Edvardas Mickus ant ,,Ambersail’’ denio prie Majorca krantų. Ryčio Ambrazevičiaus nuotr.
,,Ambersail’’, jūra ir aš
EDVARDAS MICKUS
Nemažai buriavau Ramiajame vandenyne prie pietinės Kalifornijos krantų.
Vandenynas čia dažniausiai ramus, lengvo vėjelio genamos bangelės
neaukštos. Mūsų jachta mažutė – tik 24 pėdų ilgio. Ji
lengvai čiuožia gražiomis, saulės nutviekstomis Kalifornijos
pakrantėmis. Akį džiugina vaizdinga gamta: įlankėlės, užutėkiai,
salelės. Plaukti nešalta, ramu ir gera.
Tačiau jau pora metų mano vaizduotę audrino daug audrų ir uraganų matęs
Lietuvos buriuotojų laivas ,,Ambersail”. Gal dėl to, kad laivą
labai išgarsino jo kelionė aplink pasaulį ,,Tūkstantmečio
odisėja”? O gal noras pasigalynėti su galingomis jūromis ir
vandenynais? Todėl, atsiradus galimybei, kai tik Lietuvos buriuotojai
pakvietė mane į ,,Ambersail” įgulą, su džiaugsmu ėmiau
ruoštis kelionei.
Apie šį nuostabų, greitą ir stiprų laivą labai išsamiai
pasakoja ,,Tūkstantmečio odisėjos” įgulų nariai savo
dienoraščiuose, kurie šiuo metu spausdinami
dienraščio ,,Draugas” puslapiuose. Todėl nieko daugiau čia
negalėčiau pasakyti. Tenoriu pasidalinti savo asmeniniais įspūdžiais.
* * *
Laivas ,,Ambersail” yra daug didesnis ir sudėtingesnis už tą, su
kuriuo aš iki šiol plaukiojau. Dabar gerai suprantu, kiek
daug buriuotojams pasisekimą varžybose lemia ne tik įgulos sugebėjimai,
bet ir laivo techniniai bruožai. Taigi tapau narys laivo įgulos, kuri
po varžybų aplink Sicilijos salą (,,The Rolex Middle Sea
Race’’) Viduržemio jūroje turėjo laivą nuplukdyti iki
Ispanijos Almeria uosto. Tai maždaug 1,000 mylių plaukimas, vos ne
per visą jūrą, kuri taip pat kėlė mano susidomėjimą. Viduržemio jūra
– tai tarsi žmonijos civilizacijos lopšys. Senovėje jos
vandenis skrodė galingos laivų flotilės, ant vandens vyko žūtbūtiniai
mūšiai… skaudūs pralaimėjimai… ir nepakartojamos
pergalės.
Buriuotojų įgula rinkosi Maltoje, kur prie krantinės stovėjo
prišvartuotas laivas. Iš dvylikos įgulos narių tik keturi
buvo plaukę su ,,Ambersail”. Tai patyrę Lietuvos buriuotojai ir
labai rimti specialistai: įgulos kapitonas Paulius Kovas, plaukęs
,,Tūkstantmečio odisėjos” du etapus ir vadovavęs vienai įgulai,
bocmanas Linas Ivanauskas, plaukęs visus ,,Tūkstantmečio
odisėjos” etapus ir vadovavęs įgulai, aplenkusiai Horno ragą,
vairininkas Arūnas Tamauskas ir junga Gintautas Milevičius. Visi kiti
įgulos nariai laive buvome naujokai. Tai – Rytis Ambrazevičius,
Imantas Čepulis, Mindaugas Rakauskas, Martynas Nikolajevas, Krisas
Butler, Darius Lebedzinskas, Mantas Mikuckas ir aš, Edvardas
Mickus. Visi įgulos nariai buvo iš Lietuvos, išskyrus
mane, Amerikos lietuvį iš Los Angeles.
Nuo pat pirmos dienos supratome, kad laivas gali patekti į įvairias
aplinkybes ir kad tai nebus tik malonus pasiplaukiojimas. Todėl
kapitono nurodymus privalėjome vykdyti besąlygiškai. Ir ne
šiaip sau. Juokaudamas Kovas pasakė, kad laive klausimo
,,Kodėl?” nėra ir kad kapitono žodis visiems įgulos nariams yra
privalomas. O virš kapitono yra tik Dievas. Jeigu netyčia
iškrisi į jūrą, tai bus sudėtinga tave iš jos
išgriebti. Kol įgula laivą apsuks, tos vietos, kur
iškritai, gali nerasti. O ir bangos tave bus toli nuplukdžiusios.
