Leidėjo žodis

Neužmirštinas Mažosios Lietuvos genocidas

Mažosios Lietuvos genocidas prasidėjo tada, kai, išstūmę vokiečių dalinius, į Karaliaučiaus kraštą 1944 m. spalio 16 d. įsiveržė Sovietų sąjungos kariuomenė. Rusų kariuomenės propagandininkas rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė kerštu persunktų atsišaukimų: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!” Tokie raginimai dar labiau atrišo kareivių žiaurius instinktus.
 
Mažosios Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas 1946 m. pastebėjo: „Kareiviai žudo žmones, kaip pjovėjai kerta žolę. Jie bjauriai elgiasi su moteriškomis. Kuri dar nors kiek atrodo gaivi, tą jie žvėriškai žagina ir kartais po to dar ir žudo (...). Neišpasakoma, koks čia pasireiškia nežmoniškumas, arba, dar tikriau pasakius, velniškumas, kurs pasitenkinimo sau siekdamas, sukelia savo grobiui baisiausias kančias”.

Įsiveržę rusų kareiviai žiaurumu siaubė visą Karaliaučiaus kraštą: prievartavo moteris, žudė, tankais traiškė civilius gyventojus, dažnai ir vaikus, plėšė, degino namus. Išlikę gyvi gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, Sovietų laivynui nuskandinus laivus. Atsirado tūkstančiai našlaičių Vilko vaikų (taip buvo vadinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie genocido metu tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgdavo į Lietuvą). Per sovietinį genocidą 1944–1949 m. buvo sunaikinta per 300,000 žmonių (iš jų apie 130,000 lietuvių kilmės).

Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų sąjungai; nuo tų pačių metų rudens čia imta siųsti rusakalbius kolonistus ir prasidėjo nenutrūkstamas krašto kolonizavimas.

Yra istorikų, apskritai neigiančių sovietinio genocido faktą ir teigiančių, kad karo nusikaltimai Rytų Prūsijoje buvo tik kerštaujančių kareivių savivalė, bet nebuvo siekta visiško gyventojų išnaikinimo. Tad masinės žudynės vadintinos tik etniniu valymu (etnocidu). Išeivijos istorikas ir teisininkas Jonas Dainauskas dar 1995 m. ,,Drauge” parašytame straipsnyje teigė, kad ,,Mažosios Lietuvos genocidas tęsėsi ir karo veiksmams pasibaigus”.

Vis dėlto Lietuvos Seimo nutarimu 2006 m. spalio 16 d. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Ši diena primena, kad dėl sovietinio genocido pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte – nebeliko senųjų gyventojų, jų žemės vardų, buvo nuniokotas jų dvasinis ir kultūrinis paveldas. Lietuvos kaimynystėje esančio Karaliaučiaus krašto gyventojų žudymas, trėmimai, žiaurus prievartavimas, vėlesnis kolonizavimas, bažnyčių, kapinių ir kitų kultūrinių vertybių naikinimas iki šiol tebėra pakankamai balta istorijos dėmė. Tiesa, šis mūsų brolių gyventas kraštas niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, bet čia – lietuvių raštijos ir tautinio atgimimo lopšys. Buvo nedrąsių bandymų politiškai įvertinti šiuos nusikaltimus. Mažosios Lietuvos taryba 1947 m. Fuldoje (Vokietija) paskelbė protestą dėl Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo. Aktualius Karaliaučiaus krašto klausimus kelia visuomeninė organizacija Mažosios Lietuvos reikalų taryba, įregistruota Vilniuje 1993 m. Ji sudarė neatidėliotinai spręstinų Karaliaučiaus krašto kultūrinio palikimo problemų sąrašą, įteikė Seimui Lietuvos Respublikos Karaliaučiaus krašte koncepcijos projektą. Vilniuje surengė konferencijas ,,Potsdamas ir Lietuva” (1995) ir ,,Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos” (2001). Tarybos rūpesčiu Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie LR Seimo priėmė nutarimą dėl tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimo rašytinėje ir žodinėje informacijoje.

Mažosios Lietuvos genocidas yra sovietinio lietuvių tautos genocido dalis ir laukia teisinio, politinio įvertinimo bei išsamių istorinių tyrinėjimų. Prie to galėtų prisidėti taip pat ir užsienio lietuviai.