Ar Misiukonį  nuteis?

Atsiliepimas į gerb. Zenono Rekašiaus laišką,
išspausdintą ,,Drauge” 2009 m. gruodžio 2 d.

BRONIUS NAINYS
    
Pirmiausia į gerąją pusę. Rašai: ,,Kadaise išleidęs Lietuvos kovų ir kančių serijos pirmąją knygą, nesąžiningo žmogaus buvai apkaltintas, kad skleidi sovietinę propagandą, mažinančią Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Kadangi šitame šmeižte nebuvo nė krislelio tiesos, kaip mokėdamas gyniau patį ir įrodinėjau šitokių priekaištų absurdiškumą.”

Tikslus prisiminimas ir dėmesio vertas šio Paties elgesio man priminimas. Tačiau ir be to priminimo aš, mielas Zenonai, to neužmiršau ir niekad neužmiršiu, nes tai buvo man labai didelė, visokeriopa parama, kurią kiekviena pasitaikiusia proga privačiai ir viešai aplinkai pasistengdavau priminti ir už ją Pačiam padėkoti. Tokius padėkos žodžius rasi ir praėjusį mėnesį išleistoje knygutėje ,,Mano sąlytis su ‘Draugu’”, kurią Pačiam pasiunčiau ir kurią jau turbūt gavai. O šia proga – dar kartą dėkui. Beje, pagalbos man vėl gali prireikti, nes tas absurdiškas, nė krislelio tiesos neturintis šmeižtas, perkeltas į ,,Draugo” sukaktuvinį leidinį ,,‘Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę” (,,Vedamasis, sukėlęs audrą”, psl. 277), ir mano viešas reikalavimas jį iš šios istorinės knygos pašalinti kol kas nesulaukėjokioatgarsio. Išeina – prieš penkiolika metų skelbtas ,,Lietuvos kovų ir kančių istorijos”, o kartu su ja ir manęs apmelavimas lieka istorijai.

Dabar man priekaištaujanti laiško pusė – Misiukonis. Priekaištus priimu dėmesin ir bandysiu juos apsvarstyti, bet nesuvokiu, kodėl mano samprotavimai apie buvusio KGB pulkininko perdavimą teismui po net 11 metų Panevėžio prokuratūroje užsitęsusio ikiteisminio tyrimo siejami su Paties didžiule pagalba man? Tad šį klausimą palieku tik dar kartą, mielas Zenonai, Pačiam pareikšta padėka.

Atsiliepdamas ribosiuosi tik Misiukoniu. Tačiau Paties pasakojimas apie jį ir priekaištai man iš tikrųjų iškelia daugiau klausimų negu į juos atsako. Teigi, kad mano rašinyje ,,Ar Misiukonį nuteis” yra daug tiesos, bet pats rašinys labai neteisingas, nes ,,pasako tik pusę tos tiesos”. Dar kartą jį ir vėl paties priekaištus perskaitęs, vis dėlto nesuvokiu, kurios pusės tiesos, dargi net nepagarbą ,,Draugo” skaitytojams rodydamas, aš būčiau nepasakęs. Tos, kurią Pats bandai jiems pasakyti? Bet kad ir čia ne tikrovė, nes irgi tik prielaidos.

Sutinku, mano klaida yra teiginys, kad Misiukonį Vidaus reikalų ministru paskyrė okupantas, bet ir Pats klysti teigdamas, kad jį paskyrė jau Lietuvą nepriklausoma valstybe paskelbęs Atkuriamasis Seimas. Nes iš tikrųjų jį į savo kabinetą pasikvietė pirmoji Nepriklausomos Lietuvos premjerė, jau dabar kelintą kartą teismo pripažinta KGB bendradar bė Kazimira Prunskienė, manyčiau, kaip KGB pareigūną kolegą.

Koks iš tikrųjų buvo to paskyrimo tikslas? Juk kas gali žinoti, kad tik dėl tokio, Paties išmintingu vadinamo sprendimo Maskva susilaikė nuo bandymo užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę nudojant jėgą? O kažin ar buvusio uolaus okupanto paslaugūno, KGB pulkininko paskyrimas negalėjo būti bandymas gelbėti nuo atsakomybės kitus kolegas kagėbistus, kai tokioms ypatingoms pareigoms paskirtas laisvės kovotojas jų atžvilgiu būtų kitokį požiūrį puoselėjęs? Ir kažin ar taip jau išmintinga buvo buvusį uolų okupanto paslaugūną skirti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru? O gal tai buvo Prunskienės apgalvotas, ko gero, su pačiu Misiukoniu sutartas žingsnis kaip tik jo išsigelbėjimui? Kitokio vėjo pūstelėjimą pajutus, skubiai šokti per tvorą ir likti su tauta. Taip pat, kaip ir pati Prunskienė? Ir dar daugelis kitų, vėliau gudriai išnaudojusių suirutę, milijonus valstybės turto ,,susiprivatinusių” buvusių KGB pareigūnų.