* * *
2010 metų lapkričio 4 dieną 10 valandą ryto mes išplaukėme
iš Maltos. Pirmoji mūsų sustojimo vieta – Cagliari uostas
Sardinijos saloje. Viduržemio jūra buvo rami. Rytas, kaip ir kitos dvi
dienos, buvo saulėtas. Dieną ant denio šilta, smagu. Mano
budėjimo valandos buvo nuo 4 iki 8 val. vakare ir nuo 4 iki 8 val.
ryte. Naktį nuo laivo denio – nuostabus dangus. Žvaigždės
didelės. Satelitai. Aplink nei miestų, nei laivų. Nuo mėnulio ant
vandens driekėsi įspūdingas, romantiškai šviečiantis jo
atspindys.
Cagliari uoste sunkiai pastatėme laivą. Uostas negilus, o laivas
didelis. Buvo numatyta ten praleisti visą parą. Reikėjo papildyti
maisto, vandens atsargas, pakrauti baterijas. Norėjome pasigrožėti
miestu. Po dviejų parų plaukimo laimingi visi pasklidome po
uostamiestį. Tačiau džiaugtis žeme po kojomis ilgai neteko. Kapitonas,
supratęs, kad nuo Ispanijos atslenka audra, sukvietė visus į laivą. Jo
sprendimas buvo toks: jeigu norime laivui sumažinti audros smūgį,
privalome dar šiandien išplaukti į Majorca.
Išplaukėme dar su saule, apie 5 valandą vakaro. Skubėjome
pasiekti Majorca iki audros. Pirmą parą plaukėme normaliai. Bet kai dar
buvome nuplaukę tik pusę kelio, staiga dangus apsiniaukė, laivas
atsidūrė tarsi tunelyje. Griaudėjo. Žaibai skrodė dangų skersai ir
išilgai.
Na, ir prasidėjo tikras pragaras. Bangos laivą mėtė aukštyn ir
žemyn. Atrodė, kad laivas tuoj tuoj lūš per pusę. Nuo stipraus
vėjo jis pasviro ant šono. Bangos ritosi per denį. Lietus pylė
kaip iš kibiro. Vėjas ir vanduo mus negailestingai talžė.
Prisisegę diržais ir abiem rankomis įsikibę į bortą mes vos laikėmės
ant pasvirusio denio. Tačiau reikėjo dirbti. Pirmiausiai reikėjo
sumažinti laivo greitį. Tad turėjome sumažinti grotą – pagrindinę
laivo burę. O tai padaryti tokioje baisioje audroje ne taip paprasta.
Be to, groto stiebas labai aukštas, net 90 pėdų aukščio.
Taip mes per audringą jūrą ant šono pasvirusiu laivu plaukėme,
kol 5 valandą nakties trūko stakselį laikanti virvė. Krisdama ji
apgadino pagrindinį grotą, pramušė jame skylę ir pakibo
virš vandens. Ir tuomet susidarė labai pavojinga padėtis. Buvo
suplėšytas pagrindinis grotas. Todėl išsukę iš
kelio palankesniu vėju plaukėme apie 25 mylias, bandydami laivą
šiek tiek aptvarkyti. Vėjas ir toliau nerimo. Bangos mėtė laivą
tarsi skiedrą. Vanduo pylėsi per denį ir per mus. O mes, sušalę,
sugrubusiomis rankomis, vos besilaikydami ant denio, kovojome su
stichija.
Tokiomis sąlygomis mes nuplaukėme apie 60 mylių. Didelių pastangų dėka,
nors pagrindinėje burėje buvo net 8 skylės, o pagrindinis stakselis
visiškai nutrūkęs (vietoj jo iškėlėme oranžinį audros
stakselį), pasiekėme Majorca. Kaip ir mūsų laivas, taip ir mes
atplaukėme suvargę, apdaužyti. Rytis sulaužytu pirštu…
Aš – subraižytomis kojomis…
Tačiau mūsų džiaugsmui nebuvo ribų. Ir laivas, ir mes – ne jūros
dugne. Mes nugalėjome! Mes stiprūs! Ir mes dar labiau pasitikime savo
jėgomis.
