Petronėlė Orintaitė
(„Jurgis Tauragis”)

Nekrologas Salomėjai Nėriai

Ak, vieną kart pavasarį
Tu dar svajojai drąsiai,
Kad Nemuno pavėsiuose
Naujom dainom žydėsi!

Tos dienos tau – kaip paukščiai!
Kaip vyšnių pražydėjimas!
O taip skubėjai džiaugtis,
Mažute Salomėja!

Mylėdama gyvenimą –
Gyventi nemokėjai...
Ak, Viešpatie, ar galima
Pralenkt palaidą vėją?

– Dainuoti be altorių –
Žirgais pajodinėti...
Jaunystė – jausmų rojai
Žvaigždėm išrašinėti!

Tu džiūgavai pavasarį
Per amžius būti jauna!
Bet – vieną žiaurų vakarą
Svajonėm apsigauni...

Gėlė Paryžiaus gatvėje –
Tik dvidešimtis sū!
Juk pasakų baladėje –
– Numirti nebaisu!

Širdis tavo sudegino,
Palaužė vėtra vairą...
Argi garbė apakina?
– Puikios poetės gaila...

Tau Dievas davė talentą
Ir mes – tavim tikėjome –
O tu – pamėgai melą tą
Ir giesmę pavergėjų!

Gražu – senelių pasakos
Advento vakarais...
Bet melas, jeigu sako kas,
Kad – rojus čion ateis!

Klastingos ėjo kalbos tad,
Ir mums širdis virpėjo –
Vergystės tinklas gaubėsi...
– Džiaugeisi, Salomėja!

Gyvenimas tarybinis –
Žmogėdrų maro siaubas:
Žmogus, lyg velnio įnamis,
Prieš galvažudį klaupiasi...

Visų dievų ir šventnamių
Tėvų išsižadėki!
– Dantis sukandę kentėme,
O buvo graudžiai gėda!

Tai Lietuvą jie pasmerkė
Ištremt į Kazachstaną...
– Pagelbos nieks neras varge,
Kad Judas – brolis mano

Į Sibirą keliavome,
O tu – himnus giedojai,
Tu – siūlei saulę  Stalino
Ir budeliui vis plojai...

Ak, tėviškės dirvonuose
Paplūdo šventas kraujas,
Kada lietuvis kovėsi
Prieš azijatų gaują!

Kalėjimuose kankinami,
Gyvais lavonais laidoti –
Veidų neatpažinome...
– Tokia tarybų laimė ta...

Ligoniai, moters, kūdikiai
Vagonuose užkalti...
O tu – į Maskvą nulėkei
Su skrybėlaite kalta...

Gyvenime ieškodama,
Tu – pragaran paklydai...
O žemė – tavo motina
Dabar kaukuolėm žydi!

Mes keikėme kaip raganą,
Deja, buvai dar gyva!
– Į tokią baisią pragarmę
Pakliuvo Lietuva!

Rasojo tėviškių laukai –
Visi, kaip vienas verkėm...
– Argi galvos jau netekai
Tarybų laimės verge!

Tėvynę mynei kruviną
Ir budelį globojai
O mes kraujuose parklupome
Be rankų ir be kojų.

Ir gal paskui tu graužeisi
Dėl 30 skatikų?
– Visvien prakeikta amžiuose:
Tau vardas – išdaviko!

Gal būt širdis atsivertė,
Kaip latrui niekadėjui?
Juk ir tava dalis karti
Savų atsižadėjus...


Matei tėvynę verkiančią,
Tremtinių ešaloną...
Graudi buvo sesers kančia
Merkinėj ar Veliuonoj...

Išvydai melą per vėlai:
Atgal užverti vartai...
– Pasmaugė jie tave tyliai,
Nedavę žodžio tarti...

Mažute Salomėja,
Brangi drauguže mano,
Bulvaruose San Mišelio
Ir – kloniuos Palemono...

Kaip pumpuras švelniausias
Lapelis ramunėlės...
Širdis – gryniausio aukso,
Tik – pėdos klydo smėly...

Ak, miela mano Salomėja –
Mums talento taip gaila!
Blaškeis su „Trečio fronto” vėjais,
Namuose paklysti – kvaila...

Tu dainavai pavasarį,
Mylėjai saulę šviesią –
Baltais sparnais kas vakarą
Plaštakė lėks į liepsną...

Varginga tavo geiša,
O Eglė – karalienė!
Tavo gėlėm apkaišėm
Vasario šventės dieną!

O tavo „Pabučiavimas”!
O – „Don Žuano meilė”...
– Atmintinai dainavom mes –
Ak, Salomėja gaila...

Štai, vėl pakyla diemedžiai
Ir linksta baltos rožės –
Negrįši tu mums – dievaži:
Beržai kapynuos ošia...

Sulauksime pavasario –
Tėvynėn laisvo kelio!
– Tavęs tik neberasime
Nei diemedėlio žalio...

Ilsėkis žemėje šaltoj –
Bažnyčios varpas tau
negaudžia...
Nereikia tau giesmės šventos,
Tik – pasaką paseksiu
graudžią...

Almaus išleista 1947 metais Vokietijoje