Susirinkusieji
svečiai pavaišinti pietumis, kurių kiekvienas patiekalas (o jų buvo
šeši) pagamintas panaudojant kokį nors prietaisą ar įrankį iš Mel ir
Janet kolekcijos. Eric Futran nuotraukos
Pro laiko šydą
Amerikos lietuvių kolekcija – internetinėje svetainėje
RAMUNĖ LAPAS
2009 metų sausio 8 dieną Čikagos College buvo pristatyta antikvarinių
virtuvės įrankių bei prietaisų paroda ,,Culinary Curiosity”,
sudaryta iš šiai mokslo įstaigai padovanotų lietuvių
kilmės amerikiečių Mel Mickevič ir jo žmonos Janet Alikonis Mickevič
kolekcijos rodinių (jie – ir parodos mecenatai).
Išvaizdžią ir informatyvią parodą parengė profesionali parodų
kuratorė, meno ir kultūros istorikė Viktorija Kašubaitė-Matranga
(apie tai išsamiai rašė R. M. Lapas ,,Tušti puodai
– garsiai skamba!”, ,,Draugo”
šeštadieninis priedas, 2009 m. sausio 24 d.). Į jaukų
koledžo restoraną susirinkę svečiai džiaugėsi, kad užbaigtas svarbus
unikalaus projekto etapas. Bet tai dar nebuvo galutinė stotelė.
Kelio be pabaigos pradžia
Po nepilnų dvejų metų, lapkričio 4 d., Kendall vėl sukvietė kulinarijos smalsiukus (būtent ši Mel savybė –
,,curiosity” – smalsumas įkvėpė Viktoriją tokiam parodos
pavadinimui) į šventę – pasidžiaugti papildomais parodos
stendais bei ką tik pradėjusia veikti internetine svetaine
(www.culinarycuriosity.org.). Būtent svetainės dėka šie unikalūs
rodiniai ,,palieka” koledžo sienas, tapdami visiems prieinamu
virtualiu kulinarijos muziejumi. Gaila, šios džiugios dienos
nesulaukė pats Mel Mickevič – jis paliko šią žemę
rugpjūčio 5-ąją. Vienintelė paguoda, kad išėjo žinodamas, jog
per dešimtmečius kaupta kolekcija turi puikius namus, prie kurių
kūrimo jis pats labai daug prisidėjo. Projekto likimo valiai nepaliks,
toliau juo rūpinsis Janet Alikonis Mickevič.
Gimęs 1927 m. Brockton, Massachusetts, lietuvių emigrantų
šeimoje, Mel (arba Justinas, kaip jis mėgdavo save
lietuviškai vadinti) Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo
amerikiečių kariuomenėje, po to baigė inžinerijos mokslus prestižiniame
Massachusetts Institute of Technology. Savo gyvenimą jis
pašventė maisto gamybos technologijai – užpatentavo
daugybę išradimų, o sugalvotus patobulinimus pardavinėjo
stambiausioms Amerikos maisto bendrovėms. Per tai Mel keliai suėjo ir
su Justin J. Alikonis – Janet tėvu. Jis dirbo garsiame to laiko
saldainių fabrike – ,,Paul F. Beich Company”, įsikūrusiame
Bloomington, Illinois, ir, kaip Mel, sprendė įvairius technologinius
galvosūkius.
Būtent iš Justin Mel įsigijo pirmą savo rodinį. Nuo tada
atsirado apetitas tiems daikčiukams – visiems tiems mažyčiams
inžineriniams stebuklams, kurie pagal laikmečio galimybes tenkino
žmonių poreikius, siūlė jiems naujoviškas, patogesnes
išeitis. Jam buvo įdomi visa ta evoliucija. O kelias čia be
pabaigos – jis tą puikiai žinojo, nes kaip mokslininkas pats
nuolat suko galvą dėl įvairių maisto pramonės gamybos pateikiamų
užduočių.
Suvienijo bendra aistra ir tikslas
Aistra kolekcionavimui suvedė Mel ir su Viktorija – šios
puikios parodos rengėja. kasmet atsakinga už ,,National Housewares
Manufactures Association” rengiamas parodas, Viktorija Matranga,
pati didelė senų rakandų aistruolė, kartą parodos metu išstatė
dalį savo asmeninės kolekcijos. Daiktai iškart patraukė parodoje
apsilankiusių Mel ir Janet dėmesį – jie susipažino ir pradėjo
bendrauti. Po kiek laiko Mel pranešė, kad surado ilgai
ieškotus namus savo kolekcijai – Kendall College. Dar po
kiek laiko Viktorija buvo pakviesta įrengti ten parodą.
Įsteigtas Evanston 1934 m. kaip ,,junior college”, dabar Kendall
– viena geriausių kulinarijos mokyklų visoje Amerikoje, 2005 m.
persikėlusi į miesto centrą ir įsikūrusi restauruotame šimto
metų senumo fabrike. Koledžas siūlo ne tik pasaulinio lygio kulinarijos
studijas, bet ir viešbučių, verslo, pedagogikos programas.
Sumanymas būtent čia įrengti pastovią parodą buvo genialus. Kaip ir
pats parodos sumanymas, ne visi sprendimai atėjo iš karto.
