Geros naujienos atspindžiai
VYTAUTAS VOLERTAS
Spindesys miestuose ir vienišose sodybėlėse gal kiek blankesnis,
kaip būdavo anksčiau. Pasunkėjo gyvenimas, šventes temdo
rūpestėlių gausa. Bet aukštybėse, kažkur begalybėje, dega
žvaigždė. Ir gera naujiena žmonijoje plinta, ir vilties žvakutės
spingsi. Kad sunkumai jų šešėliuose nuskęstų, kad
gyvenimą prasmė lydėtų.
Mes, Lietuvos šaknų atžalos, prasmę regime. Mes nepaisome grėsmių, grumiamės su jomis, pasikliauname viltimi.
Jau baigiasi dvidešimt vieneri metai, kai atbudo Lietuvos
valstybė. Tada kilo apstulbimas, sąmyšis, priviso grobstytojų.
Jie metėsi į Seimą, į vyriausybę, į vadovus įmonėse. Neatpažinta, kas
buvo politikas, kas plevėsa. Iki šiandien didelė drumzlių dalis
išsiskyrė, gyvenimas švarėja. Tiesa, švaistosi dar
daug kenkėjų, bet didieji juodvabaliai nyksta, mašalėlių
zvimbimas silpnėja.
Prieš dvejus metus pasaulį užgriuvo ekonominiai sunkumai.
Lietuvai, dar susitvarkyti nesuskubusiai valstybei, jie buvo ypač
pavojingi. O šiandien, kai JAV vis neranda būdų, kaip iš
tų sunkumų išsirangyti, Lietuva nepražuvo ir, nors dejuodama,
niurzgėdama, kabinasi į tvirtesnį krantą. Po šūkaliojimų,
kaltinimų vyriausybei, po nuogąstavimų, kad su pensininkais kartu
marinamas švietimas ir kultūra, šalis įsikabins krantan,
išlips ir įsibėgės. Net ir amžinai nelaimingieji, nemėgstą
jokios valdžios stebėsis.
Valstybės kūrimosi rūpesčiai, įvairios nelaimės, neprotingas smalsumas
mūsų žmones barstė ir barsto po visą pasaulį. (Pakistane jau galėtų
įsikurti LB apylinkė – tiek ten yra lietuvaičių, arabų žmonų, su
burkomis ar be jų gražiai šeimininkaujančių.) Susiaurėjusiame
pasaulyje visaip elgėmės, visaip garsėjome, kartais netinkamai ar net
laukiniškai. Tačiau vis tiek didoka išsiskirsčiusiųjų
dalis žvilgteli atgal, apie „savuosius namelius” pagalvoja
ir vaikams juos primena. Štai kodėl jie kuria LB apylinkes,
štai kodėl steigia lietuviškas mokyklėles. Grumdamiesi su
sunkumais, jaučiame aukštybių žvaigždės šviesą, gerą
naujieną bei vilties spingsules.
Ir šiame krašte, JAV, plaukiame ateitin tarsi ant storo,
tvirto ledo gabalo. Visiškai nepabirome, bandome prilaikyti savo
būryje vaikus ir jaunimą. Ypač džiugina naujas kelias priminti, kad
tarp Europos valstybių lapoja ir Lietuva, senelių ar tėvų pėdų vieta,
mūsų kilmės skliautas. Sudaromos progos universiteto studentams
padirbėti Lietuvoje savo studijų srityje vasaros atostogų metu –
tai šviesių minčių vaisius. (Šio kelio pirmūnė a. a.
Birutė Bublienė telieka LB istorijoje.) JAV LB reikia stebėti, kad
šių jaunuolių skaičius augtų, kad jų ryžto Lietuvon nukeliauti
neslopintų piniginė slėgtis. Sunkiau besiverčiantiems turėtų būti
teikiama pagalba.
Užkliudžius JAV LB, jai tinka ne vienas geras žodis. Joje gyvybės
užtenka, vadovybė budi, pirm. Vytas Maciūnas greitas būti ten, kur
reikia. Seimo ir PLB atstovų komisijoje JAV LB yra gerai atstovaujama,
o šiuo keliu laikosi artimas ryšys tarp Lietuvos ir JAV
gyvenančios išeivijos. Štai ir ateinančiais metais
ruošiamas mokslo ir kūrybos simpoziumas, kuriame dalyvaus daug
išeivijos atstovų, yra tokių gerų ryšių ženklas. Lietuvos
vyriausybė ir visuomenė taip pat mūsų neužmiršta. Ar nemalonu,
kai JAV ir kitų šalių išeivijos žmonės, pasižymėję mokslo
darbais, kūryba arba visuomenine veikla, yra įvertinami premijomis?
Taigi tauta stengiasi išlikti tauta. Įvairūs
šniurkštimai yra tik nevykęs įprotis dejuoti elgetų
balsais.
Anksčiau būdavo įvairiausių šnibždesių apie trečiabangius.
(Tokių žmonių nėra Anglijoje, Pakistane, kitur. Jie tik į JAV trečia
banga atriedėjo.)
Kas čia atvyko dorai užsidirbti, grįžo namo. Nuotykių ieškotojai
dar vis ieško nuotykių. Kieno sąmonėje komunistinis auklėjimas
laidus sumaišė, tasai gyvena savo paties nelaimėje. O žmonės
kaip žmonės visuomenę vertina, lietuviškan gyveniman jungiasi,
patys kuria LB apylinkes, mokyklėles, joms vadovauja. Štai kokia
maloni naujiena.
Galime prisiskaičiuoti daug paguodos. Tiesa, tą paguodą renkame lyg
prinokusias uogas patvorių žolėse, dilgėles ir dagius aplenkdami. Daug
dagių, daug dilgėlių. Visi Lietuvos gyventojai, su kuriais tenka
šnektelėti – inteligentai ir paprasti, jauni ir
pensininkai, – skundžiasi piktžolių derliumi. Bet ar privalu vien
tik jas matyti? Juk ir tarp jų sugeba užsilaikyti prie žemės prigludęs
dobiliukas, ramunėlė, čiobrelis, net žemuogė. Džiaukimės vilties
spingsulėmis, kurios švysčioja aukštybių žvaigždės ir
geros naujienos atspindžiuose, o piktžoles raukime ne lūpomis, bet
rankomis.