Archyvai ir sutapimai

Stasys Goštautas

Birželio 16 ir 17 dienomis Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA) ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyne, Putnam, CT buvo sušauktas nepaprastas susirinkimas. Jau vien suvažiavimo vieta iš karto davė suprasti pasitarimų tikslą. Ir tikrai, vieta negalėjo būti geresnė, nes nors archyvas, muziejus ir biblioteka yra kuklios apimties, ten sukrauta Rytų pakrantės išeivijos istorija. Archyvas vertingas (apie 200 vienetų, kai kurie užima visą kambarį), jis jau ne kartą įrodė savo svarbą atvykstantiems istorikams ir kultūrininkams.

Čikagoje yra kur kas didesnis ir svarbesnis Pasaulio lietuvių archyvas (PLA), kuris veikia, kiek suprantu pagal dr. Robertą Vitą, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) ribose ir kuris vis dar ,,laikinai” glaudžiasi Čikagos Jaunimo centre. Jei gerai žinau, tai LTSC yra didžiausias lietuvių archyvų telkinys už Lietuvos ribų. LTSC veikia jau 25 metus ir kasmet išleidžia dvi ar tris akademinio lygio knygas. Daugiau galima sužinoti nuėjus į jų tinklalapį www.lithuanianresearch.org.

Pasaulio lietuvių archyvo direktorė Skirmantė Miglinienė skaitė pranešimą apie Čikagoje esantį archyvą. Mūsų nustebimui sužinojome, kad ten yra keli dideli archyvai: Pasaulio Lietuvių archyvas, taip pat ŽilevičiausKreivėno Muzikologijos archyvas, Lietuvių Medicinos muziejus ir archyvas, Stasio Budrio foto archyvas, vaizdiniųgarsinių priemonių skyrius, Jono Dainausko biblioteka ir archyvas, LTSC meno archyvas, Lietuvių Genocido tyrimo centras Amerikoje, Ramovėnų Laisvės kovų muziejus, Lietuvių muziejus, Lituanistikos institutas ir Pedagoginis lituanistikos institutas. Aprašyti visa tai reikėtų kitos progos, kuri gali pasitaikyti netrukus, nes, atrodo, LTSC greitai švęs savo 25 metų jubiliejų. O mes, lietuviai, baisiai mėgstame jubiliejus!

•••

Kaip ten būtų, nėra abejonės kad visi tie archyvai papildo vienas kitą. Beje, PLA buvo Vincento Liulevičiaus geniali idėja dar Vokietijos laikais. Jis norėjo išsaugoti augantį pabėgėlių kultūrinį bei mokslinį turtą. Ten tarp visų dokumentų yra beveik visos DP lietuviškų gimnazijų kartotekos.  

Būtina prisiminti Balzeko kolekciją ir archyvą, Kanados archyvą ir mažesnių kolonijų bei asmeninius archyvus, išbarstytus po visą pasaulį. Reikia padėkoti konferencijos organizatorei Dalei Lukienei, JAV LB Kultūros tarybos pirmininkei, kuri archyvų klausimą padarė savo kadencijos prioritetu. Neatsimenu, kad kas nors kitas su tokiu entuziazmu ir pareigingumu būtų atidavęs tiek energijos archyvų problemai spręsti.

•••

Didžiausia suvažiavimo staigmena buvo susitikimas su Michael Biggins, University of Washington bibliotekos darbuotoju ir slavų kalbų profesoriumi, kuris per susirinkimą klausėsi pranešimų lietuvių kalba ir pats išdrįso pasakyti keliolika sakinių lietuviškai. Pasirodo, jis yra poliglotas, suprantąs apie 20 kalbų, per paskutinius porą metų prie savo kalbinių žinių pridėjo ir lietuvių kalbą.

O viskas buvo taip. Prieš porą metų atsirado studentė, kuriai prireikė lietuvių kalbos. Ji kreipėsi į Slavų departamentą ir susitiko su Michael Biggins, kuris pamatė, kad vienintelis būdas patenkinti studentės norus yra jam pačiam išmokti lietuvių kalbą. Mane nustebino ne tiek jo gabumas kalboms, kiek jo nepaprastai puikus lietuvių kalbos tarimas, jam niekad neišvažiavus iš Washington State (jis kilęs iš Kansas City) ir neturėjus ypatingų ryšių su lietuviais. Tai nepaprastas įvykis, vertas mūsų dėmesio ir pagarbos. Jeigu Lietuvių fondas ir/ar Kultūros ministerija turi atliekamų lėšų, tikrai būtų gerai investuoti juos, nusiunčiant jį į Lietuvą.

