Atlantos lietuvaitės su rašytoja Dalia Paslauskiene.

Atlanta mieste paukščiai pračiulbėjo

LAURA VINCAITYTĖ-MOORE
buvusi Atlantos LB bendrapirmininkèė

Tai buvo tarsi trumpa tikros žemiškos palaimos akimirka: jie atėjo, prisilietė, įkvėpė ir… vėl išskrido šiauriau, veide palikę šypseną, o atmintyje – pažadą, kad mus ir vėl netrukus aplankys.

Atrodo, kad pažįstu ją nuo vaikystės. Ji – visai nepasikeitusi, žavinga vilnietė, kupina jaunatviškos energijos, subtiliai rafinuota moteris, aplinkinius užkrečianti gaiviu juoku, turinti nepaprastai mįslingą žvilgsnį, pasiekiantį pačias intymiausias sielos gelmes. Ji moteris – žmona, moteris – dviejų vaikų motina, moteris – literatūros vertėja ir moteris – kūrėja, prieš kurią šiandien aš lenkiu galvą.

Aleksandra Jusytė (tikrasis vardas ir pavardė – Dalia Paslauskienė) savo pirmąją apsakymų knygą pavadino ,,Paukščiai čia nečiulbės”. Kaip ir dera iš prieš šimtmečius atėjusiai lietuvių moterų – rašytojų tradicijai, autorė neatsitiktinai pasivadino slapyvardžiu, kuris yra ne tik skambus ir įsimintinas, bet, svarbiausia – mielas jos širdžiai, nes tiesiogiai susijęs su jos šeimos vardų ir pavardžių istorija.

Šis apsakymų rinkinys – pirmoji Aleksandros knyga. Tačiau blynas – visai neprisvilęs. Net ir visai ne blynas, o subtilaus grožio ir kvapo riestainis, sugundantis kiekvieną, kuris prisėda paragauti pirmo kąsnio.

Atlanta Dalios akimis

Praeitą šeštadienį sutikau Dalią antrąjį kartą. Pirmasis buvo pasimatymas išvakarėse, prabėgomis, kai pamačiau ją, palinkusią prie knygos su krištolo taure, apgaubtą įkvepiančios kūrėjos bei gerosios fėjos aureolės. Jau tada man parūpo ją pakalbinti. Kodėl ji šį savaitgalį lankosi Atlanta mieste? – paklausiau. Dalia labai mielai sutiko pasidalyti savo įspūdžiais apie kelionę į Atlantą, kurioje lankėsi jau antrąjį kartą.

Pirmąjį kartą ji atvyko į mūsų miestą, atlydėdama savo vyrą Joną, ambasadorių, Lietuvos Respublikos generalinį konsulą New York mieste, į Šiaurės Amerikos pietus. (Beje, ambasadoriaus Paslausko pastangomis buvo pradėtos rengti konsulų kelionės iš New York į lietuvių bendruomenes žmones aptarnauti, taip sutaupant žmonių pinigus bei brangų laiką.)

Šiuo antruoju kartu D. Paslauskienė ne tik lydėjo savo vyrą, atvykusį į Atlantą darbo reikalais, bet ir vakaro, surengto jos kūrybai pristatyti, metu turėjo progos susitikti, arčiau susipažinti bei ilgiau pabendrauti su Atlantos lietuviais, gerbiančiais ir puoselėjančiais lietuvišką žodį.

Ir Dalia, ir jos vyras nuoširdžiai žavėjosi šiltais, jaunatviškais bei svetingais tautiečiais šiame šiltame ir jaunatviškame mieste. Vakaro metu, besiklausant autorės pasakojimų apie vaikystę, meilės, šeimos istorijų, apmąstymų apie iš dalies autobiografinius apsakymus, susirinkusiųjų veidus kreipė tai juoko raukšlelės, dengė susirūpinimo ir klausimų kupinos išraiškos, ne vieno klausytojo akyse sublizgo užuojautos ašaros ar veidą dengė švelnumo skraistė. Nė vienas neliko abejingas. Nė vienas neišėjo nepamąstęs, nesustojęs, nepadėkojęs.

Apie knygą

Apie ką vis dėlto ši knyga? Kuo ji išsiskiria iš daugybės kitų? Knyga rašytojai ,,gimė lengvai – be kančių, prakaito ir vargo”, – sako pati autorė. Tai knyga, sukurta iš apsakymų, kurie įsilieja vienas į kitą tarsi ant siūlo suverti perlai ir puikiai dera vienas su antru. Pirmasis ir dar keli apsakymai yra parašyti pirmuoju asmeniu, o tai suteikia kūriniui ryškų autobiografinį atspalvį.

