Mindaugo Vitkausko naujausias vitražas, skirtas Phoenix mieste neseniai pastatytai Šv. Bernardo bažnyčiai. Iš M. Vitkausko asmeninio albumo.
Čikagietis vitražininkas šv. Kalėdas pasitiko su nauju kūriniu
Katalikiškasis pasaulis pasitiko didžiausią ir
reikšmingiausią katalikiškojo gyvenimo įvykį –
Kristaus užgimimą.
Šios šventės sutikimui ruošėsi visi, kas tik
netingėjo ir galėjo: parduotuvės pasipuošė ir pasiruošė
sutikti pirkėjus; bažnytiniai chorai, solistai, instrumentalistai
repetavo ir rengėsi iškiliosios šventės pagrindiniams
renginiams – Bernelio ir Piemenėlių šv. Mišioms,
kalėdiniams koncertams, kad šventė būtų įsimintina ir
nepakartojama; o belaukiantieji Kalėdų senelio – tėveliai ir
vaikai – visi galvojo, kokių dovanų sulauks.
Čikagietis dailininkas vitražininkas Mindaugas Vitkauskas, Vilniaus
Dailės akademijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos
auklėtinis, įžymiųjų Lietuvos vitražo dailininkų profesorių Kazio
Morkūno, Konstatino Šatūno, Jono Daniliausko ir Mindaugo
Skudučio mokinys, šventąsias Kalėdas pasitiko su nauju didelės
apimties meno kūriniu – Šventojo Bernardo vitražiniu
paveikslu, sukurtu Arizonos valstijos Phoenix miesto naujai pastatytai
to paties vardo katalikų bažnyčiai. Šia proga
dailininką-vitražininką M. Vitkauską kalbina mūsų korespondentas.
– Gerb. Mindaugai, Jūs tik ką
grįžote iš tolimojo Arizona valstijos Phoenix miesto, kuris nuo
Čikagos yra gana toli. Kaip sekėsi nugabenti savo trapųjį kūrinį?
– Iki Arizonos daugiau nei du tūkstančiai mylių. Teko savu
transportu tris paras atsargiai važiuoti, kad sėkmingai ir saugiai
nuvežčiau trapiuosius vitražinius stiklinius blokus, kuriuos reikėjo
sumontuoti Phoenix miesto Šv. Bernardo bažnyčioje.
– Kaip užmezgėte ryšius su tokiu tolimu užsakovu?
– Prieš porą metų naujai statomos Phoenix bažnyčios
klebonas buvo atvažiavęs į Čikagą ir bažnyčios papuošimui
ieškojo dailininko. Mano bendradarbiai žinojo, kad aš
anksčiau buvau sukūręs ne vieną sakraliniams ir visuomeniniams
pastatams skirtą meno kūrinįvitražą: Lenkijoje – Punsko lietuvių
bažnyčiai, Norvegijoje, Rusijoje – Sankt Peterburge, Lietuvoje
– Marijampolės Vargdienių seserų vienuolyno koplyčioje,
bažnyčioms. Be to, gana didelius, įspūdingus vitražus sukūriau ir
sumontavau Nidoje, Prezidentūros viloje – ,,Rūtos” poilsio
namuose, Jūratės poilsio namuose, Kanarų salose – dideliame
Frankonių viešbutyje. Tad pažįstamiems patarus, susitikau su
atvykusiu klebonu. Kai svečiui parodžiau savo kūrybos albumą, sukurtus
vitražus, mozaikas, užsimezgė dalykiškas ir kūrybinis pokalbis
apie pastatytą naująją bažnyčią ir parapijiečių norus, pagražinant
šventovę vitražiniais ir mozaikiniais paveikslais. Tuomet
pasiūliau sukurti naujajai bažnyčiai Šventosios Marijos ėmimo į
dangų ir Kristaus su mirštančiu Juozapu ant rankų
paveikslus–mozaikas. Po metų įtempto darbo arizoniečiai sulaukė
mano paveikslų, kuriuos sumontavau priekyje įrengtuose altoriuose.
Atidengiant paveikslus, bažnyčioje buvusieji bendruomenės nariai drauge
su kunigais su didele šiluma ir meile priėmė mano sukurtus
mozaikinius paveikslus. Kai kurių akyse mačiau džiaugsmo ašaras
– tai didžiausias atpildas man už gana nelengvą, bet tikrai
dvasingą ir įdomų darbą.
– Ir po to sekė dar vienas naujas užsakymas?
– Taip, sekė naujas užsakymas – tik dabar jau vitražinio
paveikslo, kuriame turėjau pavaizduoti parapijos globėją
Šventąjį Bernardą. Tai buvo labai rimtas naujas užsakymas,
parodęs klebono ir parapijiečių didelį pasitikėjimą manimi. O tai
įkvėpė naujam darbui. Sukūriau kelis Šv. Bernardo vitražo
paveikslo variantus popieriuje ir nuvežiau parodyti užsakovams.
Arizoniečiai norėjo, kad juos laiminančio šventojo paveikslas
būtų sumontuotas virš įėjimo į bažnyčią. Šioje erdvėje
nebuvo paties svarbiausio – atvirų ir gerai apšviestų
erdvių, tiesioginių saulės spindulių, kurie atskleistų vitražinio
paveikslo spalvotų stikliukų ir piešinio bendrą spalvų gamą. Tad
kuriant vitražinį paveikslą teko daug ką keisti, daug galvoti apie
papildomą apšvietimą, kad tamsoje nepradingtų spalvos. Sukau
galvą, kaip jas atskleisti papildomais šviestuvais, kad jos
išryškėtų visu savo gražumu. Užsakovai pasirinko man
labiausiai pasisekusį Šv. Bernardo paveikslą, vaizduojantį
šventąjį, rašantį savo mintis ir maldas. Jis tarsi
pasveikina ir palaimina atėjusius į bažnyčią.
