Leidėjo žodis
Neužmirštinas Mažosios Lietuvos genocidas
Mažosios Lietuvos genocidas prasidėjo tada, kai, išstūmę
vokiečių dalinius, į Karaliaučiaus kraštą 1944 m. spalio 16 d.
įsiveržė Sovietų sąjungos kariuomenė. Rusų kariuomenės propagandininkas
rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė kerštu persunktų
atsišaukimų: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės
– nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai,
šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite
fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų
rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį.
Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!” Tokie raginimai dar labiau
atrišo kareivių žiaurius instinktus.
Mažosios Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas 1946 m.
pastebėjo: „Kareiviai žudo žmones, kaip pjovėjai kerta žolę. Jie
bjauriai elgiasi su moteriškomis. Kuri dar nors kiek atrodo
gaivi, tą jie žvėriškai žagina ir kartais po to dar ir žudo
(...). Neišpasakoma, koks čia pasireiškia
nežmoniškumas, arba, dar tikriau pasakius, velniškumas,
kurs pasitenkinimo sau siekdamas, sukelia savo grobiui baisiausias
kančias”.
Įsiveržę rusų kareiviai žiaurumu siaubė visą Karaliaučiaus
kraštą: prievartavo moteris, žudė, tankais traiškė
civilius gyventojus, dažnai ir vaikus, plėšė, degino namus.
Išlikę gyvi gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties,
Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Tūkstančiai
Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, Sovietų laivynui
nuskandinus laivus. Atsirado tūkstančiai našlaičių Vilko vaikų
(taip buvo vadinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie genocido metu tiltu
per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgdavo į Lietuvą). Per sovietinį
genocidą 1944–1949 m. buvo sunaikinta per 300,000 žmonių
(iš jų apie 130,000 lietuvių kilmės).
Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos
susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti
Sovietų sąjungai; nuo tų pačių metų rudens čia imta siųsti rusakalbius
kolonistus ir prasidėjo nenutrūkstamas krašto kolonizavimas.
Yra istorikų, apskritai neigiančių sovietinio genocido faktą ir
teigiančių, kad karo nusikaltimai Rytų Prūsijoje buvo tik
kerštaujančių kareivių savivalė, bet nebuvo siekta
visiško gyventojų išnaikinimo. Tad masinės žudynės
vadintinos tik etniniu valymu (etnocidu). Išeivijos istorikas ir
teisininkas Jonas Dainauskas dar 1995 m. ,,Drauge”
parašytame straipsnyje teigė, kad ,,Mažosios Lietuvos genocidas
tęsėsi ir karo veiksmams pasibaigus”.
Vis dėlto Lietuvos Seimo nutarimu 2006 m. spalio 16 d. įtraukta į
atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos genocido
diena. Ši diena primena, kad dėl sovietinio genocido
pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus
krašte – nebeliko senųjų gyventojų, jų žemės vardų, buvo
nuniokotas jų dvasinis ir kultūrinis paveldas. Lietuvos kaimynystėje
esančio Karaliaučiaus krašto gyventojų žudymas, trėmimai,
žiaurus prievartavimas, vėlesnis kolonizavimas, bažnyčių, kapinių ir
kitų kultūrinių vertybių naikinimas iki šiol tebėra pakankamai
balta istorijos dėmė. Tiesa, šis mūsų brolių gyventas
kraštas niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, bet čia –
lietuvių raštijos ir tautinio atgimimo lopšys. Buvo
nedrąsių bandymų politiškai įvertinti šiuos nusikaltimus.
Mažosios Lietuvos taryba 1947 m. Fuldoje (Vokietija) paskelbė protestą
dėl Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo. Aktualius
Karaliaučiaus krašto klausimus kelia visuomeninė organizacija
Mažosios Lietuvos reikalų taryba, įregistruota Vilniuje 1993 m. Ji
sudarė neatidėliotinai spręstinų Karaliaučiaus krašto kultūrinio
palikimo problemų sąrašą, įteikė Seimui Lietuvos Respublikos
Karaliaučiaus krašte koncepcijos projektą. Vilniuje surengė
konferencijas ,,Potsdamas ir Lietuva” (1995) ir
,,Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos”
(2001). Tarybos rūpesčiu Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie LR
Seimo priėmė nutarimą dėl tradicinių Karaliaučiaus krašto
vietovardžių vartojimo rašytinėje ir žodinėje informacijoje.
Mažosios Lietuvos genocidas yra sovietinio lietuvių tautos genocido
dalis ir laukia teisinio, politinio įvertinimo bei išsamių
istorinių tyrinėjimų. Prie to galėtų prisidėti taip pat ir užsienio
lietuviai.