masiJuozas Masilionis


Mokytojo pasodinti lietuvybės ir gėrio daigai veši ir šiandien

LAIMA APANAVIČIENĖ

Kiekvienam mūsų mokykla – ne šiaip jau pastatas. Joje praleisti metai giliai įsirėžia į mūsų atmintį. Kiekvienas mūsų esame turėję Mokytojų, kuriuos prisimename su meile ir dėkingumu. Drįstu teigti, kad tokiu Mokytoju daugeliui čikagiečių buvo ir Juozas Masilionis. Ir nors man jis niekada nieko nedėstė, esu dėkinga, kad nors trumpam teko jį pažinoti.

Dar, atrodo, taip neseniai J. Masilionį kas šeštadienį matydavau skubantį į Jaunimo centrą, į čia veikusį Pedagoginį lituanistikos institutą, kuriam Mokytojas atidavė ne vienerius metus (dirbo nuo 1958 metų iki mirties). Nesitiki – prabėgo jau 10 metų, kai jis netikėtai iškeliavo Amžinybėn. Išėjo neatsisveikinęs, palikęs daug nenuveiktų darbų. Tačiau net apžvelgus, ką Mokytojas padarė, stebiesi – kaip jis rasdavo viskam laiko, kaip suspėjo tiek daug nuveikti?

Gimęs Pajuostyje, Panevėžio apskrityje, J. Masilionis, gyvenimo vėtrų nublokštas toli nuo gimtinės, visą savo gyvenimą buvo ,,įsimylėjęs” Panevėžio kraštą. Nuo mažumės linko į mokslus, vis domėdavosi, kaip vyresnysis brolis mokosi, tad į pradžios mokyklą Aščiagaliuose jis nuėjo jau mokėdamas skaityti ir rašyti. Greitai buvo perkeltas į antrą klasę, o 1925 m. tapo gimnazistu. Ir nors nebuvo lengva finansiškai, šį laiką J. Masilionis prisiminė kaip geriausią savo gyvenime: ,,Su malonumu prisimenu savąją klasę. Buvome susigyvenę kaip viena šeima, su kai kuriais likom draugai visam amžiui.”

Jau gimnazijoje atsiskleidė humanitariniai būsimojo pedagogo sugebėjimai. Nuo pat jaunumės atsiskleidė ir J. Masilionio atsakomybės jausmas, užsibrėžto tikslo siekimas. Tad nenuostabu, kad gimnaziją jis baigia pirmuoju mokiniu.

Kas žino, gal ne tik polinkis humanitariniams mokslams, bet ir susitikimas su visą gyvenimą pavyzdžiu buvusiu mokytoju Julijonu Linde-Dobilu paskatino jaunąjį gimnazistą pasirinkti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. O čia sutikti to meto šviesuoliai – Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Juozas Eretas ir daugelis kitų leido tikėti savo teisingu pasirinkimu. Mokytojas J. Lindė-Dobilas visą gyvenimą buvo J. Masilionio mokytojo idealas, o jo portretas visą laiką stovėjo ant jo stalo.

Pirmąjį mokytojo krikštą J. Masilionis gavo Joniškio gimnazijoje, kurioje penkerius metus išdirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Jau čia išryškėjo jo mokytojo talentas. J. Masilionis niekada ,,neskaitydavo moralų”, buvo taktiškas ir pedagogiškas. Niekas jo nėra girdėjęs kalbant pakeltu balsu. Dirbdamas mokytoju J. Masilionis kartu rašė ir diplominį darbą, kurį 1940 metais apsigynė jau Vilniaus universitete (prasidėjus karui, Humanitarinis mokslų fakultetas iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių).

Atrodo, jaunam Mokytojui atsiveria visi keliai, tačiau gyvenimas pasuko kita vaga – pasitraukimas į Vakarus, nebegalėjimas grįžti į Lietuvą viską apvertė aukštyn kojom. 1945 metais Vokietijoje pradėjus kurtis pirmosioms lietuviškoms mokykloms į mokyklinę veiklą įsitraukia ir J. Masilionis. Jauniesiems lietuviams įkurtoje mokykloje buvo mokoma vadovaujantis Nepriklausomos Lietuvos įstatymais ir pagal nepriklausomos Lietuvos programas, ypatingą vietą skiriant lituanistiniams dalykams.

1949 m. gegužės 5 d. jis atvyko į Čikagą. Kaip ir daugelis dirbo įvairiausius darbus, bet visą laiką svajojo būti mokytoju. Ta galimybė atsirado tik 1952-aisiais, kai jis tuometinio mokyklos direktoriaus B. Babrausko buvo pakviestas dirbti į Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą, kurioje išdirbo iki 1992 metų (pradžioje – mokytoju, o nuo 1961 m. – direktoriumi), kai, mažėjant moksleivių skaičiui lituanistinėse mokyklose, 3 buvusios mokyklos buvo sujungtos į vieną. Nauja mokykla buvo pavadinta Čikagos lituanistine mokykla ir jos vairą J. Masilionis perdavė Jūratei Dovilienei.

