Kodėl Lietuva atstumia savo vaikus?

Danutė Bindokienė

Lietuva neturėtų išsižadėti savo piliečių, kad ir kokiuose egzotiškuose kraštuose jie begyventų. Vlado Krivicko nuotr.

Gyventojų skaičiaus gausumu nepasižyminti valstybė turėtų branginti kiekvieną savo tautietį, nes nuo to priklauso jos išlikimas. Kai šalyje gimstamumas mažesnis už mirštamumą, kai  gausėja vyresnio amžiaus žmonių, o mažėja — jaunesniųjų, kurie, vos tik ,,padaigai pradeda dygti”, pakelia sparnus į užsienį, logiška ir išmintinga dėti pastangas, kad ir užsienyje gyvenantys pasijustų tos pačios tautos dalimi, kad dalyvautų jos kultūriniame ir politiniame gyvenime, kad ilgainiui grįžtų į gimtąją žemę. Nors Lietuva nestokoja nei išmintingų, nei logiškų žmonių, bet, atrodo, jie kažkodėl nepateko į gretas  asmenų, kuriems pavedama spręsti valstybės ir tautos išlikimo klausimus.

Štai ištrauka iš š.m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucinio Teismo pranešimo žiniasklaidai: ,,Konstitucinis Teismas šiandien (t.y. lapkričio 13) paskelbė nutarimą byloje dėl Pilietybės įstatymo ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo nuostatų konstitucingumo”. O tas nutarimas labai aiškiai pasako, kad joks asmuo negali turėti dvigubos pilietybės, t.y. Lietuvos ir bet kurios kitos valstybės. Nutarimas įsigaliojo š.m. lapkričio 13 d., taigi, jeigu kas iki tos datos nepasirūpino gauti Lietuvos pilietybės, sąlygos jau iš pagrindų pasikeitė: norėdami įsigyti Lietuvos pilietybę, turi atsisakyti JAV pilietybės ir visų su ja susietų lengvatų. Būtina atkreipti dėmesį, kad visų, tapusių Lietuvos piliečiais iki š.m. lapkričio 13 d., kai buvo leista turėti dvigubą pilietybę, šie naujieji Konstitucinio Teismo nutarimai nesaisto — jie gali ir toliau turėti dvigubą pilietybę.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. priimtuose pilietybės santykius reguliuojančiuose įstatymuose buvo apibrėžta, kokie asmenys yra Lietuvos piliečiai, tačiau ilgainiui vis labiau buvo plečiamas asmenų, galinčių turėti Lietuvos ir kurios nors kitos valstybės pilietybę, ratas. Galiausiai nustatytas  teisinis reguliavimas, kad asmenų, kurie tuo metu galėjo būti ir LR, ir kitos valstybės piliečiai, ratas buvo išplėstas ir susidarė prielaidos dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

Minėtame pranešime toliau rašoma: ,,Įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos reikalavimo, kad LR pilietis ir kartu kitos valstybės pilietis gali būti tik atskirais, įstatymo nustatytais, atvejais, kurie gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę”.

Ką tie pakeitimai reiškia mums, gyvenantiems Amerikoje, kurie save laikome lietuviais? Ką reiškia tiems tūkstančiams naujųjų imigrantų, kurie, legaliai atvykę į JAV, ilgainiui įsigiję šios šalies pilietybę, turintys teisę į pensijas ir kitas piliečio privilegijas, vieną gražią dieną panorės grįžti į tėvynę? Ar jiems bus leista sugrįžti ir ten gyventi? Ar jie, jau laikomi kitataučiais, turės laukti ,,eilės” (gal išlošti ,,trispalvę kortelę”, kaip dabar, norint atvykti į JAV, laukiama ,,žaliosios”)? O kaip su ankstesniais lietuvių diasporos žmonėmis, kurie, sulaukę pensijos amžiaus, bet iki šiol neprisiruošę įsigyti Lietuvos pilietybės, dabar jau ryžtųsi grįžti į Lietuvą ir ten patogiai iš savo santaupų bei pensijos leisti amžiaus saulėlydžio dienas? Kodėl Lietuva, kurią mes vadiname Motina, taip negailestingai atstumia savo vaikus, jeigu jie bent kiek yra atsipalaidavę nuo jos ,,prijuostės raiščių”?

Kai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva paskelbė, kad visi lietuviai, gyvenantys užsieniuose iš esmės jau nėra jos piliečiai, bet gali prašyti ir gauti Lietuvos pilietybę, jei atliks daugybę formalumų, JAV lietuviai atsisakė tokį nutarimą nuolankiai priimti ir ilgainiui įstatymas buvo ,,sušvelnintas”. Valstybės konstitucija nėra iškalta akmenyje, tai gyvas procesas, kuris, reikalui esant, gali keistis. Labai aišku, kad  vėl  būtina keisti  įstatymus dėl dvigubos pilietybės. Nejaugi Konstitucinio Teismo teisėjai neturi jokios nuovokos, kad lietuvių tautos dalis (ir net nemaža) gyvena užsienyje, kad ji gali būti labai Lietuvai naudinga, net padaryti skirtumą tarp tautos išlikimo ir nebūties?