Apie Trispalvę. Šis tas...  ir daugiau

 Violeta Rutkauskienė

Istorinė LDK vėliava.

,,Diskusija iš esmės...”

Dar nespėjome atsipeikėti nuo Konstitucinio Teismo smūgio dėl pilietybės panaikinimo užsienyje gyvenantiems lietuviams, kai sausio pradžioje  sulaukėme dar vieno pavojingo užsimojimo. Šiuokart nusitaikyta į lietuviškąją trispalvę. Sausio antrosios savaitės pirmadienį (2007 01 08) per nacionalinę televiziją transliuojamoje Edmundo Jakilaičio debatų laidoje ,,Forumas” buvo diskutuojamas klausimas, ar reikia keisti Lietuvos valstybės trispalvę vėliavą. Į forumą padiskutuoti tuo klausimu buvo pakviesta keletas žinomų žmonių: politikų, žurnalistų, visuomenės veikėjų, o taip pat ir specialistų – istorikų, heraldikos tyrinėtojų, kaip sakoma, to reikalo žinovų.

„Ar reikia keisti Lietuvos vėliavą? Diskusija iš esmės” – tokiu provokuojančiu ir pretenzingu šūkiu TV laida iš anksto  buvo reklamuojama kai kuriuose laikraščiuose ir internetiniuose Lietuvos žiniasklaidos puslapiuose. Tiesa, pačioje laidoje šis klausimas buvo suformuotas kiek švelniau: ar reikia buvusiai LDK vėliavai, dabar turinčiai įstatymu apibrėžtą istorinės vėliavos statusą, suteikti pagrindinės valstybinės vėliavos rangą, paliekant dabartinę  valstybinę trispalvę vėliavą – tik tautine ar nacionaline.

Va, štai taip labai panašiai to TV forumo klausimą suformulavo, pagrindinis šios idėjos autorius ir įkvėpėjas, žinomas istorikas ir lietuviškosios heraldikos tyrinėtojas, Valstybinės heraldikos komisijos (veikiančios prie Lietuvos Prezidentūros) pirmininkas Edmundas Rimša, jau senokai Lietuvos žmonėms peršantis mintį, kad pagrindine Lietuvos vėliava turi būti ta, kuri vadinama istorine, o ne trispalvė. Istorine vėliava mūsų istorikai vadina  LDK laikais  naudotą raudoną vėliavą su Vyčiu, liaudyje dar vadinamą Vytautine, o dabar dar ir prezidentine, kas yra klaidinga, nes jos iš esmės turi labai didelių skirtumų ir neatitikimų.

Taigi, toje laidoje ir buvo bandoma iš esmės ne argumentų ieškoti  istorikų peršamai minčiai  pagrįsti, bet analizuojama situacija tautoje, stebima tautos būsena, siekiant  išsiaiškinti, kiek lietuviams dar brangi trispalvė, galbūt zonduojama dirva naujojo pasiūlymo įgyvendinimui. Gerai žinant, kad trispalvė dar ir šiais laikais stipriai erzina Kremlių bei jo patikėtinius Lietuvoje, o Maskvoje ji ir plėšoma, ir deginama, toks trispalvės pakeitimas raudona nors ir su Vyčiu, būtų gal net ir pageidautinas. Akivaizdžią panieką trispalvei iki šiol Lietuvoje demonstruoja kai kurie svieto perėjūnai, iki šiol nemaloni ji ir mūsų kairiesiems. Aiškiausiai neigiamą kairiųjų požiūrį į trispalvę yra išreiškęs AMB, kai atvykęs į vieną pirmųjų Sąjūdžio organizuotų mitingų pareiškė: ,,Kol kabės šis skuduras, aš nekalbėsiu...”

Ši  AMB pasakyta frazė dar ir dabar dažnokai prisimenama lietuviško interneto komentaruose. Galbūt ir kaimyninei Lenkijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje naudota vėliava būtų mielesnė nei trispalvė, nes Lietuva, pagal šiuolaikinius lenkų istorikus, Žečpospolitoje buvusi tik  Lenkijai priklausanti provincija. Šiek tiek pažįstant situaciją, heraldikos, numizmatikos srityje nuo seno žinant tų reikalų užkulisius ir tai, kad kai kurie mūsų istorikai yra aiškiai „polska(filai)”, su stipriu  prisirišimu lenkų tradicijoms, istorijai ir kultūrai, matyti, iš kur toks užsakymas ateina ir iš kurių šalių  vėjelis pučia.

