Devintieji metai po trečiojo tūkstantmečio išvakarių

Romualdas Kriaučiūnas


Pradėdami naująjį tūkstantmetį – 2000-uosius – norėjome sutikti kokioje nors atmintinoje aplinkoje. Pasirinkome įspūdingą, bet dar mažai lankomą Copper Canyon (Vario tarpeklis) šiaurinėje Meksikoje. Kadangi tame krašte pavieniui stovyklauti nėra saugu, trijų savaičių kelionei įsirašėme į turistinį karavaną, kuriame dalyvavo devyniolika kitų motornamių su patyrusia palyda. Visa tai gana smulkiai buvo aprašyta ,,Drauge” (Gražina Kriaučiūnienė ,,Su palapine į Meksiką”, 2000.06.28–08.02). Trumpai prisiminsiu tik vieną tos kelionės dalį. Savomis priemonėmis nuvažiavome iki La Junta miestelio, kur mums reikėjo užvažiuoti ant platforminių vagonų. Tada, sėdėdami grandinėmis pririštuose motornamiuose, devyniolikos platforminių vagonų ilgumo traukiniu vykome į tą stebuklingą Copper Canyon.

Važiavome maždaug 15 mylių į valandą greičiu, nes greičiau nebuvo saugu. Keletą metų po to saugumo sumetimais toks čigoniškas važiavimas buvo uždraustas. Pagaliau privažiavome Creel miestelį, kuris laikomas Tarahumara indėnų sostine. Šie indėnai gyvendavo kalnų urvuose, o žiemai persikeldavo į tarpeklių apačią, kur buvo šilčiau. Senas klajoklinis gyvenimas buvo kiek suardytas ispanams atvykus prieš 600 metų. Po to jie užsiėmė ūkininkyste ir gyvulininkyste. Tarahumara indėnai pasižymi ištverme, pėsti keliauja didelius atstumus, greitai ir ištvermingai bėga, o medžiojant stirną gali nualinti ir rankomis pagauti. Jie arkliais nejodinėja, nes jiems tai per lėta. Pasakojama, kad vienas žmogus ten esančiu šunkeliu važiavo automobiliu ir pamatęs pėsčią indėną pasisiūlė jį pavežėti. Indėnas trumpai ir mandagiai atsakęs: ,,Ačiū, bet ne Mat aš skubu.”

Kitą dieną tuo pačiu traukiniu nuvykome prie Copper Canyon briaunos. Tas tarpeklis iš tikrųjų yra kelių tarpeklių telkinys, savo apimtimi yra apie penkis kartus didesnis už garsųjį Grand Canyon, esantį Arizona valstijoje. Turėjome progą autobusu aplankyti ten gyvenančius indėnus. Sužinojome, kad moterys pačios siuvasi spalvingos medvilnės rūbus. Jos yra labai nedrąsios. Nuėjusios į miestelį į parduotuves neina, o laukia lauke, kol joms atneša audeklus pasirinkti. Tokios pat nedrąsios yra ir pardavinėjančios savo pintus krepšelius. Turistų lankomose vietose jos sėdi su savo rankdarbiais pasislėpusios už uolų. Turistams pirma reikia jas surasti, o tik tada ką nors nusipirkti. Gyvenantys urvuose dalį urvo būna atitvėrę paukščiams bei galvijams. Vakare ten suvaro vištas ir ožkas, kad naktį vilkai nepapjautų. Moterys bei mergaitės iš žolių pina krepšelius, varsto karoliukus ir pardavinėja retiems turistams. Nieko nematėme kainuojančio brangiau nei penki doleriai, nors krepšelio nupinimas yra visos dienos darbas. Kitoje vietoje prie mūsų prisistatė indėnukai, prašydami pinigų. Mūsų palydovė nustebo, nes iki tol to nebuvo mačiusi. Matyt, modernių laikų ,,uždarbiavimo” taktika pasiekė ir čia gyvenančius. Traukiniu vykome toliau – į Divisadero vietovę, pilną gana skurdžių parduotuvių turistams. Už kampo prieš akis atsivėrė pasakiškas Copper Canyon. Ten esančio viešbučio restorane sutikome 2000-uosius. Tai brangi ir atmintina akimirka iš 1999 metų pabaigos.

