Katalikiškas „Draugas
LEONIDAS RAGAS
Šiais
metais dienraštis „Draugas” savo 100 metų
jubiliejaus proga dažnai linksniuojamas, pagerbiamas įvairiais
renginiais, apsčiai aprašomas. Artėjant knygos
„‘Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir
lietuvybę” pristatymui Čikagoje ir Lemonte lapkričio 28 ir 29
dienomis, buvo įdomu skaityti „Drauge” š. m. spalio
17 d. Romualdo Kriaučiūno straipsnį „Mano draugystė su
‘Draugu’’’, o lapkričio 14 d. Juozo Gailos
straipsnį „Kaip rašyti į laikraštį”.
Pasirodo, jie abu buvo kun. Juozo Prunskio knygelės „Ką ir kaip
rašyti į laikraštį” kurso kolegos, ir abiejų
draugystė su „Draugu” siekia daugelį metų: pastarojo apie
40, pirmojo – net daugiau nei 50. Gailiuosi, kad man nėra tekę su
šiuo žurnalistikos vadovėliu susipažinti, nes berašant
nereikėtų kamuotis, jog kiekvienas sakinys susideda iš galvą
kvaršinančių kryžiažodžių.
Nors su „Draugu” susipažinau vos atvykęs į Čikagą, lygiai
prieš 60 metų, su juo susidraugavau tik prieš porą
dešimtmečių, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kartu su
kitais pradėjau bendrauti su kolegomis stomatologais (dantistais), ypač
per Kauno medicinos akademijos stomatologijos fakultetą. Su šia
veikla buvo svarbu supažindinti išeivijos visuomenę, siekiant
moralinės, materialinės bei finansinės paramos. Laimei, maždaug tuo
pačiu metu „Draugo” redagavimą perėmė rašytoja
Danutė Bindokienė, kuri mielai spausdino su bendradarbiavimu susijusius
straipsnius ir informacines žinutes.
Kiek vėliau artimiau susipažinus su Lietuvos gyvenimu ir įsitikinus,
jog tarp sovietijoje užaugusių politikų trūko vakarietiškos
galvosenos patyrimo, norėjosi pasisakyti išeivijos spaudoje ir
bent kiek politinėmis temomis. Tačiau tai nevyko sklandžiai, nes buvo
sunku praslinkti pro vyr. redaktorės cenzūros slenkstį, ypač kai buvo
bandoma pasisakyti ne visai pagal išeivijos oficialią mąstyseną
(establishment). Pavyzdžiui, buvo sudėtinga prieš 1997 m.
Lietuvos Respublikos prezidentinius rinkimus pareikšti bent
kokią teigiamą nuomonę apie Lietuvoje daug simpatijų ir pasitikėjimo
turėjusį kandidatą čikagietį dypuką, JAV Vidurio vakarų
šešių valstijų aplinkosaugos administratorių, inžinierių
Valdą Adamkų, užuot pasisakius už Lietuvos nepriklausomybės spiritus
movens muzikologą, profesorių Vytautą Landsbergį. Nors pastarasis
Lietuvoje neturėjo menkiausios galimybės būti išrenkamu, tačiau
beveik visa išeivija dėjo galvą už profesorių iki paskutiniųjų.
Ir Lietuvoje ne vieno sąžinė neleido nepasisakyti už atkakliai kovojusį
V. Landsbergį ir todėl dėl jų prarastų balsų V. Adamkus per antrąjį
balsavimo ratą vos tik per plauką – 49,96 proc. prieš
49,22 proc. – laimėjo prieš LR gen. prokurorą Artūrą
Paulauską.
Prabilti apie tai čia mane paskatino psichologo dr. R. Kriaučiūno
š. m. spalio 20 d. straipsnis „Skaitytojų laiškų
srautas maždaug toks pat”, kuriame jis kviečia atvirai
pareikšti redakcijai savo nuomonę, pasidalinti ja su kitais ir
tuo praturtinti „nuomonių avilį, esantį po ‘Draugo’
stogu”. Tad atsiliepdamas praturtinu minimą laiškų srautą
ir kartu atlieku viešą išpažintį.