Buvo ir kitokių nuomonių

Taigi toje TV laidoje iš visų teleforumo dalyvių tik Rimvydas Valatka – „Lietuvos ryto”  vyr. redaktorius, laikėsi skeptiškai šios istorikų peršamos nuostatos atžvilgiu, kalbėjo gana aštriai ir tiksliai. Peršamą idėją pavadinęs nesąmone, priminė Lietuvos respublikos Konstituciją, 15 str., kuris aiškiai pasako, kad valstybės vėliavos spalvos yra: geltona, žalia, raudona; ir priminė, kad, norint keisti vėliavą, reiks keisti ir Konstituciją. O, norint tai daryti, bus privaloma rengti referendumą. Ir iš karto pridūrė, kad referendumą dėl trispalvės pakeitimo laimėti, tai net sapnuose įsivaizduoti neįmanoma....

Taip pat  forume buvo pagarsinta ir  nepritarianti  valstybės vėliavos pakeitimui laidoje nedalyvavusio Vytauto Landsbergio nuomonė. Neigiamą nuomonę išsakė ir buvęs Lietuvos Politinių kalinių, tremtinių sąjungos vadas, seimūnas P. Jakučionis. Kiti,  pvz.: G. Ilgūnas, be užuolankų pasiūlė nuo 2009ųjų istorinę raudoną su Vyčiu LDK  vėliavą priimti kaip valstybinę. Ir, tarsi atsiliepiant į šį raginimą, internete jau dygsta planai, projektai bei pasiūlymai, kaip turėtų nuo 2009 m. atrodyti toji Lietuvos vėliava .....Pasidomėkite.

Kvailiausiai šioje diskusijoje pasirodė Tarptautinių santykių instituto direktorius R. Lopata, pradėjęs aiškinti, kad jis jau neoficialiai kalbėjęs su  įvairiomis politinėmis partijomis ir visos jos pasakiusios, kad reikia keisti valstybės vėliavą, tiksliau — jas sukeisti vietomis. Visa tai  jis kalbėjo su tam tikra pašaipėle, o pasakęs, kad reikia sukeisti, ranka parodė labai šmaikštų judesį, kaip tai reiktų padaryti.

Visgi procesas jau prasidėjęs

Kai kas tokį forumą  ir čia vykusią diskusiją laiko nerimta, paprastu pasiplepėjimu iš neturėjimo ką veikti, televizijai neturint ką rodyti, eiliniams skandalams Lietuvoje šiek tiek prigesus ar išsisėmus. Deja, viskas yra gerokai rimčiau.  Atrodo, kad jau  ne tik kalbama, bet ir aktyviai veikiama. Tad sukruskime ir mes, kol dar nevėlu.

Atsidarykite oficialų  internetinį Lietuvos Respublikos Seimo puslapį ir, pamatę plazdančią valstybinę trispalvę, paspauskite ją. Atsidarys puslapis ,,Simbolika: Lietuvos valstybės ir tautinė vėliava”. Čia rasite ir visą informaciją tuo klausimu. Pabaigoje, be kita ko, sakoma, jog neatmetama galimybė, kad ateityje Lietuvos valstybės vėliava gali būti įteisinta istorinė vėliava — raudona su sidabriniu raiteliu.

Čia pat pateikiamas Lenkijos pavyzdys. Anot mūsų istorikų, Lenkijoje yra plačiai naudojama tautinė baltos ir raudonos spalvos vėliava bei valstybinė, kuri yra ta pati tautinė tik papuošta Lenkijos herbu — ereliu. Pastarosios, pasak mūsų heraldikos specialistų, bet kada plevėsuojant nepamatysi. Ir čia, su šiuo pavyzdziu, mūsų heraldikos ,,žinovai”, švelniai sakant, stipriai šauna pro šalį.

