Visatos valią, kitaip vadinamą Likimu? Ar žmogus nėra begalinio Visatos rato vienas iš aibės varžtelių, ir jo funkcija šioje aibėje yra nulemta? Ir ar nėra klaidinga manyti, jog galima išmatuoti Likimą, jog galima išgerti Jo taurę iki dugno?

– Kas yra Antanas Garšva Jūsų spektaklyje: nelaimingas žmogus, išeivis be šaknų, kenčiantis menininkas, pamišėlis ar..?

– Antanas Garšva – lietuvis poetas, nublokštas į JAV. Čia, beje, nebūtų didelės dramos, jeigu šis žmogus turėtų pakenčiamą sveikatą, šeimą ir „kaltų pinigą”. Deja, jis yra paveldėjęs iš savo motinos fatališką ligą. Šis žmogus – tai persodinta ir nudžiūvusi obelis, be lapų ir vaisių. Jis niekada nežydės. Kiek laisvos valios gali turėti žmogus prieš tokią Likimo grimasą?

– Kaip režisūriškai bandysite „atrakinti” Škėmos Garšvos dramą spektaklyje?

– Dramos siužetas remiasi Garšvos gyvenimo grotesko ir tragedijos scenomis, šokinėjančiomis laike iš JAV į Lietuvą ir atgal. Tai scenų kaita tarp tiesioginio vyksmo ir prisiminimų. Garšvos minties miražai nugrimzta į jo jaunystę ir vaikystę Lietuvoje. Lyg haliucinacijos atgyja praeitis jo vaikystės maldoje, pirmojoje meilėje, lietuviškų liaudies dainų melodijose ir skausmingame neurastenijos paroksizme.

– Kas atliks pagrindinį Garšvos vaidmenį spektaklyje? Kokie bus kiti vaidmenys, jų atlikėjai?

– Nė vieno aktoriaus ar techninio bei meninio pagalbininko nenoriu nei išskirti, nei pamiršti. Kiekvienas yra reikalingas visam paveikslui. Tai: Gintarė Urbutytė, Aphrodite Skliri, Darija Pakuckaitė, Sigutė Mikutaitis – Miller, Raimonda Karalevičiūtė, Ona Mekaitė, Margarita Vainutienė, Gintaras Vainutis, Valė Platukis, Eduardas Kubilinskas, Vincas Bernota, Sigita Barysienė, Tautis Skorka, Remigijus Bobina, Laima Vaitkevičienė, Aušra Kriaučiūnaitė, Jonas Kulikauskas, LeeAnn Trusela, Klemensas Petruševičius, Giedrius Maculevičius ir aš, Aleksas Mickus.

 Tarkite keletą žodžių apie scenografiją, muziką, apšvietimą.

– Scenografijos toną duoda trys metaforiniai akcentai: nuogos obels šakos, nukreiptos į dangaus skliautą – įkapių drobulę, laikrodis, sudėtas iš žmogaus skeleto dalių – suskilusių laiko skeveldrų, ir viešbučio baras – apgaulingai tviskantis vartotojiškumas. Plastiškų „vėlių” judesių choreografinė intonacija atveria žiūrovui Garšvos minčių sukrėtimus.

– Škėmos romanas „Baltoji drobulė” laikomas lietuvių literatūros klasika. Ar toks svoris nesveria pečių, ar neįpareigoja?

– Taip, tai lietuvių literatūros klasika. Vieniems Škėma yra nesuprantamas, rašęs apie gyvenimo šiukšles, kitiems – jis yra aplenkęs laiką, būsimos epochos ir naujos sąmonės žmogus, turintis originalų mastymo kampą ir išjudinantis žmogaus proto horizontus. „Balta drobulė” tikrai sveria mano pečius ir įpareigoja. Bet labiau ji virpina mano sielos stygas. Dėl to yra verta kurti šią dramą ir turėti Viltį.

Spektaklis, kurio premjera įvyks š. m. gruodžio 11 d. 7:30 val. v. ir 12 d. 12:30 val. p. p. Los Angeles Šv. Kazimiero lietuvių parapijos salėje (2718 St. George St. Los Angeles, CA 90027) skiriamas Los Angeles lietuvių bendruomenės ilgamečiams teatrinės veiklos puoselėtojams Emai ir Vincui Dovydaičiams.

Kalbino Dalia Cidzikaitė