Kai aklas neregius veda

Valdemaras Puodžiūnas

Pasaulis ir kiekvieno mūsų gyvenimas pilnas įvairiausių ženklų. Gerai gyvena tie, kurie tuos ženklus pastebi.

Akivaizdu – Lietuvoje krepšinis lyg antroji religija. Čia kiekvienas, net nė karto gyvenime rankose nelaikęs kamuolio, gali ilgiausiai postringauti apie šį žaidimą. Ir jis bus daugiau ar mažiau teisus. Nebūtina čirpinti smuikeliu, kad suvoktum ir įvertintum gerą muziką ir jos atlikėją. Taip ir krepšinis. Tenepyksta išdidūs krepšinio ,,asai”, vakar didžiulėn gėdon panardinę Lietuvą.

Ženklų, kad Lietuvos krepšinio rinktinė gali patirti nesėkmę pasaulio čempionate, buvo apstu. Dar praėjusiais metais skrendant su mūsų krepšininkais iš Belgrado, vyriausiojo trenerio pasipūtimas labai neskaniai kvepėjo. Na, ir kas, kad Europoje penkti, bet jau ir tuomet deramo žaidimo nebuvo. Mūsų krepšinis sustojo vietoje. Lietuvos rinktinės žaidimo braižą perprato visi. O jis net nekito. Geriausieji krepšininkai atsisakė žaisti, vardydami nesuprantamas priežastis. Radosi žmonių, kurie mėgino atkreipti krepšinio strategų dėmesį patarimais ar kritika. Deja, dėl to buvo tik viešai įsižeidinėjama. Galbūt po šio čempionato prabils ir pats Antanas Sireika, kiti mūsų krepšinio vadai. Pagaliau Lietuvos žmonės gal sužinos, kokios tikros begėdiškai prasto žaidimo ir normalios rinktinės nesukomplektavimo priežastys.

Pats svarbiausias, pats ryškiausias nesėkmės ženklas jau pirmose čempionato rungtynėse buvo Arvydas Macijauskas. Žmogus nesusigaudė, ką veikti aikštelėje, kur ir kaip žaidžia komandos draugai. Noras žūtbūt būti rinktinės žvaigžde – taip pat ženklas, galiausiai parodęs, kad šis krepšininkas taps visų Lietuvos pralaimėjimų priežastimi. Jo klaidos rungtynių paskutinėmis minutėmis pražudė komandą. Taip atsitiko varžybose su graikais, tai nulėmė rungtynių baigtį abu kartus kovojant su turkais. Vakar lietuviai padarė dvidešimt aštuonias klaidas, septynias iš jų – A. Macijauskas.

Įkyriai peršasi mintis, kad Lietuvos rinktinėje oponavo dvi komandos: trenerio ir A. Macijausko. Blogiausia, kad jos abi buvo beviltiškai apakusios. Suprantama, kad negali nenervinti visiškas trenerio – kaip vadovo, stratego ir taktiko – bejėgiškumas. Bet kita pusė – krepšininkai, nesugebantys suvaldyti kamuolio, pastatyti primityviausią užtvarą, įmesti baudų metimų, dubliuoti atakuojantį kolegą, tiksliai perduoti kamuolį – nerodė net kovingumo, paprasčiausios savigarbos.

Gal pernelyg daug Lietuvoj statoma ant krepšinio aukuro? Ar tas perdėtas garbinimas ir pinigai nenuslopino elementaraus padorumo, atsakomybės, patriotiškumo? Apakę nuo pinigų ir savimylos toli nenueisime.

Biblija, kurią atseit į Japoniją pasiėmė A. Sireika, skirta skaityti. Žodis buvo iš pradžių, paskui – veiksmas, o ne pinigai ir narcicizmas.

Kai toks tokį veda, būtinai duobėn krenta.

,,Klaipėda”