Tačiau, manau, kad toji Paties primenama mano klaida nedidelė, nes kažin ar milicijos vadas tuo laiku už vidaus reikalų ministrą nebuvo net galingesnis, nes jis savo rankose turėjo jėgą ir ją, kaip atrodo, naudojo. Teigi, kad Lietuvos labui. Bet aš toks tikras nebūčiau.

Rašai, kad Misiukonio vadovaujama milicija saugojo ,,Laisvės lygos demonstrantus, kad niekas jiems netrukdytų”. Galbūt. O gal tik uoliai dabojo, kad jie nenueitų ten, kur valdžia nenori, ir nesielgtų taip, kaip valdžia irgi nenori? O ar ne toji pati KGB pulkininko Misiukonio vadovaujama milicija suiminėjo prieš Molotovo-Ribbentropo sutartį prie Mickevičiaus paminklo demonstruojančius Lietuvos laisvės kovotojus, juos tardė, kai kuriuos vežiojo po miškus, vidurnakty juos ten išmetė ir paliko. Girdėjau skundų ir apie jų apspardymą.

Taip pat žinau, jog muitininkus Medininkuose išžudė Omonas iš Rygos, sakai, Misiukoniui atsisakius tokį įsakymą vykdyti. Kieno įsakymą? Tačiau jeigu iš tikrųjų taip buvo, mano klausimas būtų, kodėl tai sužinojęs Misiukonis muitininkų negynė, savo vadovaujamam Omonui neįsakė juos saugoti taip pat, kaip saugojo Laisvės lygą? Jeigu jis iš tikrųjų buvo su tauta.

Girdėjau tas pačias Paties minimas kalbas ir apie automatą ant Misiukonio stalo. Bet kodėl su tuo pačiu automatu ir kita jo turima jėga nebuvo jis su tauta prie televizijos bokšto, kur Lietuvos patriotai nuogomis rankomis stojo prieš tankus ir prarado keturiolika taurių lietuvių gyvybių? Taip pat nesimatė jo su ta pačia tauta nei prie Seimo, nei prie Spaudos rūmų? Tad apie kokius Misiukonio ordinų vertus nuopelnus galime kalbėti?

Būdinga ir, aišku, Misiukonį teisinanti ir Paties nurodyta Misiukonio į KGB gretas pasukimo priežastis: per 1941 m. sukilimą baltaraiščių sušaudytas jo, tada dar dviejų metų berniuko, tėvas. Sutinku, nepaisant, kokia būtų buvusi priežastis, sukilėlių elgesys nepateisinamas. Čia aš su Tavim. Tačiau taip pat nepateisinu ir už tai Misiukonio pasirinkto atpildo, savanoriškai jungiantis į nusikalstamą organizaciją KGB, okupanto įrankį, vykdantį žiaurų smurtą, kankinimus, žudynes prieš laisvės siekiančią lietuvių tautą, nesiskaitant su priemonėmis.

Pagal tokią ,,teoriją”, kokį kelią aš turėjau pasirinkti, kai trečią karo dieną Linkuvoje kitataučiai komjaunuoliai pagavo keturis gimnazistus, išsikvietė okupanto karinį dalinį, atidavė jiems tuos jaunuolius, o šie, nusivežę prie Pakruojo dvaro, juos sušaudė? Tarp jų ir mano 17 metų brolį. Tačiau nė minties man nebuvo sukti Misiukonio pasirinktu keliu. Žydų žudynėmis šlykštėjausi tada ir tokį pat jausmą nešiojuosi šiandien.

Tad į paties priekaištus mano atsakomojo svarstymo išvada: kaltindamas mane skaitytojams nepasakius visos teisybės, jos, mielas Zenonai, nepasakei nei Pats. Kaip matai iš mano samprotavimų, tavo teiginiai irgi tik svarstytinos prielaidos, taigi ir neįrodančios, kad Misiukonis savo okupantui teiktas paslaugas per nusikalstamą KGB organizaciją, į kurią, beje, neverčiamas, vien tik savo valia įstojo, ypač dalyvavimą sunaikinime paskutinio Lietuvos partizano Kraujalio, būtų atpirkęs. Todėl manau, kad jo bylos atidavimas teismui pagrįstas ir tokiam prokurorų sprendimui pritariu. Ir tik apgailestauju, kad toks kelias nebuvo pasirinktas vertinant visų kitų KGB tarnyboje okupuotoje Lietuvoje buvusių atžvilgiu. Ir kuris iš jų savo nuodėmes atpirko, sprendimas turi priklausyti ne kam nors kitam, bet tik Nepriklausomos Lietuvos valstybės teismui.