Geros naujienos atspindžiai

VYTAUTAS VOLERTAS


Spindesys miestuose ir vienišose sodybėlėse gal kiek blankesnis, kaip būdavo anksčiau. Pasunkėjo gyvenimas, šventes temdo rūpestėlių gausa. Bet aukštybėse, kažkur begalybėje, dega žvaigždė. Ir gera naujiena žmonijoje plinta, ir vilties žvakutės spingsi. Kad sunkumai jų šešėliuose nuskęstų, kad gyvenimą prasmė lydėtų.

Mes, Lietuvos šaknų atžalos, prasmę regime. Mes nepaisome grėsmių, grumiamės su jomis, pasikliauname viltimi.

Jau baigiasi dvidešimt vieneri metai, kai atbudo Lietuvos valstybė. Tada kilo apstulbimas, sąmyšis, priviso grobstytojų. Jie metėsi į Seimą, į vyriausybę, į vadovus įmonėse. Neatpažinta, kas buvo politikas, kas plevėsa. Iki šiandien didelė drumzlių dalis išsiskyrė, gyvenimas švarėja. Tiesa, švaistosi dar daug kenkėjų, bet didieji juodvabaliai nyksta, mašalėlių zvimbimas silpnėja.

Prieš dvejus metus pasaulį užgriuvo ekonominiai sunkumai. Lietuvai, dar susitvarkyti nesuskubusiai valstybei, jie buvo ypač pavojingi. O šiandien, kai JAV vis neranda būdų, kaip iš tų sunkumų išsirangyti, Lietuva nepražuvo ir, nors dejuodama, niurzgėdama, kabinasi į tvirtesnį krantą. Po šūkaliojimų, kaltinimų vyriausybei, po nuogąstavimų, kad su pensininkais kartu marinamas švietimas ir kultūra, šalis įsikabins krantan, išlips ir įsibėgės. Net ir amžinai nelaimingieji, nemėgstą jokios valdžios stebėsis.

Valstybės kūrimosi rūpesčiai, įvairios nelaimės, neprotingas smalsumas mūsų žmones barstė ir barsto po visą pasaulį. (Pakistane jau galėtų įsikurti LB apylinkė – tiek ten yra lietuvaičių, arabų žmonų, su burkomis ar be jų gražiai šeimininkaujančių.) Susiaurėjusiame pasaulyje visaip elgėmės, visaip garsėjome, kartais netinkamai ar net laukiniškai. Tačiau vis tiek didoka išsiskirsčiusiųjų dalis žvilgteli atgal, apie „savuosius namelius” pagalvoja ir vaikams juos primena. Štai kodėl jie kuria LB apylinkes, štai kodėl steigia lietuviškas mokyklėles. Grumdamiesi su sunkumais, jaučiame aukštybių žvaigždės šviesą, gerą naujieną bei vilties spingsules.

Ir šiame krašte, JAV, plaukiame ateitin tarsi ant storo, tvirto ledo gabalo. Visiškai nepabirome, bandome prilaikyti savo būryje vaikus ir jaunimą. Ypač džiugina naujas kelias priminti, kad tarp Europos valstybių lapoja ir Lietuva, senelių ar tėvų pėdų vieta, mūsų kilmės skliautas. Sudaromos progos universiteto studentams padirbėti Lietuvoje savo studijų srityje vasaros atostogų metu – tai šviesių minčių vaisius. (Šio kelio pirmūnė a. a. Birutė Bublienė telieka LB istorijoje.) JAV LB reikia stebėti, kad šių jaunuolių skaičius augtų, kad jų ryžto Lietuvon nukeliauti neslopintų piniginė slėgtis. Sunkiau besiverčiantiems turėtų būti teikiama pagalba.

Užkliudžius JAV LB, jai tinka ne vienas geras žodis. Joje gyvybės užtenka, vadovybė budi, pirm. Vytas Maciūnas greitas būti ten, kur reikia. Seimo ir PLB atstovų komisijoje JAV LB yra gerai atstovaujama, o šiuo keliu laikosi artimas ryšys tarp Lietuvos ir JAV gyvenančios išeivijos. Štai ir ateinančiais metais ruošiamas mokslo ir kūrybos simpoziumas, kuriame dalyvaus daug išeivijos atstovų, yra tokių gerų ryšių ženklas. Lietuvos vyriausybė ir visuomenė taip pat mūsų neužmiršta. Ar nemalonu, kai JAV ir kitų šalių išeivijos žmonės, pasižymėję mokslo darbais, kūryba arba visuomenine veikla, yra įvertinami premijomis? Taigi tauta stengiasi išlikti tauta. Įvairūs šniurkštimai yra tik nevykęs įprotis dejuoti elgetų balsais.

Anksčiau būdavo įvairiausių šnibždesių apie trečiabangius. (Tokių žmonių nėra Anglijoje, Pakistane, kitur. Jie tik į JAV trečia banga atriedėjo.)

Kas čia atvyko dorai užsidirbti, grįžo namo. Nuotykių ieškotojai dar vis ieško nuotykių. Kieno sąmonėje komunistinis auklėjimas laidus sumaišė, tasai gyvena savo paties nelaimėje. O žmonės kaip žmonės visuomenę vertina, lietuviškan gyveniman jungiasi, patys kuria LB apylinkes, mokyklėles, joms vadovauja. Štai kokia maloni naujiena.

Galime prisiskaičiuoti daug paguodos. Tiesa, tą paguodą renkame lyg prinokusias uogas patvorių žolėse, dilgėles ir dagius aplenkdami. Daug dagių, daug dilgėlių. Visi Lietuvos gyventojai, su kuriais tenka šnektelėti – inteligentai ir paprasti, jauni ir pensininkai, – skundžiasi piktžolių derliumi. Bet ar privalu vien tik jas matyti? Juk ir tarp jų sugeba užsilaikyti prie žemės prigludęs dobiliukas, ramunėlė, čiobrelis, net žemuogė. Džiaukimės vilties spingsulėmis, kurios švysčioja aukštybių žvaigždės ir geros naujienos atspindžiuose, o piktžoles raukime ne lūpomis, bet rankomis.