Koledžo dekanas Christopher Koetke prisiminė nueitą kelią. Kaip buvo
ieškoma vietos parodai ir nutarta nedaryti ,,muziejaus”,
t.y. nenugrūsti rodinių į atskirą kambarį, kur jie tiesiog dulkėtų ir į
kurį retai kas užklystų. Kaip ieškota pateikimo rakto ir
pagaliau nuspręsta sugrupuoti daiktus pagal jų paskirtį, t.y. ką jie
atlieka virtuvėje. Taip gimė dvylika parodos temų. Didžiulis darbas
buvo ir tikslus paskirties nustatymas, rodinio amžius, kilmė... Žinoma,
puikus žinių šaltinis buvo pats Mel, tačiau ne visada jo
aiškinimai sutapdavo su tų istorinių šaltinių, kuriuos
tyrinėdama rodinius atrasdavo Viktorija. Medžiagos ji ieškojo
knygose, muziejuose, internete. Į savo užklausimus yra gavusi
paaiškinimų net iš Brazilijos! Toliau sekė kiti
galvosūkiai – pateikimas, dizainas, videopasakojimų sukūrimas ir
pagaliau – internetinė svetainė.
Mano kabinetas – prie sakės statinaitės!
Reikia
pasakyti, kad paroda iš tikrųjų alsuoja. Maždaug 250 rodinių
apsigyveno dvylikoje teminių vitrinų (,,Sweet Inventions: Clever
Confections”, ,,Cutting Edge Tools: Behind the Kitchen
Door” ir t. t.) septyniuose pastato aukštuose –
šalia virtuvių, klasių, dėstytojų kabinetų. Įdomi amžių
susiliejimo iliuzija: žiūri į senus prietaisus už stiklo, ir žvilgsnis
perkelia tave gilyn, už kito stiklo, kur jau nebe senienos, o moderni
virtuvė, įrengta pagal visus šio laiko reikalavimus. Skirtingi
laikai tarsi pereina vienas į kitą.
Dekanas Koetke prisipažino, kad šypsosi kiekvieną kartą, kai
mato prie vitrinų susispietusius studentus, aptarinėjančius
šimto metų senumo techninius išradimus (didesnę dalį
kolekcijos sudaro XIX a. – XX a. pradžios rodiniai iš
Amerikos ir Europos, tačiau yra ir iš kitų kraštų bei dar
senesnių) ir bandančius įsivaizduoti, kaip su jais virtuvėje dirbo jų
proseneliai. Jis juokavo, kad patenkinti ir dėstytojai – dabar
nereikia įsidėmėti savo kabineto numerio, užtenka pasakyti, kad esi
prie sakės statinaitės!
Šiuolaikinis meniu pasitelkus senąsias gamybos technologijas!
Beje, kam įsivaizduoti, kai gali patirti. Kad įrankiai tinkami ne tik
gulėti lentynoje, bet ir panaudoti virtuvėje, buvo parodyta
internetinės svetainės pristatymo popietėje – susirinkusieji
svečiai pavaišinti pietumis, kurių kiekvienas patiekalas (o jų
buvo šeši) pagamintas panaudojant kokį nors prietaisą ar
įrankį iš Mel ir Janet kolekcijos. Pavyzdžiui, daržovių ,,egg
roll” gamybai panaudotas 1900 metų prietaisas vyšnių
kauliukams išimti. Sakė – sudėtinė padažo ant krevečių
dalis – buvo fermentuota senovinėje sakė statinaitėje.
Tešla baquette ruošta šimtametėje duonos kepimo
mašinoje. Avienos dešrelėms pagaminti pasitelktas
rankinis dešrų kimšimo aparatas. Visi galėjo akivaizdžiai
įsitikinti tuo, ką savo kolekcija bandė pasakyti Mel – kad tie
daiktai, nors ir rankiniai, savo laiku buvo tikri išradimai ir
net dabar, praėjus tiek metų, gali puikiai tarnauti virtuvėje.
Kolekcija išėjo į virtualią erdvę
Internetinė svetainė tuo pačiu pavadinimu, kaip ir paroda koledže,
,,Culinary Curiosity” pristato didesnę pusę parodos rodinių
– 130. Visi jie išsamiai aprašyti, o 58 jų lydi dar
ir vaizdo įrašai. Juose operatorius Paul Buchbinder (beje, irgi
lietuvių kilmės) įamžino Mel Mickevič, pasakojantį apie daiktus dekanui
Koetke ir parodos surengėjai Viktorija Matranga. Svetainėje
aprašyta kolekcijos atsiradimo istorija, yra ir testas
norintiems pasitikrinti, ar gerai išmano kulinarinės technikos
istoriją. Ką gali žinoti – gal užkibs nauja žuvelė ant to paties
kabliuko, ant kurio kažkada užkibo Amerikos lietuvis Mel Mickevič?
Pagaliau, jeigu ir neužkibs, net jeigu nepuls tuoj pat rinkti senienų,
gal tiesiog prisimins, kad stalčiuje guli visų užmirštas
vyšnių kauliukų išėmėjas, su kuriuo galima pagaminti
labai skanius daržovių ,,egg rolls”? O gal dar ką nors? Įsileisti
šiek tiek paprastumo ir vaizduotės į savo gyvenimą šiais
sudėtingais laikais irgi labai gera.
Muziejaus kuratorė Viktorija Kašubaitė-Matranga su rodinių mecenate Janet Alikonis-Mickevič.