Atmosfera, kurioje bręstame ar skęstame

Kęstutis A. Trimakas

Kai 20-ojo šimtmečio pradžioje Lietuva budo laisvės aušroje, vienas jos žadintojų, Pranas Dovydaitis, kvietė jaunąją kartą pajusti atsakomybę už tautos likimą, apsispręsti už Kristų ir įsijungti į kovą už Jį kultūros arenoje. Taip iš į tą kvietimą atsiliepiusios jaunosios kartos išaugo  inteligentija, kurios veikla daug lėmė, kad tauta liko katalikiška.

Po 30 metų kaimyniniame krašte vyko panašus procesas.  Lenkija buvo okupuota nacių Vokietijos. Užuot griebęs ginklą, 20 metų Karolis Wojtyla su kitais pasirinko kultūrą, kaip priemonę kovai prieš okupantus – išlikti žmonėmis. Su draugais  jis įkūrė slaptą pogrindžio teatrą. Humaniškumui ieškodamas nepajudinamo pagrindo, jis pasirinko Kristų. Tas apsisprendimas jį pakreipė į kunigo kelią, kuris nuvedė jį į Romą, bet ir grąžino jį žmonėms, kaip jų ir krikščioniškojo humanizmo popiežių. Kadangi visame Vakarų pasaulyje jis matė žūtbūtinę kovą tarp Dievo dovanotą gyvybę vertinančios kultūros ir kitos, gyvybę menkinančios pseudokultūros, jis kvietė visus puoselėti gyvybės kultūrą.

Popiežiaus Jono Pauliaus II ir daugelio kitų įsitikinimu  istorijoje kultūra vaidina svarbesnį vaidmenį negu politika ar ekonomika. Žmonės kuria kultūrą, bet ir kultūra kuria žmones. Kokie kultūros formuotojai, tokia ir kultūra. Kokios jų vertybės arba menkavertybės, tokie vaisiai. Kultūra tampa kaip atmosfera: jei ji persunkta tikromis vertybėmis, žmonės, jas pasisavindami, bręsta; o jei joje tėra menkavertybės, atmosfera juos dusina, iškreipia, nuodija. Rytuose pagal ateistinį marksizmą sudaryta priverstinė totalitarinė sistema tepagamino sovietinį žmogų (homo sovieticus).  Gi Vakaruose pasaulietiška, reklaminė žiniasklaida gudriai tebeformuoja lengvai įtaigojamus vartotojus miniažmogius. Vakarų pasaulyje skirtingiems pseudokultūriniams vėjams pasidavę žmonės dažnai tampa įvairius vaidmenis vaidinančiais mišiniais.  O kokia kultūra vyrauja dabar Vakarų pasaulyje? Ir kokia Europoje? Ir Lietuvoje?

Blaivus žvilgsnis mus žadina būti atsakingais už save: apsispręsti, rinktis tai, kas mus ne sumenkina, bet praturtina ir brandina. O kai bręstame, pajuntame galimybę dalytis tiesa ir gėriu su kitais. Taip Kristaus pagrįsta žmogiškoji kultūra plečiasi ir bujoja. Tą patį kultivavo Pranas Dovydaitis, Jonas Paulius II  ir daugelis kitų, kurie ėjo su jais – kartu ar šalia, ar iš paskos – jų pėdomis. Svarbu, kad einame Sėjėjo pėdomis. Sėjėjo, kuris sėja Gerosios Naujienos sėklą... Taip Evangeliją skelbiančiųjų kultivuojama kultūra tampa dvasią gaivinanti atmosfera – derlinga dirva, kurioje rūpestingo Sėjėjo beriama sėkla atneša daugeriopą derlių.