Algį Budrį (1931–2008) palydint

Aurelija Tamošiūnaitė

Prisipažinsiu, apie lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytoją Algį Budrį pirmą kartą sužinojalgisau perskaičiusi birželio 11 d. ,,Chicago Tribune” išspausdintą nekrologą. Tačiau turbūt ne vienam vyresnės kartos Amerikos lietuviui šis birželio 9 d. Evanston, IL Amžinojo poilsio išėjęs lietuvis buvo pažįstamas: iš ilgus metus ,,Chicago Sun-Times” spausdintų recenzijų, mokslinės fantastikos knygų.

Nesu mokslinės fantastikos mėgėja, tačiau nustebau, kad apie šį lietuvį teišgirstu tik dabar. Galbūt todėl, kad mokslinė fantastika vis dar rimtosios literatūros pašaly (vieni mano, kad tai žanras, kiti – jog tai skirtinga literatūros rūšis), žinoma ir skaitoma tik šios srities mėgėjų, todėl ir jos kūrėjai visada literatūros pariby. O gal todėl, kad į lietuvių kalbą iki šiol išversta labai nedaug šio rašytojo kūrybos. Tačiau viena akivaizdu – šalia mokslinės fantastikos klasikais tapusių Arthur Clark, Ray Bradbury ir Isaac Asimov, išskirtinė vieta atitenka ir Algirdui Jonui Budriui. Juk ne kiekvieno fantasto romaną Science Fiction Writers of America įvardija vienu svarbiausių ir įtakingiausių romanų mokslinės fantastikos istorijoje. Tad kas jis – Algis Budrys?

Algirdas Jonas Budrys gimė 1931 m. sausio 9 d. Karaliaučiuje. Tėvas – Lietuvos diplomatas, vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1936 m. (Algiui buvo penkeri) išvyko dirbti diplomatinį darbą į JAV. Viename pokalbyje Budrys taip pasakoja apie savo atvykimą į New York: ,,Mano gyvenime nieko netrūko, rūpesčių padaugėjo pradėjus eiti į pirmą klasę. Žmonės pradėjo mane vadinti vokiečių berniuku. Man tai nepatiko, nes aš toks nebuvau: aš buvau lietuvis. Faktas, kad gimiau Vokietijoje, visiškai nieko nereiškė: mano tėvai turėjo diplomatinius pasus ir mes buvome gimtosios šalies piliečiai. Bet tai niekam nebuvo įdomu. <…> Būtent tada pradėjau jaustis svetimas, kitas. Tiesą pasakius, tas jausmas manęs niekada nepaliko.” Tokia svetimo jausena padarė įtaką ir jo kūrybai: Budrys rašė apie susvetimėjusius žmones, kurie, atrodo, darė įprastus dalykus, tačiau supančiai visuomenei tie įprasti dalykai nebuvo priimtini.moon

Budrys savo autobiografijoje rašo, jog mokslinę fantastiką pamėgo dar būdamas šešerių metų. Tačiau sulaukė pasipriešinimo iš savo tėvų, kurie jam neleido skaityti mokslinės fantastikos kūrinių, todėl būsimasis rašytojas turėjo slėptis. Pirmąjį apsakymą Budrys parašė, kai jam buvo devyneri metai, ir nuo tada su mokslinės fantastikos žanru nesiskyrė.

Pirmasis Budrio apsakymas (,,The High Purpose”) buvo išspausdintas 1952 metais žurnale ,,Astounding Science Fiction”. Nuo to laiko jis nuolat skelbdavo savo apsakymus įvairiuose mokslinės fantastikos žurnaluose pasirašinėdamas slapyvardžiais: David C. Hodgkins, Ivan Janvier, Paul Janvier, Robert Marner, William Scarff, John A. Sentry, Albert Stroud, Alger Rome. Pirmąjį romaną Algis Budrys išleido 1954 metais, tačiau didesnio pasisekimo sulaukė antrasis – ,,Who?”, kurio pagrindu 1973 metais buvo pastatytas filmas.

Šlovę rašytojui pelnė 1960 m. pasirodęs romanas ,,Rogue Moon” (į lietuvių kalbą jis išverstas tik 2002 metais, praėjus 42 metams nuo jo pasirodymo). Tai šį romaną Science Fiction Writers of America pavadino vienu įtakingiausių romanų mokslinės fantastikos istorijoje. 1961 m. ,,Rogue Moon” buvo vienas iš kandidatų gauti Hugo premiją, geriausio mokslinės fantastikos ir fantasy romano kategorijoje. Tais metais Hugo premiją gavo Walter M. Miller romanas ,,A Canticle for Leibowitz”.

Budrio teigimu, svarbiausia jam savo kūryboje buvo pavaizduoti ne ateities miestus, naujas technologijas, nuspėti ateitį, o aprašyti žmones. Viename pokalbyje jis teigė, kad mokslinę fantastiką derėtų vadinti technine ar technologine fantastika, mat dažnai mokslinės fantastikos kūriniai su mokslu neturi nieko bendro, dauguma jų tik numato technologijų pažangą. Tačiau ateities vizija, technikos stebuklai Budriui buvo  tik fonas atskleisti žmonių santykius.

Nuo 1965 m. Budrys nuolat bendradarbiavo žurnaluose: dirbo apžvalgininku ir kritiku, recenzentu mokslinės fantastikos žurnaluose. 1993 m. jis pats pradėjo leisti savo redaguojamą žurnalą ,,Tomorrow Speculative Fiction”. Nuo devintojo dešimtmečio Budrys buvo įsitraukęs į L. Ron Hubbard projektą ,,Writers of the Future” – konkursą, per kurį išgarsėjo rašytojai Karen Joy Fowler (,,The Jane Austin Book Club”), Robert Reed, David Zindell.

Budrys nuolat rašė knygų recenzijas ,,The Magazine of Fantasy and Science Fiction”, bendradarbiavo ,,Chicago Sun-Times”, čia turėjo savo pastovią skiltį. 1992 m. būtent ,,Chicago Sun-Times” jis išspausdino nekrologą mirusiam vienam geriausių mokslinės fantastikos kūrėjų Isaac Asimov.

Be mokslinės fantastikos srities, Budrys domėjosi dviračių gamyba (yra išleidęs knygą „Bicycles… How They Work and How to Fix Them”), lenktyniniais automobiliais. Jis redagavo, dirbo administracinį darbą įvairiose leidyklose („Regency Books”, „Woodall Publishing”), reklamos srityje.

who1999 metais rašytojas su žmona aplankė Lietuvą ir kaip garbės svečias lankėsi Lietuvos fantastikos mėgėjų susitikime ,,Lituanicon” (pasaulio fantastikos mėgėjų susitikimai vadinami ,,Worldcon”).

Algis Budrys buvo ypač vertinamas dėl dėstytojavimo. Jis vedė įvairius seminarus mokslinės fantastikos rašytojams Harvard, Brigham Young, Rice ir Pepperdine universitetuose, Library of Congress, NASA, Charles Dickens House Londone. Jis pats mokytojavimą laiko svarbiausiu savo įnašu į mokslinės fantastikos istoriją. Budrio teigimu, jis neparašė tiek gerų knygų, kurios neleistų pamiršti jo vardo. Budrio manymu, jį primins išugdyti jauni rašytojai. Tuo galima įsitikinti internete perskaičius nemažai jo buvusių mokinių nekrologų, kuriuose nė vienas negaili gražių žodžių buvusiam mokytojui. Norėtųsi tikėti, kad jų dėka Algio Budrio vardas bus ilgai prisimenamas.