Dalia – ambasadoriaus žmona

Savaime suprantama, jog mano moteriškas smalsumas nepraleido progos paklausti, kiek metų Dalia yra ištekėjusi už Jono. Ambasadoriaus žmona atsakė, jog kartu jie gyvena jau beveik 30 metų. Diplomatinio gyvenimo ypatumai, nuolatinis buvimas kartu, tam tikras atskirtumas skatina sutuoktinius labiau pasitikėti vienas kitu, labiau kliautis šeimos parama. O šeimoje per 16 „klajokliškų” metų užaugo du vaikai – dvidešimtmetis Jonas, dabar studijuojantis kino meną viename New York universitetų, ir aštuoniolikmetė dukra Marija, besiruošianti mokytis psichologijos ir istorijos. Kartu gyventa trijose užsienio šalyse, aplankyta daugybė kraštų. Kaip ir visų tėvų, o gal net ir stipriau juntant, Jonas su Marija yra mamos ir tėčio pažiba bei sielos džiaugsmas!

Paklausta, ar jaučiasi esanti ypatinga ar nepaprasta, būdama generalinio konsulo žmona, Dalia be ilgo apmąstymo atsakė, jog šiai, gal šiek tiek neįprastai pozicijai ji nesuteikia išskirtinės reikšmės, tačiau jaučiasi dėkinga likimui už viską, kas jos gyvenime jau įvyko ir vyksta dabar.

Tačiau Daliai, kaip beveik kiekvienam mūsų, dvasios ramybė ir gyvenimo pilnatvės pajautimas neatėjo lengvai. Vaikystėje, o ypač paauglystėje, ji bandė save tobulinti, gyventi pagal svajonėse išpuoselėtą idealą. Tačiau, laikui bėgant, suvokė, kad gražiausias ir patraukliausias yra natūralus asmeninis žmogaus paveikslas: nenušlifuotas, lengvai apčiuopiamas, individualus. Tokia ji man ir pasiliko atmintyje: unikali, patraukli savo asmenybe, užkrečianti gaivia energija bei noru mąstyti, diskutuoti, kurti. 

Dalia Paslauskienė dalijasi mintimis apie savo knygą su Laura Vincaityte-Moore.

Gyvenimas New York mieste

Paslauskų šeima gyvena New York, Manhattan. Ten ambasadorius Paslauskas dirba Lietuvos Respublikos gen. konsulate, o Dalia mėgina savo jėgas kūryboje. Ji verčia įvairaus žanro knygas pagal Lietuvos leidyklų užsakymus, didelę laiko dalį praleidžia jos širdžiai mielai kūrybai. New York mieste šeima gyvena nuo 2007 metų, bet Dalia dar nenustojo stebėtis pulsuojančia šio milžiniško didmiesčio energija, ugnikalnio lava besiveržiančia jėga, judesio ir veiksmo pertekliumi. Ją traukia šis pašėlęs urbanistinio gyvenimo sūkurys, net ir su savo netvarka, chaosu, organizuotu pusiausvyros nebuvimu.

Tačiau ypatingą meilę Dalia jaučia gimtajam Vilniui, kurį, beje, nelengva būtų sustatyti į tą pačią gretą su New York, nors, iš esmės, vaikštinėjant abiejuose miestuose šaltą žiemos popietę, reikia arba pirštinių, arba šiltų aulinių batų, arba šilto vilnonio šaliko. Nors Vilniaus šiaurinis vėjas ir rudeninės balos neskamba labai viliojančiai, bet ta patraukliai niūri tamsuma nuspalvina miestą gotikiniu žavesiu ir kviečia sugrįžti namo kaip įmanoma dažniau.

Dar apie knygą

Pirmasis apsakymų žodis gimė 2003 metais. Įdomiausia tai, kad knygos sumanymas buvo puoselėjamas viso labo tik tris mėnesius! Taigi, knyga gimė nepaprastai greitai.

Dalia prisipažįsta, kad širdžiai artimiausia, bet drauge ir skaudžiausia tema yra vaikystė, jos atmintyje įspaustos nuoskaudos, pagyrimai bei įkvėpimai, kurių ji niekad nepamirš, ir kurie įvairiomis formomis pasireiškia jos apsakymų veikėjuose. Antroji, ne mažiau aktuali tema, vienijanti šių apsakymų personažus, yra troškimas suvokti, kodėl mūsų globalioje visuomenėje niekas neaikčioja ir nebaksnoja pirštu į nugarą (o gal net šelmiškai žavisi!), jei nugirsta (ar savo akimis išvysta) pagyvenusį vyriškį, mezgantį romaną su jauna, jam į dukras tinkančia mergaite, kai tuo tarpu brandaus amžiaus moteris (apsaugok, dangau), susiviliojusi jaunesniu vyru, yra visaip kaip apšnekama bei smerkiama.

Dėkoju Daliai Paslauskienei – rašytojai Aleksandrai Jusytei – už pokalbį, o gen. konsului J. Paslauskui bei jo padėjėjui Martynui Taujanskui už viešnagę Atlantoje bei konsulinę pagalbą.