Neseniai į rankas pateko 2000 m. lapkričio mėn. ,,National Geographic” žurnalas. Ten net dvidešimt trys puslapiai paskirti aprašant tuos pačius Tarahumara indėnus. Su įdomumu ir nostalgija viską perskaičiau, o perskaičius pasidarė šiek tiek liūdna. Tų indėnų, kuriuos aplankėme prieš devynerius metus, gyvenimo būdas keičiasi. Pagal oficialius valdžios duomenis, suskaičiuojama apie 106,000 Tarahumara indėnų. Tuo tarpu jų gyvenamoje teritorijoje ant Copper Canyon briaunų planuojama pastatyti prabangius viešbučius ir kitas prašmatnybes. Kai viskas bus pabaigta, galvojama ten kasmet pritraukti daugiau nei 7 mln. amerikiečių turistų ir 5 mln. meksikiečių. Žurnale cituojamas vietinis kunigas, kurio teigimu, Tarahumara gyventojų gyvenimas daugiau pasikeitė per paskutinius dvidešimt metų, negu per 300 metų.

Apylinkėse daugėja plastmasinių šiukšlių, kurios netrūnija. Plinta besaikis girtuokliavimas iš kukurūzų pagaminta namine. Daugėja ginkluotų plėšikų gaujų. Turistams privilioti netoliese statomas oro uostas. Civilizuotiems žmonėms geriau susipažįstant su vietiniais indėnais atrandama daug sveikatos problemų. Vaikai beveik nelanko mokyklų, bet tėvų yra skatinami ubagauti. Susisiekimas kalnų pašlaičių takeliais tebėra primityvus: pėsčiomis ar bėgtute. Jaučiama tam tikra trintis tarp tradicinio, nors ir vargingo, gyvenimo stiliaus ir modernių pagundų. Indėnams sakoma, kad su turizmu atsiras darbų ir jų ekonominis gyvenimas pagerės. Bent dalis jų atsikerta, galvodami, kad jie nenori tapti kažokių nepažįstamų ponų tarnaitėmis ar indų plovėjais. Kalbama apie elektros įvedimą ir su tuo ateisiančius patogumus.

Šimtus metų Tarahumara indėnai išvengė Meksiką užkariavusiųjų jungo, nes gyveno atokiai, sunkiai prieinamuose kalnuose ir jų tarpekliuose, tačiau tokio gyvenimo metai, jei ne dienos, jau yra suskaičiuoti. Tokie tradicinės kultūros ir moderniosios civilizacijos susidūrimai kartojasi visame pasaulyje. Vienur jie vyksta greičiau, kitur lėčiau, bet vyksta. Jie tebevyksta ir mūsų brangioje Lietuvoje. Rodos, dar taip neseniai lietuviškas kaimas buvo tautos tvirtovė, jos stiprybė ir ateitis. Deja, toks apibūdinimas turbūt jau nebetinka. Vieni išlakstė į didmiesčius ar užjūrius, o likusieji skęsta ekonominiame nepritekliuje ir dar kitur. Tame skendime matau panašumų tarp čia minėtų Tarahumara indėnų ir lietuvių likimo. Senolių patirtis sako, kad visi esame savo laimės kalviai, tik kartais atrodo, kad tų kalvių nėra likę. Tad tokios mintys mano galvoje sukasi belaukiant Naujųjų metų. Iš tikrųjų, gal nereikia būti kalviu sau laimę kuriant. Tad labai noriu visiems skaitytojams palinkėti tikrai laimingų bei džiaugsmingų naujų 2009-jų!