Naujoji PLB atstovė bandys tiesti 
tiltą tarp išeivijos ir Lietuvos

Praėjusį mėnesį Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Valdyba pranešė, kad paskirta nauja PLB atstovė Lietuvoje – Vida Gaškaitė-Bandis. Ji pakeitė ilgus metus šiose pareigose dirbusį Gabrielių Žemkalnį.

V. Gaškaitė-Bandis gimė 1934 m. Molėtuose. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Austriją, vėliau – į Vokietiją. 1950 metais emigravo į JAV, kur baigė aukštuosius mokslus Illinois, Indiana ir Maryland universitetuose. Nuo 1960 iki 1999 m. gyveno ir dirbo Vokietijoje bei JAV. Nuo 1999 m. gyvena ir dirba Lietuvoje.

V. Gaškaitės-Bandis profesinė veikla siejosi su darbu aukštojo mokslo srityje – ji užėmė prorektorės pareigas University of Maryland (JAV), Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbo Finansų politikos departamento direktore, generaline direktore – Baltic Management Institute (BMI). Turi vadovavimo tarptautiniams projektams patirties, taip pat – patirties administravimo, žmogiškųjų išteklių, finansų analizės ir biudžeto planavimo srityse.

V. Gaškaitė-Bandis yra Almos Adamkienės labdaros fondo, International Rotary Club of Vilnius ir Baltic Management Institute valdybos narė, aktyvi visuomenininkė.

Naujoji PLB atstovė mielai sutiko atsakyti į keletą ,,Draugo” klausimų.

– Visai neseniai pradėjote eiti PLB atstovės Lietuvoje pareigas. Kokie svarbiausi darbai laukia šiose pareigose?

– Mano pagrindinė užduotis yra atstovauti PLB Lietuvoje, tai vykdysiu glaudžiai bendradarbiaudama su PLB Valdyba, kuri yra išsisklaidžiusi po visą pasaulį – taip, kaip ir visi išeivijos lietuviai. Šią vasarą Valdyba Lietuvių Bendruomenėse (LB) atliko apklausą, kurios tikslas buvo sužinoti Kraštų LB pagrindinius veiklos uždavinius švietimo, kultūros, lietuvių kultūros paveldo bei ryšių su Lietuva srityse. Padėti įgyvendinti tuos PLB uždavinius ir bus pagrindinis mano darbas. Be to, ieškosiu būdų ir kelių, kurie padėtų tiesti tiltus tarp užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos visuomenės.

– Didžiąją gyvenimo dalį praleidote ne Lietuvoje. Kokius skirtumus matote tarp gyvenimo kitose šalyse ir Lietuvoje?

– Išvažiavau iš Lietuvos būdama dar labai jauna, o sugrįžau, kai išėjau į ankstyvą pensiją. Daugiausia laiko praleidau JAV, nors Vokietijoje pragyvenau 26 metus. Turime suprasti, kad Lietuva buvo okupuota 50 metų ir tik per paskutinius dvidešimt metų turi galimybių demokratiškai tvarkytis, gyventi bei stengtis atkurti buvusias vakarietiškas vertybes. Man patinka gyventi Lietuvoje ir tikrai džiaugiuosi čia sugrįžusi, bet daugiausia, ko aš čia pasigendu – tai tolerantiškumo plačiausia šio žodžio prasme: žmogaus pagarbos kitam asmeniui ir jo teisėms – ar važiuojant kelyje, ar bendraujant kiekvieną dieną.

– Jau dešimtmetį gyvenate Lietuvoje. Ar per tą laiką įgyta patirtis padės einant naujas pareigas – t. y. atstovaujant PLB įvairiose Lietuvos įstaigose?

– Man yra labai sunku įsivaizduoti, kaip galima būtų dirbti šiose pareigose asmeniui, kuris ką tik atsirado Lietuvoje. Kadangi mano pareigos reikalauja daugiausiai dirbti su valstybinėmis įstaigomis – Seimu, Vyriausybe bei ministerijomis – tai metai ir patirtis, kurią aš sukaupiau dirbdama Švietimo ir mokslo ministerijoje, tikrai turėtų praversti. Reikia šiek tiek suprasti žmones, jų galvoseną ir darbo metodus, kad būtų galima ką nors pasiekti.

– Kaip apibūdintumėte šiandieninę išeiviją?