Vien pasidairius Čikagoje po lenkų rajonus, tokių valstybinių vėliavų su Lenkijos herbu ne tik kad bet kada atrasi,  net ir dieną, naktį kabančias pamatysi, vos ne prie kiekvieno kampo ar kokio svarbesnio, lenkams priklausančio, pastato ar namo. Užtektų  ir po  Archer gatvę, kuri yra netoli Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, pasidairyti ar tiesiog prie lenkų parduotuves „Bobak” stabtelėti ir žvilgtelėti  kitapus gatvės, kad  įsitikintume mūsų specialistų klaidinančia „tiesa”, skelbiama net Seimo oficialiame internetiniame puslapyje.

Pavojus ir Lietuvos Konstitucijai

2002 m. minint  gegužės 15-ją – Steigiamojo Seimo dieną (1920 05 15.) Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas E. Rimša į parlamentą sukviestiems įvairių institucijų pareigūnams, ambasadoriams, menininkams, istorikams taip pat ir Seimo atstovams surengė siūlomos istorinės vėliavos pristatymą.

Netrukus po to, birželio mėn. pradžioje, vyriausias heraldikos specialistas  E. Rimša pateikė Seimo pirmininko pirmajam pavaduotojui Č. Juršėnui kreipimąsi–laišką, kuriame, be kita ko, sakoma: „Mes suprantame, kad Lietuvos valstybinės vėliavos įteisinimas nėra paprastas dalykas, nes jis susijęs su Konstitucijos I skirsniu. Dėl to siūlytume iš pradžių specialiu Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu suteikti raudonai su baltu raiteliu vėliavai „valstybinės istorinės vėliavos” statusą ... Vėliau, atsiradus galimybėms, reiktų pataisyti ir Konstituciją”.

Dėl tos raudonosios LDK vėliavos, kaip matote, heraldikos specialistai nesibodi jau net ir valstybės konstitucinius pamatus klibinti. Taip pamažu, labai sistemiškai ir atkakliai, Lietuvos trispalvė stumiama iš  Lietuvos valstybės gyvenimo. Gal vertėtų paklausti, kiek gi tiems heraldikos specialistams sumokėta už šio projekto įgyvendinimą?

Praėjus vos  2 metams, atsakant į tokį heraldikos specialistų  kreipimąsi,  2004 m. liepos 8 d. Seimas priėmė naujos redakcijos įstatymą dėl Lietuvos valstybės vėliavos, kuriame  buvo įtvirtintas istorikų siūlomos istorinės Lietuvos vėliavos naudojimas. Taigi, ko gero netolimoje ateityje, pakeitus Konstituciją ir istorinę vėliavą, vietoj trispalvės paskelbus valstybine, Lietuvoje švenčių metu prezidentas iškels savo prezidentinę vėliavą, „valstybininkai” (suprask: valstybės išrintieji) kels valstybinę istorinę raudoną su Vyčiu, o mums– tautai — gal bus leista  pamojuoti trispalvėmis ir tai ne visada. Štai taip mūsų „istorikaivalstybininkai” kažkieno užsakymu naikina krauju apgintus ir išsikovotus simbolius, dar labiau skaldo tautą, varo pleištą  tarp prezidento, tautos ir išsikerojusios valdininkijos. Visi turėsime savo kastos vėliavą, tik ar susirinkę Vasario 16-tąją begiedosime: „Vienybė težydi”?                          

Bet kuo gi heraldikos specialistams neįtiko trispalvė? Pagrindinis jų nusistatymas prieš tripalvę yra aiškinimas tuo, kad, girdi, J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir kiti nepriklausomos Lietuvos kūrėjai  spalvas vėliavai parinko atsitiktinai, nekreipdami jokio dėmesio į istorines Lietuvos vėliavos tradicijas, ir apskritai apie heraldiką nedaug  ką patys išmanydami. Deja, istorijos palikimas rodo ką kitą ir tik patvirtina, kad  dabartiniai mūsų heraldikos specialistai perša išgalvotus, klaidinančius mitus ir kalba tik tai, kas jiems patiems ar jų užsakovams naudinga.