– Ar ilgai kūrėte Šv. Bernardo vitražinį paveikslą?
– Šį projektą kūriau pusę metų. Viską – nuo eskizų,
piešinių, stiklo pjaustymo, spalvinimo, kepimo ir iki galutinio
vitražo įrengimo teko atlikti pačiam. Pasijutau kaip viduramžių
menininkas.
– Ką išgyvena menininkas, kurdamas bažnytinius paveikslus?
– Gyvenau su šiuo darbu daugelį dienų, o kai Šv.
Bernardo vitražas buvo užkeltas virš bažnyčios durų, mane
užvaldė gana keistas jausmas. Darbas, kurį kūriau diena iš
dienos, mąsčiau, kaip įvykdyti užmanymą, kad žmonės
ir, pirmiausia, aš pats likčiau patenkintas, šis
darbas štai yra pabaigtas. Ir liks jis šioje bažnyčioje
ilgiau, nei aš šioje žemėje. Ir žmonės, apsilankę
šioje šventovėje, tikiuosi, grožėsis juo, kaip mes
žavimės kūriniais, puošiančiais senąsias bažnyčias. Toji
kūrybinio džiaugsmo dvasia menininko gyvenime ir yra ta
nuostabioji liepsna, palaikanti kūrybos ugnį ir skatinanti nenurimti ir
vis kurti ir kurti.
Kiekvienas pabaigtas projektas sukelia skirtingus
išgyvenimus. Kiekvienas sukurtas kūrinys yra tarsi tavo
vaikas, užaugintas ir išleistas iš namų. Vitražo
sukūrimas ir atlikimas yra tikrai labai kruopštus ir sudėtingas
procesas, reikalaujantis daug žinių ir laiko, nuoširdaus darbo
ir įsijautimo. Žinoma, jei nori sukurti kažką stipraus, gražaus,
įspūdingo, kas priverstų žmogų, žiūrovą sustoti ir pamatyti,
įsižiūrėjus į jį pajausti tavo ir lyg savo paties išgyvenimus ir
jausmus.
– Ar patiko Jūsų sukurtasis Šv. Bernardas užsakovams?
– Bažnyčios katalikai ir kunigai naujuoju darbu liko patenkinti,
nes tuojau po Šv. Bernardo vitražo paveikslo atidengimo,
pristatymo, bažnyčios klebonas ir parapijiečių vadovai pažadėjo mane
pakviesti į vitražinio paveikslo palaiminimo ir pašventinimo
apeigas.
– Kūrėjui niekada netrūksta
sumanymų ir darbų. Kokius planus ir darbus kuriate ateičiai?
Tikriausiai tęsite savo darbus Šv. Bernardo bažnyčioje, kuri
tapo Jūsų kūrybos pastoviai veikiančia ir Jūsų darbus amerikiečiams ir
katalikams reklamuojančia galerija?
– Džiaugiuosi, kad užsimezgusi kūrybinė draugystė su
arizoniečiais nenutrūksta. Jie pasiūlė sukurti dar vieną gana didelės
apimties mozaiką sakraline tema. Be to, turiu dar vieną gana nemažą ir
įdomų užsakymą privačiame name Čikagoje. Užsakovas turi sumanymą
sukurti maldos koplyčią savo namuose, nori papuošti koplyčios
langus šventųjų vitražiniais paveikslais. Kadangi žmogus
išpažįsta graikų ortodoksų religiją, tai ir šventieji
turės būti kaip tie, kurie žvelgia į mus iš senųjų
bizantiškųjų ikonų. Uždavinys tikrai įdomus ir rimtas.
– Esate vitražininkas, tačiau,
kiek žinau, prieš keletą metų gana sėkmingai išbandėte
teptuką, Jūsų drobėse mačiau gana ryškius ir impresyvius
kūrinius. Ar negalvojate grįžti prie tapybos?
– Tenka dirbti ne tik su religiniais objektais. Esu nemažai
vitražų sukūręs Vilniaus senamiesčio viešojo maitinimo įmonėse
ir parduotuvėse, restoranuose, viešbučiuose. Tačiau vis labiau
ir labiau pasiilgstu tapybos ir tikiu, kad suradęs laiko daugiau
atsidėsiu jai, tikiu, kad ateis ir tam laikas. O sumanymų tikrai
netrūksta.
– O kaip Jūsų šeima?
– Drauge su žmona Lina auginame tris vaikučius: Beatričę,
Salomėją ir Konstantiną. Vaikai auga – kasmet vis didesni ir
didesni. O su tuo auga ir jų poreikiai.
– Ar vaikai seka tėvelių pėdomis – linkę į menus?
– Mergaitės bando pamėgdžioti mamytę – mokosi šokio
meno. O sūnus bando piešti, konstruoti, bet jis dar labai mažas.
Nors, ką žinai, kuo jis užaugs.
– Baigdamas noriu padėkoti už
pokalbį ir palinkėti Jums kuo didesnės kūrybinės sėkmės ir įdomių
parodų, gerų užsakovų, vaikučiams mokytis iš tėčio meno kūrybos
paslapčių.
Kalbino A. J. V.
V. Vitkausko vitražas privačiame name.