„Draugas” yra laikraštis, žinomas kaip
atstovaujantis krikščioniškai linijai, leidžiamas
Lietuvos katalikų spaudos tarybos, kaip esantis būtent
katalikiškas. Jeigu žodis „katalikiškas”
(iš gr. katholikos – „visuotinis”) pagal ne
vieną žodyną reiškia apimantis visus, visuotinis, pasaulinis,
visapusiškas, visus užjaučiantis, plačių pažiūrų, būti visiems
svarbiu ir naudingu ir t. t., kyla klausimas, ar „Draugas”
visuomet elgėsi draugiškai ir katalikiškai pilna tų
žodžių prasme? Pasirodo, kad ne. Š. m. rugsėjo 16 d.
„Drauge” Petras Pagojus laiške „Dangus dar
negriūna” primena, kad „Drauge” ne visuomet gaudavo
balso net tokie žinomi katalikybės ir lietuvybės puoselėtojai, kaip
prelatas Mykolas Krupavičius. Tačiau jis gaudavo balsą pas
socialistinei (ne komunistinei) linijai atstovaujančio
dienraščio „Naujienos” redaktorius. Ši
pastaba priminė 1970aisiais „Drauge” išspausdintą
mano neilgą laišką be pagrindinės išvados – gavosi
nei šis, nei tas. Todėl 1981 metais, kai pastebėjau redakcijos
su krikščionybe nesiderinantį klikos palaikymą, ieškojau
teisybės tiesiog pas šeimininkus tėvus marijonus. Kreipiausi
laišku į jų provincijolą, „Draugo” administratorių,
vienuolyno vyresnįjį ir Lietuvių katalikų spaudos tarybos pirmininką,
prašiau atkreipti dėmesį į jų mindžiojamą daržą. Netrukus
pėdsakai akivaizdžiai nyko, kad iš tikrųjų buvo jų atsižvelgta,
byloja išlikusi anglų kalba rašyta kortelė: „Just
returned from Rome Saturday – I still have your letter ant I am
edified by your dedication, Father Joe” (Grįžau iš Romos
šeštadienį – dar turiu jūsų laišką, esu
sujaudintas Jūsų atsidavimo, tėvas Joe.). Tai ranka rašyti
žodžiai Amerikoje gimusio, buvusio tėvų marijonų provincijolo kun.
Juozo Dambrausko.
Visa tai yra iš „senų gerų laikų”, o kokia yra
šiandieninė padėtis? Kalbant apie dabartį, š. m. spalio
24 d. „Redakcijos žodis” kviečia „visus mus,
,,šiuos 2009 metus daugiau besigręžiojusius į praeitį, sugrįžti
į dabartį ir net paspėlioti apie ateitį”. 1990ųjų pradžioje D.
Bindokienė tapo „Draugo” istorijoje pirmąja moterimi,
perėmusia iš vyrų redagavimo kėdę. Vyriausios redaktorės
pareigose pravėrė langą, įsileido į redakciją šviežio oro ir jos
rankose atleistos vadelės pasuko „Draugą” atviresniu keliu.
Dabartiniu laiku matau „Draugą” dar labiau subrendusį,
savimi pasitikintį, draugišką, tolerantišką,
demokratišką ir kartu labiau krikščionišką bei
katalikišką. Jei anksčiau redakcija buvo sunkiau pasiekiama, tai
nūnai yra visai priešingai, nes esame prašomi ir raginami
su ja (redakcija) atvirai bendrauti. Už tai padėka priklauso vyr.
redaktorei Daliai Cidzikaitei ir redaktorėms Laimai Apanavičienei bei
Loretai Timukienei, jų talkininkėms – korektorei, rinkėjai ir
maketuotojai, taip pat ir Lietuvių katalikų spaudos tarybai bei Draugo
fondui, kad nelaiko redakcijos supančiotos.
Beje, belieka tikėtis, kad ir Lietuvos valdžioje esanti moterų trijulė:
prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir LR
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, paseks
„Draugo” redakcijos pavyzdžiu ir pasuks Lietuvos valdžią,
ypač jos teisėsaugą, teisingesniu keliu ir atgaus prarastą žmonių
pasitikėjimą.