Esu girdėjusi daug puikių atsiliepimų apie Mokytoją ir bendradarbį J. Masilionį. Jis niekada nevėluodavo, visada buvo pasiruošęs kalbėti su mokiniu, atsakyti į visus jo klausimus, stengėsi būti objektyvus ir nešališkas. Tiek buvę mokiniai, tiek kartu dirbusieji mena jo puikų humoro jausmą, žodžio laikymąsi. Nebijojo būti kritikuojamas, kritiką suvokė kaip kelią tobulėti. Šiltas ir neišpuikęs jis išliko visą laiką.

Ne vien mokykla gyveno J. Masilionis. Daugiau kaip 20 metų dirbo ,,Draugo” dienraščio redakcijoje ir spaustuvėje, daug metų atidavė JAV LB Švietimo tarybai, kur kartu su kitais kūrė mokymosi programas, rašė vadovėlius, skaitė paskaitas. Galiu pasakyti, kad ir šiomis dienomis mūsų Čikagos lituanistinės mokyklos mokytojai naudojasi J. Masilionio paruoštu vadovėliu ,,Lietuvių literatūra” (III ir IV dalimis). Šios chrestomatijos labai gelbsti mokytojui, supažindinančiam mokinius su grožiniais kūriniais. Sutinku su gerb. Mokytoju: ,,svarbiausia – grožinis kūrinys, o kai mokinys nėra skaitęs nagrinėjamo veikalo ir nežino jo turinio, tiesiai eiti prie kompozicijos, veikėjų charakteristikos ir kitų estetinių analizavimų yra per abstraktu ir nepasiekia jokių rezultatų” (Masilionis, J., 1977, 8).

O ko verti jo globoti ir redaguoti mokykliniai metraščiai! Gal tik dabar buvę mokiniai supranta, kokį didžiulį darbą atliko Mokytojas, kurdamas šiuos metraščius.

Daug jis nuveikė ir panevėžiečių klubui, išleido ,,Panevėžio” monografiją (,,Drauge” neseniai apie tai rašė Petras Petrutis), sukaupė gana gausų ir įdomų pašto ženklų rinkinį.

Tačiau bene įspūdingiausias jo darbas – ,,Lietuviškasis švietimas Šiaurės Amerikoje”, išleistas kartu su Stase Petersoniene 2000 metais. Šiame 756 psl. leidinyje aptariamos JAV (daugiausia medžiagą kaupė J. Masilionis) ir Kanados (medžiagą rinko S. Petersonienė) lituanistinių mokyklų istorijos nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Knygoje ne tik surinkta mežiaga, bet išspausdinta ir nemažai paties autoriaus straipsnių (apie 70 psl.). Ši knyga turi ne tik istorinę, bet ir pedagoginę išliekamąją vertę.

Prisimenant gerbiamą Mokytoją būtina prisiminti ir jo žmoną a. a. Pranę Lozaitytę-Masilionienę, su kuria jiedu išgyveno laimingus 46 metus: ,,J. Masilionis turėjo daug gerų savybių – geras žmogus, nuoširdus. Man jis buvo Dievo palaima. Pradėjome gyvenimą nuo nieko, bet abu dirbom ir po truputį prasigyvenom. Visuomet jausdavau jį šalia, žinojau, kad turiu užtarėją, gyvenimo pagalbininką (Iš Pranės Masilionienės pasakojimų Kristinai Lapienytei (,,Juozo Masilionio gyvenimas ir veikla”, Čikaga, 2005).

Neatsitiktinai Juozo Masilionio veikla 1999 m. vasario 16 d. įvertinta JAV LB Švietimo tarybos padėka, o 2000 m. gruodžio 9 d., o likus keletui dienų iki Mokytojo mirties, jam įteikta prelato Juozo Prunskio premija ,,Pasižymėjusiam asmeniui katalikiškoje, labdaringoje ir švietimo veikloje”.

Gražu, kad Mokytojas menamas – kunigas Kazimieras Juozas Ambrasas, SJ parengė ir 2004 m. Vilniuje išleido knygą ,,Būk bitelė”, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras išleido Kristinos LapienytėsBareikienės knygą ,,Juozo Masilionio gyvenimas ir veikla” (Čikaga, Ričardo spaustuvė. 2005, 371 psl.) Gražus viršelis, kurį taip pat sukūrė Ričardas Spitrys, atspindi visą knygos turinį.

Ir nors jau dešimt metų Mokytojas ilsisi Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, jo pasodinti lietuvybės ir gėrio daigai veši ir šiandien.

masi
Juozas Masilionis nemažai metų pradirbo ,,Drauge”.,,Draugo” archyvo nuotraukos