cul
Susirinkusieji svečiai pavaišinti pietumis, kurių kiekvienas patiekalas (o jų buvo šeši) pagamintas panaudojant kokį nors prietaisą ar įrankį iš Mel ir Janet kolekcijos. 
Eric Futran nuotraukos

Pro laiko šydą
Amerikos lietuvių kolekcija – internetinėje svetainėje

RAMUNĖ LAPAS

2009 metų sausio 8 dieną Čikagos College buvo pristatyta antikvarinių virtuvės įrankių bei prietaisų paroda ,,Culinary Curiosity”, sudaryta iš šiai mokslo įstaigai padovanotų lietuvių kilmės amerikiečių Mel Mickevič ir jo žmonos Janet Alikonis Mickevič kolekcijos rodinių (jie – ir parodos mecenatai). Išvaizdžią ir informatyvią parodą parengė profesionali parodų kuratorė, meno ir kultūros istorikė Viktorija Kašubaitė-Matranga (apie tai išsamiai rašė R. M. Lapas ,,Tušti puodai – garsiai skamba!”, ,,Draugo” šeštadieninis priedas, 2009 m. sausio 24 d.). Į jaukų koledžo restoraną susirinkę svečiai džiaugėsi, kad užbaigtas svarbus unikalaus projekto etapas. Bet tai dar nebuvo galutinė stotelė.
 
Kelio be pabaigos pradžia

Po nepilnų dvejų metų, lapkričio 4 d., Kendall vėl sukvietė kulinarijos smalsiukus (būtent ši Mel savybė –cul ,,curiosity” – smalsumas įkvėpė Viktoriją tokiam parodos pavadinimui) į šventę – pasidžiaugti papildomais parodos stendais bei ką tik pradėjusia veikti internetine svetaine (www.culinarycuriosity.org.). Būtent svetainės dėka šie unikalūs rodiniai ,,palieka” koledžo sienas, tapdami visiems prieinamu virtualiu kulinarijos muziejumi. Gaila, šios džiugios dienos nesulaukė pats Mel Mickevič – jis paliko šią žemę rugpjūčio 5-ąją. Vienintelė paguoda, kad išėjo žinodamas, jog per dešimtmečius kaupta kolekcija turi puikius namus, prie kurių kūrimo jis pats labai daug prisidėjo. Projekto likimo valiai nepaliks, toliau juo rūpinsis Janet Alikonis Mickevič.

Gimęs 1927 m. Brockton, Massachusetts, lietuvių emigrantų šeimoje, Mel (arba Justinas, kaip jis mėgdavo save lietuviškai vadinti) Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo amerikiečių kariuomenėje, po to baigė inžinerijos mokslus prestižiniame Massachusetts Institute of Technology. Savo gyvenimą jis pašventė maisto gamybos technologijai – užpatentavo daugybę išradimų, o sugalvotus patobulinimus pardavinėjo stambiausioms Amerikos maisto bendrovėms. Per tai Mel keliai suėjo ir su Justin J. Alikonis – Janet tėvu. Jis dirbo garsiame to laiko saldainių fabrike – ,,Paul F. Beich Company”, įsikūrusiame Bloomington, Illinois, ir, kaip Mel, sprendė įvairius technologinius galvosūkius.

Būtent iš Justin Mel įsigijo pirmą savo rodinį. Nuo tada atsirado apetitas tiems daikčiukams – visiems tiems mažyčiams inžineriniams stebuklams, kurie pagal laikmečio galimybes tenkino žmonių poreikius, siūlė jiems naujoviškas, patogesnes išeitis. Jam buvo įdomi visa ta evoliucija. O kelias čia be pabaigos – jis tą puikiai žinojo, nes kaip mokslininkas pats nuolat suko galvą dėl įvairių maisto pramonės gamybos pateikiamų užduočių.
 
Suvienijo bendra aistra ir tikslas

Aistra kolekcionavimui suvedė Mel ir su Viktorija – šios puikios parodos rengėja. kasmet atsakinga už ,,National Housewares Manufactures Association” rengiamas parodas, Viktorija Matranga, pati didelė senų rakandų aistruolė, kartą parodos metu išstatė dalį savo asmeninės kolekcijos. Daiktai iškart patraukė parodoje apsilankiusių Mel ir Janet dėmesį – jie susipažino ir pradėjo bendrauti. Po kiek laiko Mel pranešė, kad surado ilgai ieškotus namus savo kolekcijai – Kendall College. Dar po kiek laiko Viktorija buvo pakviesta įrengti ten parodą.