Geltona, žalia ir raudona spalva istorijoje      

Iš tikrųjų mūsų trispalvė turi ne ką skurdesnę istoriją nei  raudonoji vėliava su Vyčiu. Neseniai teko pasidairyti Lenkijos archyvuose. Pasirodo, kad jau 16 a. Žygimanto Augusto ir vėlesnių Lietuvos valdovų laikais prie  svarbių dokumentų Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštijoje tvirtinami antspaudai buvo perrišami trispalve — geltonos, žalios ir raudonos spalvos šilkine susukta virvele.

Trispalvė virvelė, žinoma, dar ne vėliava, nėra ką ir lygint, bet visgi šioks toks plonas istorijos faktelis, paliudijantis, kad tokios spalvos buvo, ar galėjo būti, mėgstamos mūsų valstybėje  jau ir  gilioje senovėje. Kas bent kiek supranta istorijos niuansus, puikiai žino, kad dažnai įdomioji istorija prasideda nuo vieno plono siūlelio, susuktos virveles, mažo taškelio ar  kokio atsitiktinai pastebėto mažmožio.

Jau apie trisdešimt metų  draugaujant su istorijos, heraldikos, numizmatikos, sfragistikos, faleristikos mokslais, nekart tai  teko patirti  ir tuo praktiškai įsitikinti. Antai, Varšuvos Karalių rūmuose yra saugoma 1605 m. nežinomo dailininko spalvota kompozicija, vaizduojanti Žygimanto III Vazos ir Konstancijos Austrijietės vestuvių parado įvažiavimą į Krokuvą. Vestuvių parade žygiuojanti Žečpospolitos jungtinė sparnuotųjų lietuvių–lenkų raitelių kariuomenė atvaizduota su išskirtinėmis vėliavomis: lenkų kariai su baltos ir raudonos spalvos deriniais išpuoštomis vėliavomis, lietuviai raiteliai – su  geltonos, žalios ir raudonos spalvos trikampėmis vėliavomis.

Kitame epizode žygioujanti pėstininkų lankininkų (šaulių) kariuomenė neša keturias vėliavas, iš kurių net dviejuose naudojamas geltonos, žalios ir raudonos spalvos derinys, pasikartojantis net 10-tyje ar 11-koje  juostų. Po šiomis vėliavomis  matomas būgnininkas, žygiuojantis su raudonos spalvos būgnu, kurio centre yra baltas lietuviškasis raitelis –  Vytis. Karių uniformos t. žalios spalvos, prie jų geltoni krepšiai strėlėms sudėti, kepurės išpuoštos ryškiai geltonos, žalios ir raudonos spalvos plunksnomis.

Jei kam nepatinka tokia spalvų vardijimo eilė, galima būtų ją sukeisti, deja, esmė ir spalvų koloritas vis tiek išliks tas pat. Tai ar dar reikia kito gersenio pavyzdžio įrodymui, kad tokių spalvų derinys buvo naudotas ir LDK kariuomenėje. Ką žinai, gal ir senovėje Lietuvos kariams tos trys spalvos buvo savotiškai brangios, gal  ir tais laikais jos turėjo didelę prasmę?

Trispalvė Amerikoje

19 a. pab. ir 20 a.pr., šias spalvas prisiminę, jas pamėgo JAV lietuviai ir ėmė  naudoti savo organizacijų atributikoje. Gyvenimas margatautėje Amerikos žemėje skatino atvykėlius iš Lietuvos ieškoti savo tautos ypatumų, o siekis atkurti  prarastąjį tautos ir valstybės savarankiškumą, liepsnojanti meilė savo tėvynės laisvei  pastūmėjo atsvaros ir stiprybės ieškoti senosios lietuvių kariuomenės istoriniame palikime.

Gal  dėl to  Čikagoje ir kitose JAV vietose  kai kurios pirmosios organizacijos turėjo ne tik kariškus pavadinimus kaip „Lietuvos raitelių, Lietuvių karių gvardija”, bet ir specialią karišką uniformą, kuri buvo puošiama geltonos, žalios ir raudonos bei kitų tuo metu naudotų tautinių spalvų kaspinėliais, rozetėmis, juostomis, kokardomis ir kitais  panašiais uniformos puošybos elementais.