Majorca gydėmės savo žaizdas. Nuėmę bures, nuvežėme jas sulopyti. Už
darbą sumokėjome 1,000 dolerių (visi susidėjome po 100). Bures tvarkė
dvi paras. Atstatėme stakselį.
Po dviejų parų 5 valandą vakaro vėl išplaukėme Ispanijos link į
Almeria uostą. Nors vėjas buvo sumažėjęs, tačiau bangos vis dar buvo
didelės. Ypatingai įsisiūbavusi jūra nerimo pirmąją plaukimo parą.
Tačiau dėl palankaus, vis dar nemažo vėjo numatytą trijų parų plaukimo
atstumą nuplaukėme per dvi paras.
* * *
Šis 1,000 mylių plaukimas Viduržemio jūra man padarė didžiulį
įspūdį. Išlipęs į krantą supratau, kad jūroje, – kaip
gyvenime. Plauki sau ramiai, saulėta, gražu, geras vėjas. Bet staiga
užeina audra su baisiais vėjais, lietumi, žaibais ir perkūnais. Ir jų
negali sustabdyti, jų negali nugalėti. O laivas taip pat negali
sustoti, jis turi plaukti į priekį. Ir ką tada daryti?
Tad ir turi priimti tą ,,pokštą”, kurį jūra tau
iškrėtė. Čia nieko negali reikalauti. Turi susigyventi su tuo,
kaip su nepakeičiama būtinybe. Turi suprasti, ko iš tavęs
norima, prisitaikyti, nepasimesti. Ir stipriai laikytis tol, kol
pagaliau laivas išplauks iš audros zonos. Ir reikia
tikėti, kad laivas tikrai išplauks. O po to –
neužmiršti ir ilgai ilgai džiaugtis gyvenimu.
Keistas jausmas atsirado ir sugrįžus į savo namus. Staiga pastebėjau,
kokia šilta, minkšta ir patogi mano lova. Laivui
pasvirus, vos išsilaikai nenukritęs nuo gulto, o esant audrai ir
didelėms bangoms miegoti po laivo deniu labai sudėtinga.
Nepaisant audringo plaukimo, džiaugiuosi suradęs Lietuvoje naujų gerų
draugų, kuriems galiu patikėti net savo gyvybę. Jie visi sėkmingai
darbuojasi įvairiose srityse, nemažai pasiekę savo specialybėse.
Vaikinai mėgsta humorą ir siekia gyventi visavertį gyvenimą. Jie
domėjosi Amerikos lietuvių gyvenimu, mokė mane taisyklingai tarti
lietuviškus žodžius. Kapitonas Kovas – išmintingas
ir patyręs buriuotojas. Jo sumanumo dėka pavyko sumažinti audros zoną
iki minimumo. Paulių nuo mažens buriuoti mokė jo tėvas Jurgis Kovas,
net 10 kartų buvęs Lietuvos buriavimo čempionu.
Esu laimingas, turėjęs galimybę paburiuoti su ,,Ambersail”, kurio
svarbiausias uždavinys – garsinti Lietuvos vardą pasaulyje.
Šį uždavinį laivo įgulos sėkmingai atlieka. Be to, tarsi
kviesdami jaunimą į jūrą, jie populiarina ir skatina buriavimą
Lietuvoje. Tačiau labai trūksta lėšų laivui išlaikyti.
Audrų suniokotą laivą reikia nuolatos remontuoti. Šiuo metu
norint su ,,Ambersail” dalyvauti varžybose, būtina įsigyti naujas
bures. Kviečiu visus, galinčius paremti šį nuostabų, greitą ir
stiprų, galintį atremti vandenynų audras laivą. (El. adresas:
raimundas@ambersail.lt).
Tai tokios trumpos, šio visam gyvenimui įsimintino plaukimo su
ne vieną audrą ir uraganą atlaikiusiu laivu ,,Ambersail” pamokos.
Lauksiu naujų pasiūlymų buriuoti. Gero vėjo, ,,Ambersail”!
Kapitonas Paulius Kovas ir Arūnas Tamauskas. Edvardo Mickaus nuotr.