– Kiekviena išeivijos banga turi savo savitą bruožą, nes tautiečių išvykimas iš tėvynės yra pagrįstas skirtingomis priežastimis. Žurnalistai teisingai apibūdina svarbiausias išvykusiųjų kategorijas – tai politiniai ir ekonominiai emigrantai. Šiandien iš Lietuvos kasdien išvyksta apie 50 jaunų, daugiausia išsilavinusių jaunuolių, kurie neranda čia tinkamo darbo arba galvoja, kad užsienyje yra didesnės karjeros ar mokslo galimybės. Nūdienos išeivija skiriasi net nuo tų tautiečių, kurie išvažiavo prieš Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. Anksčiau išvykdavo daugumoje neteisėtai, šiandien išvažiuoja daugiausia į Europos Sąjungos valstybes mokėdami užsienio kalbas. Padidėjo išvykstančiųjų studentų/darbininkų santykis. Jaunimas baigia mokslus ir išvyksta. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, Lietuva yra paskutinė tarp Europos Sąjungos valstybių lyginant emigrantų ir imigrantų santykį. Jeigu kalbėsime apie antros bangos išeivijos atžalas, tai aš esu šiek tiek nusivylusi. Kai gyvenome Vokietijoje lageriuose 1945–1950 metais, visi prisiekėme, kad grįšime į Lietuvą, kai ji bus laisva. Kiek iš mūsų grįžo padėti atkurti besikeliančią Lietuvą? Beveik ant pirštų galima būtų suskaičiuoti. O juk karo metu net daugiau nei 60,000 lietuvių pasitraukė iš Tėvynės.

– Kodėl, Jūsų nuomone, tiek daug lietuvių išvyksta gyventi į užsienį? Kaip Jūs vertinate šį procesą?

– Kol ekonominė ir aukštojo mokslo padėtis Lietuvoj nepagerės, ir toliau matysime didėjantį skaičių mūsų jaunimo, išvykstančio į užsienį. Iš vienos pusės tai yra vertingas procesas mūsų tautai, kai jaunimas įgyja patirties ir žinių Vakaruose, bet yra labai didelis klausimas, kiek iš tų 50 kasdien išvažiuojančių iš Lietuvos sugrįš atgal? Jeigu nors pusė jų sugrįžtų ir atsivežtų savo įgytas žinias, patirtį ir įgūdžius, tai būtų sveikintina. Bet yra ir kita pusė – Lietuvoje gyvenantiems sugrįžtantieji kelia nemažai įtampos. Bijomasi, kad buvę emigrantai atims darbo vietas ir naudosis tomis pačiomis teisėmis. Kyla beveik ir pavydas, taip būdingas mūsų tautiečiams. Mano nuomone, būtų gerai, kad Lietuvos Vyriausybė bei Seimo nariai dažniau pasisakytų apie užsienio lietuvius, ypač apie tai, kas juos jungia, pakviestų į įvairius projektus, ir žiniasklaida apie tai praneštų visuomenei.

Ne mažiau svarbus vaidmuo padedant išlaikyti lietuvybės identitetą tenka ir užsienio lietuvių žiniasklaidai. Šiandien ji susiduria su labai didele užduotimi – kaip išlaikyti bei padidinti skaitytojų skaičių.

– Gerb. PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė yra sakiusi, kad šiandien nebereikėtų mūsų, lietuvių, skirstyti į išeivius ir Lietuvoje gyvenančius, o tiesiog sakyti, kad esame ,,pasaulio lietuviai”. Kokius kelius matote mažinant atotrūkį tarp išeivijos ir gimtinėje gyvenančių lietuvių?

– Šiandien vyksta labai spartus globalizacijos procesas – emigravimas, imigravimas, išvažiavimas iš tėvynės ilgesniam ar trumpesniam laikui. Reikia galvoti apie globalią Lietuvą, kad svetur gyvenantys tautiečiai išlaikytų savo identitetą. O mažinti atotrūkį tarp išeivijos ir gimtinėje gyvenančių lietuvių turėtų būti užduotis kiekvienam tautiečiui, nesvarbu, kur jis gyventų. Reikia geranoriškumo ir teigiamų veiksmų iš abiejų pusių.

 – Dažnai išsakoma nuomonė, kad šiuo metu jaučiamas atotrūkis tarp senosios kartos išeivijos ir neseniai įsikūrusiųjų svečiose šalyse. PLB yra organizacija, siekianti vienyti visus, gyvenančius už Lietuvos ribų. Kaip tai galima padaryti?

– Tą klaidą padarė ,,antrabangininkai”, kai ėmėsi kurti naujas visuomenines organizacijas atskirai nuo tų, kurios jau veikė. Norėtųsi, kad tos klaidos nekartotume ir rastume bendrą vardiklį tarp ,,antrabangininkų” ir ,,trečiabangininkų”. Plačiau į šį klausimą geriausia galėtų atsakyti tie žmonės, kurie turi patirtį dirbant su tautiečiais už Lietuvos ribų.

– PLB ypač daug dėmesio skiria kovai už dvigubą pilietybę. Kokia Jūsų nuostata šiuo klausimu?

– Sutinku ir visomis jėgomis remiu PLB išreikštą nuostatą pilietybės klausimu. Mums yra labai svarbus pilietybės išsaugojimo sprendimas. Gimei lietuviu ir esi lietuvis. Mums turėtų būti brangus kiekvienas tautietis ir neturėtume atstumti išvykstančių ar išvykusių tautiečių bei lietuvių kilmės žmonių. Būdami Lietuvos piliečiai jie noriau bendraus su tauta, stiprės ryšys tarp svetur ir gimtinėje gyvenančių.

Baigiant mūsų pokalbį Vida Gaškaitė-Bandis palinkėjo visiems ,,Draugo” skaitytojams linksmų švenčių

Kalbino Loreta Timukienė