Europietiško agresyvumo anatomija

Vladas Krivickas

Didžiosios Britanijos spaudoje (plg. ,,The Guardian” straipsnį ,,Lithuania Takes Action After Attacks on its Workers in Ulster”) pasirodė pranešimai, kad nuo airių agresijos nukentėjo lietuvių darbininkai. Šiuos atsitikimus galima vertinti kaip izuoliuotą reiškinį, žvilgsnis iš arčiau siūlyte siūlo vieną bendrą vardiklį: europietiškojo agresyvumo tradiciją.

Kaip rašo ,,The Guardian”, Airijos Dungannon mieste per palyginti trumpą laiką užregistruoti net 64 išpuoliai prieš lietuvius, daugiausia dirbančius vietinėse mėsos fasavimo gamyklose. Be kita ko, nuolat puldinėjami pigūs viešbučiai, kuriuose apsistoja darbo ieškantys atvykėliai iš Rytų bei Vidurio Europos. Keletą kartų užpuolikai net panaudojo sprogmenis.

Visiškai aiškūs nusikaltėlių motyvai nepateikiami, tačiau nesunku atspėti, kad lietuviai atsidūrė vietinių riaušininkų taikinyje dėl dviejų persipinančių priežasčių: dėl to, kad jie yra atvykėliai, neva užimantys airių darbo vietas, bei dėl to, kad jie yra kitokie, svetimtaučiai. Daugelis nedideliuose Didžiosios Britanijos bei Airijos miesteliuose dirbančių lietuvių menkai tekalba angliškai, nežino vietinių papročių.

Tačiau pagrindinė konflikto priežastis greičiausiai ne tokia subtili. Kai kurie airiai greičiausia per daug nė nesirūpino sužinoti, kas tie lietuviai ir ką jie žino ar nežino apie Airiją, kokį tikrą ar tariamą pavojų jie kelia ir t.t. Čia ir visa problema: kai kas Airijoje nenori jokių svetimtaučių atvykėlių ir linkę griebtis net smurto, kad darbo ir geresnio gyvenimo ieškotojai iš Rytų Europos dingų ten, iš kur ir atsirado.

Tiesą sakant, beveik stebina, kad tokių išpuolių padaugėjo tik dabar. Nedidelė naujiena, kad nemažai mūsų tautiečių Europoje jau ilgą laiką garsėja agresija ir nusikaltimais — nuo masinių vagysčių iš parduotuvių iki butų apiplėšimų ir žmogžudysčių. Nedrįsčiau teigti, kad išpuoliai Airijoje yra tiesioginis kerštas, tačiau manau, kad tiek airiai, tiek lietuviai yra įklimpę į tą pačią visą Europą apėmusios agresijos pelkę.

Neseniai ,,Lietuvos ryte” buvo išspausdintas straipsnis ,,Nusikalsti linkę lietuviai nekeičia įpročių ir Airijoje”. Jame pasakojami gėdingi tautiečių žygiai šioje Europos šalyje. Lietuviai, paragavę nusikaltėlių duonos savo šalyje, šio ,,amato” neapleidžia ir užsienyje. Juos motyvuoja Lietuvoje, kur teisėsaugos sistema veikia toli gražu ne be priekaištų, įgyta lengvo gyvenimo patirtis ir didesnio grobio Vakarų Europoje pagunda. Airius užpulti niekuo dėtus sunkiai dirbančius lietuvius motyvuoja tariamas tėvynės gynimas nuo neišsiauklėjusių ,,barbarų” iš atsilikusių postsovietinių kraštų.

Ir vienu, ir kitu atveju į akis krenta bendrybė: skirtingas pykčio priežastis nemažai Europiečių linkę paversti fiziniu smurtu. Suprantu, kad paremti tolesnėms mano hipotezėms reikia rimtų mokslinių studijų, tačiau vis dėlto ryžtuosi tvirtinti, kad kai kuriose Europos valstybėse dėl skirtingų istorinių priežasčių klesti smurto kultūra. Susipykti, pasikarščiuoti yra viena, tačiau į darbą paleisti kumščius ar sprogmenis — visai kas kita. Jei tikėsime psichologais, bendrai šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje smurtas yra vertinamas kaip silpnumo ir neišsilavinimo ženklas. Tačiau tai nereiškia, kad jis nebėra problema ar kad jo lygis visur vienodas.

Į akis krenta tai, kad apie tautiečių nusikaltimus ar apskritai vienos tautos ar vienos etninės grupės smurtą prieš kitą dažniau girdime iš Europos, nei iš JAV. Valstijose gyvenimas taip pat nėra rožėmis klotas, tačiau unikali šios valstybės sandara suformavo ne tik visiškai kitokią teisinę sistemą, bet ir kitokius žmonių tarpusavio santykius. Kai kuriose sociologinėse studijose tvirtinama, kad asmenų, linkusių į ,,smulkią agresiją” JAV yra dar daugiau nei Europoje. Kas jau kas, bet Amerika ne veltui pravardžiuojama tautų mišraine — čia gyvena pačių įvairiausių tautybių, rasių, išsilavinimų žmonės.

Mokslininkai mano, kad potencialūs agresoriai JAV kaip tik ir yra naujieji atvykėliai, t.y. pirmosios-antrosios kartos imigrantai. Tačiau psichologų seniai įrodyta, kad agresija ne visuomet yra nepagydoma liga. Dažniausiai tai, ar į nevaldomą pyktį linkęs žmogus pratrūks, ar ne, lemia jo paties pastangos ir noras valdytis. JAV motyvaciją tokiam susivaldymui suteikia sudėtinga imigracinė sistema. Kartą pagautas net ir už smulkų nusikaltimą, imigrantas rizikuoja prarasti legalų statusą ar tiesiog turėti finansiškai labai nuostolingą malonumą bendrauti su teisėdauga. Tad nenuostabu, kad net  ir agresyvūs atvykėliai stengiasi tvardytis.

Tuo tarpu atviros sienos Europoje ypač atvėrė kelius nusikaltėliams ar potencialiai į nusižengimus linkusiems asmenims keliauti iš vienos valstybės į kitą ir užsiimti panašiais nešvariais darbeliais. Spaudoje netrūksta pavyzdžių, kaip tie patys lietuviai, vogę Švedijoje, paspruko į Norvegiją, o galiausiai išvengė teisingumo Anglijoje ar parbėgę atgal į Lietuvą.

Teigiama, kad viena dažniausių agresijos priežasčių — nesaugumo jausmas, atsirandantis save lyginant su kitais. Į vakarų Europą atvykę tautiečiai jaučiasi nesaugūs svetimoje kultūroje, nuolat susidurdami su už save turtingesniais ir galbūt arogantiškais vietiniais. Tuo tarpu pastarieji, neretai paveikti kultūrinių stereotipų, ilgai nelaukia paženklindami naujuosius atvykėlius ,,barbarais” ir ,,ekonomine šalies rykšte”. 

Akivaizdžiausia europietiško nacionalizmo ir mačistinio nesaugumo išraiška — futbolo rungtynių metu ar per jų pertraukas vieni kitus iš peties pliekiantys sporto sirgaliai. Kas nors būtoinai turėtų parašyti išsamią kultūrinę lyginamąją analizę: kodėl britų, lenkų ar vokiečių aistruoliai tokie agresyvūs, o amerikiečiai dažniausiai vadovaujasi ant sportinių marškinėlių užrašytu šūkiu: ,,Shut up and drink your beer”.