Pasirodo, Baltic Studies Summer Institute (BALSSI), kuris kas dveji metai keičia vietą, 20032004 metais buvo University of Washigton, Seattle, WA, kur Dalia Cidzikaitė dėstė lietuvių kalbą pažengusiems studentams. Jų buvo tik trys, bet vienas tikrai buvo vertas viso seminaro. Tai — Michael Biggins, kuris prieš tą kursą pavasarį pats vienas užbaigė lietuvių kalbos pradinį lygį, kad galėtų mokytis pažengusiųjų grupėje. Sutapimas? Kas žino, bet faktas yra tas, kad Dalios nustebimui ji gavo tikrai labai gabų studentą, kuris kurso gale perskaitė Kazio Borutos „Baltaragio malūną” lietuviškai. Michael liko nepaprastai dėkingas Daliai už jos puikų dėstymą nuo 8 val. ryto iki 12 val. dienos, penkias dienas į savaitę daugiau nei du mėnesius. Šiais metais vasaros seminaras vyksta jau 14 kartą. Šįkart —  University of California, Los Angeles (UCLA), kur lietuvių kalbą dėsto University of Illinois PLB Lituanistikos katedros doktorantė Daiva Litvinskaitė.

Bet grįžkim prie archyvų. Tai, kad tokie kaip Michael prisideda prie baltų ir lietuvių knygų, juostų, filmų ir archyvų kaupimo yra stebėtinas ir vertas mūsų dėmesio. Staiga, visai neseniai, pora labai turtingų latvių ir estų kolekcijų pateko į University of Washington biblioteką, tokiu būdu atsidarė dar viena vieta baltistikos studijoms Amerikoje. Lietuviškų knygų yra apie 5,000, jų kiekis smarkiai auga, ypač naujų knygų, išleistų po Sąjūdžio. Šiuo atžvilgiu University of Washington pirmauja. Nežinau, kiek jis yra svarbus savo archyvais.

•••

Kita staigmena buvo jaunas, į archyvų darbą įsijungęs Arūnas Pabedinskas, Kanados Lietuvių muziejaus ir archyvo (KLMA) direktorius. Tai jauniausias šios srities darbininkas, kuris su maža patirtimi, bet dideliu entuziazmu, metęs savo profesiją — chemijos inžineriją, perėjo į jam visai naują sritį. Beje, jo uošvis yra Juozas Kapočius. Sužinojome, kad KLMA 1989 metais įsteigė Kanados Lietuvių Bendruomenė, kuri yra teisiškai ir finansiškai atsakinga už šį archyvą. Nuo 1991 metų archyvas yra savose patalpose — Anapilio Krikščionių Bendrijos centre, Mississauga, Ontario. Tai turėtų būti geras pavyzdys Čikagos archyvams, vis dar ieškantiems, kur galutinai prisiglausti.

•••

Negalima pamiršti Maironio, Mažvydo ir Vilniaus universiteto archyvų. Bet ypač svarbus yra Išeivijos instituto archyvas (VDU), kur yra sutelkta daug medžiagos ir kur maža grupelė žmonių jau seniai dirba tą archyvą tvarkydama. Pagalvoju, kodėl neparemti tokios institucijos, kuri savo darbu ir leidiniais įrodė, kad gali rimtai dirbti? Remtinos yra visos institucijos, kurios užsiima su archyvais, pradedant PLA ir baigiant ALKA. Čia turėtų plaukti mūsų fondų lėšos. Kiek teko patirti, jie tikrai bus naudingai naudoti.

Iškilo vienas labai aktualus klausimas. Ar verta visus archyvus tiesiog per jėgą tempti į Lietuvą? Juk ten irgi trūksta ir vietos, ir žmonių, kurie galėtų tuos archyvus sutvarkyti ir paskelbti nors jų turinį. Gal dr. Vito mintis neskubėti yra teisinga. Bet tada iškyla kitas klausimas, kaip gauti žmonių ir lėšų tuos archyvus nors minimaliai sutvarkyti Amerikoje ir Kanadoje. Yra jų ir kitose kontinentuose. Ką daryti su Argentinos ir Brazilijos archyvais? Nežinau, net kur jie yra.

Mano nuomone, Lietuvių fondas turėtų rimtai persvarstyti savo prioritetus. Gal ir gerai dalinti stipendijas jaunoms lituanistėms. Gal ir gerai paremti vieną kitą knygą, kuri be paramos užsigulėtų stalčiuose. Beje, ką tik Lietuvių fondo dėka išėjo puikus Čiurlionio piešinių ir kompozicijų katalogas, kruopščiai per daugelį metų sudarytas Mildos MildažytėsKulikauskienės („M.K. Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika”, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007). Dar viena mintis, būtų gerai, kad Lietuvių fondas rinktų tuos meno, rašto ir muzikos darbus, išleistus fondo lėšomis, kuriais būtų galima pasidi   džiuoti ir ateinančioms kartoms.

Bet jeigu LF nerems archyvinio darbo (kiek žinau, ALKA porą kartų prašė pagalbos pasamdyti porą studenčių dirbti per vasarą prie tų archyvų, kaip pora jų jau dirbo ir daug padarė), tie archyvai jokios reikšmės neturės. Visados gali kilti  gaisras, potvynis ar šiaip kokia nelaimė ir viskas gali žūti. Negalėjo geresniu laiku atsirasti kompiuteriai, kurie visą tą darbą gerokai palengvina.