Kaip to laikmečio amžininkas rašo, tuo buvo siekiama reprezentuoti lietuvišką kariauną.Tokiomis išpuoštomis uniformomis lietuviškos gvardijos nariai pasirodydavo iškilmingesnių bažnytinių apeigų ar didesnių lietuvių suėjimų metu. Tokius trijų spalvų derinius naudojo ir kitos JAV lietuvių draugijos.

Štai 1905 m. Steger miestelyje, IL, veikusios Šv. Jurgio draugijos nariai turėjo net specialius trijų  — geltona, žalia, raudona spalvų  ženklus, o Watterbury, Conn., 1909 m. suorganizuotoje Pirmoje  Amerikos lietuvių dailės parodoje įteikiami  diplomai buvo išpuošti trijų spalvų kaspinėliais, tiksliai pagal dabartinės trispalvės vėliavos spalvų išdėstymą — geltona, žalia, raudona.

Baltimorėje, Čikagoje ir kitose vietose pasirodo ir tokių spalvų vėliavos. Tiesa, kitose vietose daugelyje organizacijų vyravo ir kitokie spalvų deriniai (balta–dangiška, mėlyna, mėlyna–balta, mėlyna–geltona, žalia, raudona–balta ar pan.), tačiau tarp jų bene įspūdingiausiai išsiskyrė būtent geltonos, žalios ir raudonos spalvos derinys.

Dabartiniai mūsų istorikai  nemato  jokio ryšio tarp JAV lietuvių naudotų geltonos, žalios ir raudonos spalvos vėliavų su vėleniaja tautine lietuviška trispalve ir abejoja bet kokia JAV  lietuvių įtaka, ruošiant  tautinės vėliavos projektą Lietuvoje.

Paneigiamas JAV lietuvių įnašas

Sovietijoje subrandinti, istorikai vis dar baidosi užjūrio lietuvių vaidmens atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir jų įtakos tautinės simbolikos atkūrime. Čia  verta priminti, kad būtent du iš trijų, vėliau 1917 m. paskirtosios  komisijos tautinėi vėliavai sukurti, nariai: A. Žmuidzinavičius  ir J. Basanavičius, buvo lankęsi JAV  ir aktyviai bendravo su užjūryje gyvenusiais lietuviais, lankėsi jų draugijose ir net rinko lėšas tautos namų statybai.

Ką gali žinot, gal  jų įžvalgi akis buvo užliuvusi ties lietuvių organizacijose jau plačiau naudotomis geltonos, žalios, raudonos spalvos derinio vėliavomis ar kitais spalvingais ženklais. Nereiktų pamiršti ir to , kad  JAV lietuvių delegacijų atstovai,dar  gerokai iki, nepriklausomy bės paskelbimo, ne kartą konferencijų metu buvo susitikę su Lietuvos atsovais Šveicarijoje, o 1916 m. JAV lietuvių delegatai lankėsi Lietuvoje ir susitiko su Lietuvos veikėjais Vilniuje. 

Taigi lietuviai Lietuvoje turėjo progą išvysti Amerikoje naudotų vėliavų spalvas savo akimis ne sykį. Iš viso to kas čia pasakyta galėtume susidaryti vaizdą, kad  J. Basanavičiaus, A. Žmuidzinavičiaus ir T. Daugirdo  tautinei vėliavai pasirinktos, o vėliau ir patvirtintos, spalvos nebuvo  joks atsitiktinumas,kaip tai bando mums įrodyti heraldikos specialistai.

Tegul mūsų trispalvė plazda kaip plazdėjus. Žiemos speiguose išsiskleidusi kartu kartu su Lietuvos nepriklausomybe XX a. pr., ji tarsi, gražiausia gėlė, puošė ir puošia  atgimusios nepriklausomos Lietuvos kelią. Apginkime  mūsų Lietuvos trispalvę nuo heraldikos specialistų savivalės ir jų kuriamų slaptų kėslų.