Yra aukų, nėra jų kankintojų

 Danutė Bindokienė

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Paminklas komunizmo aukoms JAV sostinėje bus ilgainiui pastatytas ir visuomet primins skaudų XX a. laikotarpį, kai kruvina komunizmo ranka be atodairos naikino visus, nepaskubėjusius nusilenkti jos valdovams. Suprantama, tai nebus paminklas, pagerbiantis vien Lietuvos ar kitų Pabaltijo valstybių  aukas. Kruvinoji doktrina buvo plačiai išsiplėtusi (kai kur dar tebegyvuojanti) po mūsų planetą ir visur pasižymėjo žiaurumu, diktatorišku režimu, kelius į laimėjimą grindusi lavonais, priespauda ir  kančia.

Prie paminklo komunizmo aukoms statybos prisideda ir lietuviai, ypač Amerikos lietuvių taryba, o taip pat latviai, estai. Visų šių tautų atmintyje tebėra gyvi okupacijų dešimtmečiai ir patirti nuostoliai, todėl prasminga, kad su į Amžinybę išeinančiais vyresniaisiais ši atmintis nedingtų iš ateities kartų. Tiek lietuviai, tiek kitos šalys, paragavusios ,,komunizmo rojaus vaisių”,  turi pareigą visam pasauliui skelbti, koks tų ,,vaisių” skonis. Kaip žydai neleidžia pamiršti nacių siautėjimo siaubo ir nuolat atranda būdų pagerbti holokausto aukas, pastatyti dar vieną muziejų, dar vieną paminklą, taip  nedera pamiršti ir komunizmo nusikaltimų, juos viešinant ir išreiškiant pagarbą  nukentėjusiems.

Tačiau yra ir tamsioji ,,Mėnulio pusė”... Atrodo, kad Lietuvoje daugiau rūpinamasi ne komunizmo aukomis, bet jų kankintojais, apsaugant juos KGB archyvų įslaptinimu, kol praeis daug dešimtmečių ir pagaliau aukų balsus nutildys mirtis. Beje, tuo laiku jau nebeliks nė nusikaltėlių, todėl archyvų išviešinimas bus iš esmės bevertis, galbūt dominantis tik istorikus (kaip ir kiti apdulkėję, aptrupėję senovės dokumentai).

Beje, šie archyvai įslaptinti ne tik Lietuvoje, todėl paradoksalu, kad š.m. liepos viduryje Centrinės ir Rytų Europos buvusių komunistų valdų valstybių specialistai ir politikai paragino viešai paskelbti komunistinių slaptųjų tarnybų bylas, nes tik jų išviešinimas padės šioms tautoms susitaikyti su savo praeitimi. Kai virš buvusių okupuotų šalių tebetvyro tamsus įtarimų, nepasitikėjimo, kaltinimų debesis, argi galima  išvysti skaisčią ir viltingą padangę? ,,Atverti tuos archyvus nėra lengva, bet tai būtinas žingsnis, kad šalis išsivaduotų nuo tamsios praeities. Alternatyvus scenarijus — nuolatinis šantažas ir įtarimai”, — kalbėjo europarlamentarė Els de Groan.

Konferencija šiais klausimais vyko Bulgarijos sostinėje Sofijoje, kur dalyvavo Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, čekijos, Slovakijos, Rumunijos ir Bulgarijos institucijų, tvarkančių tokias bylas, atstovai. Atrodo, kad į konferenciją Lietuvos atstovai nebuvo pakviesti. Bet nėra ir ko stebėtis, nes Lietuva iki šiol 50  okupacijos metų yra ,,pašlavusi po kilimu” — nors sąšlavų kupstas ir didelis, bet vis ignoruojamas. Rytų Vokietija, garsėjusi ,,Stazi” slaptosios policijos veikla, jau seniai su komunizmo tarnais susitvarkė. Čekai uždraudė buvusiems sovietų agentams ir kolaborantams užimti valstybines vietas (o ką daro lietuviai...); slovakai buvusių išdavikų pavardes paskelbė net internete. Slaptąsias bylas atvėrė ir Rumunija; Lenkijoje ir Vengrijoje su šia problema tik pradedama dorotis. Bet viso to akivaizdoje vėl noromis nenoromis tenka grįžti prie Lietuvos ir klausti: kodėl?

Taigi, ar verta lietuviams prisidėti prie paminklo komunizmo aukoms Vašintone statybos, jei jie pripažįsta tik aukas, bet nenori ,,įžeisti” jų kankintojų — kolaborantų, tautos išdavikų, sovietų agentų? O kaip su užsienio lietuviais? Kai Lietuva buvo okupuota, jie, nors gyvendami viename laisviausių pasaulio kraštų, taip pat buvome sekami, šnipinėjami, net šantažuojami savo tarpe gyvenančių tautiečių. Kai kurie tų agentų ilgainiui buvo išaiškinti, kai kurie iki šiol nežinomi. Galbūt jie ir toliau dirba ardomąjį, kiršinamąjį darbą mūsų visuomenėje. Būtų laikas tokių pavardes išviešinti ir užversti to skausmingo laikotarpio istorijos knygą...