Yra žodžių, nėra žodžio...

 Danutė Bindokienė

Sakoma, kad lietuvių kalba yra viena žodingiausių mūsų planetoje. Labai žodinga. Bet ką daryti, jeigu toje žodingoje lietuvių kalboje negali rasti tinkamiausio žodžio, kuris padėtų atsisveikinti su penkiolika metų, praleistų ,,Draugo” redakcijoje, su tūkstančiais skaitytojų, kurie ne tik skaitė, bet visuomet dosniai rėmė ,,Draugą”; su šimtais bendradarbių, kurie (dažniausiai be jokio honoraro) puošė šio vienintelio užsienyje leidžiamo lietuviško dienraščio puslapius savo straipsniais, rašiniais, žinutėmis, nuotraukomis?

Kaip padėkoti už nuolatinę paramą, patarimus, gerus žodžius, net ir pabarimus, iš kurių per tą nuostabų laikotarpį, praleistą ,,Draugo” vyr. redaktorės pareigose, tiek išmokta, sužinota, patirta? Kiekviena nauja pažintis, kiekvienas laiškas, telefono skambutis, apsilankymas redakcijoje ar susitikimas su skaitytojais už jos ribų buvo neįkainojamas turtas, kuris atminties skrynioje liks visam gyvenimui.

Deja, ateina laikas susitikti, ateina laikas ir išsiskirti. Taigi, būtent šiandien ir yra tas laikas, kuomet reikia pasakyti ir sudiev, ir ačiū. Bet kaip atrasti pačius tinkamiausius žodžius?

Per penkiolika metų susikaupė gerokai daugiau kaip trys tūkstančiai vedamųjų (tik dabar iš tikrųjų supratau, kad jie visgi buvo skaitomi, į juos kreipiamas dėmesys) ir, rodos, žodžių niekuomet nepritrūko. O kur dar visi kiti straipsniai tiek šeštadieniniam priedui, tiek Žalianykščio slapyvardžiu paruošiamoms ,,Daržų ir darželių” skiltims, tiek Julijos K. rūpestingai vedamam ,,Mūsų virtuvė” puslapiui?..

Per penkiolika metų ir rankos, ir galva, ir širdis buvo kupina ,,Draugo”, o dabar staiga teks nuo viso to nusigręžti ir dairytis kitokių užsiėmimų (be jų tikrai neapsieisiu). Žinoma, kurį laiką galbūt ir ,,nieko neveiksiu”, nes per daugelį metų yra susikaupę 12 savaičių neišnaudotų atostogų. Vis nebuvo laiko...

Noriu visų pirma padėkoti ,,Draugo” redakcijos darbuotojams: redaktorei Laimai Apanavičienei, kuri, nors palyginti neseniai į šį kolektyvą įsijungusi, greitai perprato ,,Draugo” kelius ir takelius, savo straipsniais (ir ,,Draugo” lietuviukais) praturtindama dienraštį; redaktoriui Vladui Krivickui, kuris per keletą metų tvirtai ,,įaugo” į savo pareigas, rašo taiklius analitinius straipsnius, puikiai tvarko ,,Draugo” tinklalapį — su juo dirbti yra tikras džiaugsmas.

Kiti redakcijos darbuotojai yra: talentingoji maketuotoja Ina Stankevičienė (tai jos nuopelnas, kad dienraštis taip patraukliai atrodo); Dalia Sokienė — korektorė, rinkėja, sugebanti talkinti visur, kur tik jos gabių rankų reikia; ilgametė rinkėja Ona Gintautienė ir porą dienų per savaitę redakcijoje padedanti Aurelija Tamošiūnaitė. Tai ši nedidelė grupelė kasdien (iki 12 val.) paruošia dienraštį! Jiems esu didžiai dėkinga už nuolatinę paramą, draugiškumą ir profesionalumą. Ačiū taip pat Jonui Kupriui, kuris padėdavo maketuoti šeštadieninį priedą, nuolat susilaukiantį daug gerų žodžių ne tik iš mūsų skaitytojų šiame žemyne, bet ir iš Lietuvos.

Atskirai noriu padėkoti kun. Viktorui Rimšeliui, MIC, kuris metrikoje įrašytas ,,Draugo” moderatoriumi, o visų skaitytojų širdyse — kaip puikus religinėmis temomis straipsnių autorius.

Ačiū visiems bendradarbiams — kurių ,,Draugas” turi bent keliuose žemynuose. Kiek vardų, pavardžių — kiek temų, kiek minčių! Argi įmanoma suskaičiuoti ir — juo labiau — tuos bendradarbius išvardinti? Mūsų skaitytojai juos pažįsta ir vertina. Džiaugiausi kiekvienu nauju bendradarbiu, parašančiu straipsnį, atsiunčiančiu rašinį, žinutę, nuotrauką. Liūdėjau dėl kiekvieno, išėjusio amžinybėn, nes tai buvo  ne tik asmeniška netektis, ne tik ,,Draugui”, bet ir visai lietuviškai visuomenei... 

Iš lietuviškos veiklos nesiruošiu išnykti (nepaisant kai kurių asmenų pastangų mane ,,pašluoti po kilimu”), žinau, kad dar galiu tai veiklai pasitarnauti sukaupta patirtimi ir kai kuriais sugebėjimais. Tad nesakau sudiev, tik — iki pasimatymo!

* Puslapyje panaudota Inos Stankevičienės nuotrauka.