Įsteigtas Evanston 1934 m. kaip ,,junior college”, dabar Kendall – viena geriausių kulinarijos mokyklų visoje Amerikoje, 2005 m. persikėlusi į miesto centrą ir įsikūrusi restauruotame šimto metų senumo fabrike. Koledžas siūlo ne tik pasaulinio lygio kulinarijos studijas, bet ir viešbučių, verslo, pedagogikos programas. Sumanymas būtent čia įrengti pastovią parodą buvo genialus. Kaip ir pats parodos sumanymas, ne visi sprendimai atėjo iš karto. Koledžo dekanas Christopher Koetke prisiminė nueitą kelią. Kaip buvo ieškoma vietos parodai ir nutarta nedaryti ,,muziejaus”, t.y. nenugrūsti rodinių į atskirą kambarį, kur jie tiesiog dulkėtų ir į kurį retai kas užklystų. Kaip ieškota pateikimo rakto ir pagaliau nuspręsta sugrupuoti daiktus pagal jų paskirtį, t.y. ką jie atlieka virtuvėje. Taip gimė dvylika parodos temų. Didžiulis darbas buvo ir tikslus paskirties nustatymas, rodinio amžius, kilmė... Žinoma, puikus žinių šaltinis buvo pats Mel, tačiau ne visada jo aiškinimai sutapdavo su tų istorinių šaltinių, kuriuos tyrinėdama rodinius atrasdavo Viktorija. Medžiagos ji ieškojo knygose, muziejuose, internete. Į savo užklausimus yra gavusi paaiškinimų net iš Brazilijos! Toliau sekė kiti galvosūkiai – pateikimas, dizainas, videopasakojimų sukūrimas ir pagaliau – internetinė svetainė.
 
Mano kabinetas – prie sakės statinaitės!

culReikia pasakyti, kad paroda iš tikrųjų alsuoja. Maždaug 250 rodinių apsigyveno dvylikoje teminių vitrinų (,,Sweet Inventions: Clever Confections”, ,,Cutting Edge Tools: Behind the Kitchen Door” ir t. t.) septyniuose pastato aukštuose – šalia virtuvių, klasių, dėstytojų kabinetų. Įdomi amžių susiliejimo iliuzija: žiūri į senus prietaisus už stiklo, ir žvilgsnis perkelia tave gilyn, už kito stiklo, kur jau nebe senienos, o moderni virtuvė, įrengta pagal visus šio laiko reikalavimus. Skirtingi laikai tarsi pereina vienas į kitą.

Dekanas Koetke prisipažino, kad šypsosi kiekvieną kartą, kai mato prie vitrinų susispietusius studentus, aptarinėjančius šimto metų senumo techninius išradimus (didesnę dalį kolekcijos sudaro XIX a. – XX a. pradžios rodiniai iš Amerikos ir Europos, tačiau yra ir iš kitų kraštų bei dar senesnių) ir bandančius įsivaizduoti, kaip su jais virtuvėje dirbo jų proseneliai. Jis juokavo, kad patenkinti ir dėstytojai – dabar nereikia įsidėmėti savo kabineto numerio, užtenka pasakyti, kad esi prie sakės statinaitės!
 
Šiuolaikinis meniu pasitelkus senąsias gamybos technologijas!
 
Beje, kam įsivaizduoti, kai gali patirti. Kad įrankiai tinkami ne tik gulėti lentynoje, bet ir panaudoti virtuvėje, buvo parodyta internetinės svetainės pristatymo popietėje – susirinkusieji svečiai pavaišinti pietumis, kurių kiekvienas patiekalas (o jų buvo šeši) pagamintas panaudojant kokį nors prietaisą ar įrankį iš Mel ir Janet kolekcijos. Pavyzdžiui, daržovių ,,egg roll” gamybai panaudotas 1900 metų prietaisas vyšnių kauliukams išimti. Sakė – sudėtinė padažo ant krevečių dalis – buvo fermentuota senovinėje sakė statinaitėje. Tešla baquette ruošta šimtametėje duonos kepimo mašinoje. Avienos dešrelėms pagaminti pasitelktas rankinis dešrų kimšimo aparatas. Visi galėjo akivaizdžiai įsitikinti tuo, ką savo kolekcija bandė pasakyti Mel – kad tie daiktai, nors ir rankiniai, savo laiku buvo tikri išradimai ir net dabar, praėjus tiek metų, gali puikiai tarnauti virtuvėje.
 
Kolekcija išėjo į virtualią erdvę

Internetinė svetainė tuo pačiu pavadinimu, kaip ir paroda koledže, ,,Culinary Curiosity” pristato didesnę pusę parodos rodinių – 130. Visi jie išsamiai aprašyti, o 58 jų lydi dar ir vaizdo įrašai. Juose operatorius Paul Buchbinder (beje, irgi lietuvių kilmės) įamžino Mel Mickevič, pasakojantį apie daiktus dekanui Koetke ir parodos surengėjai Viktorija Matranga. Svetainėje aprašyta kolekcijos atsiradimo istorija, yra ir testas norintiems pasitikrinti, ar gerai išmano kulinarinės technikos istoriją. Ką gali žinoti – gal užkibs nauja žuvelė ant to paties kabliuko, ant kurio kažkada užkibo Amerikos lietuvis Mel Mickevič? Pagaliau, jeigu ir neužkibs, net jeigu nepuls tuoj pat rinkti senienų, gal tiesiog prisimins, kad stalčiuje guli visų užmirštas vyšnių kauliukų išėmėjas, su kuriuo galima pagaminti labai skanius daržovių ,,egg rolls”? O gal dar ką nors? Įsileisti šiek tiek paprastumo ir vaizduotės į savo gyvenimą šiais sudėtingais laikais irgi labai gera.


cul
Muziejaus kuratorė Viktorija Kašubaitė-Matranga su rodinių mecenate Janet Alikonis-Mickevič.