Jubiliejaus būgnams nutilus
Petras Katinas
Europos valstybių vadovai
Vokietijos sostinėje Berlyne iškilmingai paminėjo Europos Sąjungos 50-metį.
Iškilmės iškilmėmis, tačiau emocinga dabar ES pirmininkaujančios Vokietijos
kanclerės Angelos Merkel kalba, kurioje
ji ragino visas Bendrijos šalis nevilkinti ES Konstitucijos priėmimo bei
vadovautis demokratija, socialine sanglauda, žmonių orumu ir solidarumu bei
kitomis demokratinėmis vertybėmis, vargu ar suvokiama kai kurioms
pokomunistinėms šalims, o ypač Lietuvos politiniam „elitui”.
Iki šiol ES Konstituciją iš 27
šalių jau ratifikavo 18, tarp jų ir Lietuva. Prezidentas V. Adamkus, išgyręs
Vokietijos kanclerės kalbą ir Berlyno deklaraciją, pabrėžė, jog šiandien
Europos Bendrija paskendusi kai kuriuose vidaus ginčuose, kurie, palyginti su
esminėmis vertybėmis, nieko nereiškia. V. Adamkus ragino „atsigręžti veidu į
žmogui brangiausius dalykus”. Kalbant apie Berlyno deklaraciją, tai daugiau
propagandinis ir faktiškai nė vienos ES valstybės neįpareigojantis dokumentas.
O tai, kad deklaraciją pasirašė ne visų ES šalių lyderiai, o tiktai
pirmininkaujančios ES Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Europos Komisijos
vadovas Jose Manuel Barosas ir Europos Parlamento pirmininkas Hans Gert
Pötering, rodo, jog ES viduje susidariusi savotiška aklavietė, kurią nemažai
politikos specialistų įvardija net kaip krizę. Iš tiesų penkiose didžiausiose
Europos valstybėse, išskyrus Ispaniją, 50 proc. jų piliečių mano, kad jų
gyvenimas, įstojus į ES, pablogėjo. Taip pat maždaug pusė gyventojų, gyvenančių
13oje šalių, įsivedusių eurą, norėtų, kad būtų grįžtama prie nacionalinių
valiutų.
Lietuvos prezidentas,
pasidžiaugęs, kad Berlyno deklaracijoje buvo atsižvelgta į daugelį Lietuvos
pasiūlymų, vargu ar su tokiu pat optimizmu grįžo namo. Įsiplieskęs Valstybės
saugumo departamento skandalas netyla. Dėl to skandalo, tai pripažino net
premjeras Gediminas Kirkilas, nerimauja ir Vilniuje reziduojantys užsienio
valstybių ambasadoriai. Ir ne tik jie.
Pavyzdžiui, Šveicarijos ir
Lenkijos spaudoje mirga klausimų, kaip čia galėjo atsitikti, kad Lietuvoje
valstybės saugumui vadovauja KGB rezervininkas, o tam faktiškai pritaria ir
prezidentas, ir premjeras. Bet kitaip būti negali. Juk faktiškai Lietuvoje visų
lygių valdžią yra monopolizavusi ta pati nomenklatūrininkų partija, kurios
„partinio–ūkinio aktyvo” ryšiai su KGB buvo ypač glaudūs. Ir visai nesvarbu,
kad toje valdančiojoje koalicijoje yra ir visokių „valstiečių”,
liberalcentristų, „pilietininkų” ar panašių prielipų.
Visi ženklai rodo, kad į valdžią
sugrįš ir V. Uspaskicho gvardiečiai — „darbininkai”. Tikrai nesidžiaugiama,
kad, nepaisant narystės Bendrijoje, korupcija ne tik nemažėja, bet ir plečiasi.
Tai bjaurasčiai plisti padeda ir mūsų bedantė teisėsauga, kuri, daugelio
nuomone, visiškai supuvusi.
Štai tik vienas pavyzdys. Finansų
ministro Z. Balčyčio sūnų Donatą ir keturis jo bendrus prokuratūra apkaltino
piktnaudžiavimu tarnyba, šiems skirstant Europos Sąjungos pinigus, dokumentų
klastojimu. Na ir kas, kad du iš įtariamųjų prisipažino padarę tuos
nusikaltimus. D. Balčyčiui prokurorai reikalavo skirti 10 tūkst. litų baudą ir
ketverius metus uždrausti eiti valstybines pareigas. Bet Vilniaus miesto
3-iasis apylinkės teismas išteisino finansų ministro sūnelį.
Pasirodo, jis nieko blogo
nepadarė, o tiktai įvykdė smulkų tarnybinį nusižengimą. Beje, dar tik pareiškus
įtarimus finansų ministro sūnui, prezidentas V. Adamkus sakė, kad jeigu teismas
Z. Balčyčio sūnų pripažins kaltu, ministras privalės atsistatydinti. Vargu, ar
prezidentas iš anksto nebuvo įsitikinęs, kad teismas neras jokios nusikaltimo
sudėties. Tokie „elito” žmonės, jeigu labai retai ir pakliūva į Temidės rankas,
teismų sales palieka pakeltomis galvomis. Tai jums ne koks nors
savanoris–kūrėjas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Vytautas Petrusevičius,
sovietinių lagerių kankinys, kurį bemat nuteisė ketveriems metams kalėjimo už
aiškiai sufabrikuotą „nusikaltimą”.
Vos prezidentui grįžus iš
Berlyno, į Lietuvą atvykusi europarlamentarė Dalia Grybauskaitė, atsakinga už
ES biudžetą ir finansinį planavimą, įspėjo, kad Lietuva labai blogai paskirsto
ES skiriamas lėšas. Todėl, pasak D. Grybauskaitės, jeigu tai tęsis ir toliau,
gali tekti grąžinti 2007–2013 metams skirtą paramos dalį.
Taigi kompetentingieji
komunistai–socdemai nusivadovavo iki to, kad vis daugiau Lietuvos žmonių
nepasitiki valdžia. Nei aukščiausiąja, nei vietine. Netgi LDDP valdymo laikais
buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys (prieš kurį laiką pasigyręs, jog
apie masinius Lietuvos gyventojų trėmimus sužinojęs tik Atgimimo metais!)
pripažino, jog tai, kad 60 proc. Lietuvos žmonių nedalyvauja rinkimuose,
šokiruoja ir pabrėžė, kad, „patys to nesuvokdami, išvalstybinome savo šalį”.
Kodėl gi taip vyksta? Kodėl
nesibaigiantys skandalai, devyngalvis korupcijos slibinas apraizgė valstybę,
atrodo, geriausiai paaiškino istorikas Arvydas Anušauskas. Jo žodžiais, dėl
visų nelaimių kalta neįvykusi desovietizacija. Atsitiko taip, kad didelė
buvusios nomenklatūros dalis viešai, ne kiek nesislapstydama bendradarbiavo su
KGB, keitėsi informacija, įgyvendino bendrus planus. Dabar gi ta nomenklatūra
užėmusi svarbiausias valstybės institucijas. Štai ir atsakymas. Gaila, kad iš
mūsų prezidento lūpų nė karto nenuskambėjo susirūpinimas tokia padėtimi.