Kryžiaus karas prieš romaną ir prieš filmą?

Aleksas Vitkus

,,Pokalbis". Regimanto Tamošaičio nuotr.

Dan Brown knyga ,,The Da Vinci Code”, dėl savo kontroversiško  turinio pasiekusi didelio populiarumo,  išversta į dešimtis kalbų,  įskaitant ir lietuvių, kurios buvo išparduota per 60 mln. egzempliorių, gegužės 19 d. debiutavo ir didžiajame ekrane — filmo  forma. Nors ,,Draugo” vyr. redaktorė Danutė  Bindokienė savo gegužės 20 d. vedamajame išreiškė viltį, kad šis filmas greitai numirs natūralia mirtimi ir iš kino salių netrukus pranyks, neatrodo, kad tos viltys taip greit išsipildytų. Tūkstančiai dar perka tą knygą, eina žiūrėti filmo,  jo gamintojai uždirba milijonus dolerių, ir spauda nesiliauja apie tai rašyti.

Kad ir knyga, ir filmas  yra pilnas antireliginio pobūdžio užuominų, niekas neabejoja. Neteko girdėti, kaip į knygą  ar filmą oficialiai reagavo Vatikanas, ir nežinau, ar popiežius Benediktas XVI yra bent tą knygą  skaitęs, bet patiko man vieno Vatikano  kardinolo, kuris rūpinasi informacijos reikalais, pasakymas:  ,,Mes turime iškelti knygos (ir filmo —  A.V.) netikslumus. Ir dar svarbiau, pasinaudokime tos knygos sukelto susidomėjimo proga, pradėkime dialogą apie tikrą  Šv. Rašto  skaitymą  ir susipažinimą su tikra Bažnyčios istorija, kurią daug  kas, palikęs  mokyklos suolą, primiršo”.

Nors ,,The Da Vinci Code” knygos,  išleistos dar 2003 metais, viršelyje yra aiškiai parašyta, kad tai yra ,,a novel” , t.y. romanas arba fikcija, vis dėlto  jos populiarumas ir gana įmantriai bei patraukliai parašytas tekstas kelia rūpestį Bažnyčios vadovams. Knygos faktai reikalaus autoritetingo atsakymo,  neabejoju.  Atrodo, tuo jau pradėjo rūpintis ir Amerikos vyskupai, parodę valandos trukmės televizijos programą  ir  paruošę  skaitinius, kuriuos galima  perskaityti  internete www.jesusdecoded.com. Juose yra paaiškinta, kaip ir kodėl iš daugelio ankstyvos krikščionybės laikų rašytų ,,evangelijų” buvo parinktos tik keturios, kurios ir sudaro mūsų tikėjimo  pagrindą. Nuo katalikų neatsiliko ir liuteronai, presbiterijonai bei kitos krikščioniškos bendruomenės, paruošusios Brown knygą atremiančią  medžiagą.

Reikia pripažinti, kad knyga  patraukė daugelio tikinčiųjų ir netikinčiųjų dėmesį. Ir ne be reikalo. Juk joje  minimas Vatikanas, Louvre muziejus, viduramžių menininkai, Mona Lisa ir daug  kitų istorinių bei meno pasaulio objektų. Autorius  per  daugiau kaip 400 psl. labai patraukliai vedžioja skaitytoją po žymias Europos  katedras ir pilis, romano vyksmo siūlą gudriai  įvyniodamas į ekscentriškas mįsles ir galvosūkius, jį visai supainiodamas neatspėjamomis kriptogramomis. Pridėkite prie to šiurpulingai  jaudinančius pagrindinių romano veikėjų nuotykius ir nesistebėsite, kad ši knyga jau treti metai  figūruoja labiausiai skaitomų knygų sąrašuose. Jei susidomėjote  autoriumi ir jo stiliumi, paskaitykite ir jo kitą,  ankstesnę, panašaus stiliaus knygą ,,Angels and Demons”. Gal todėl reikėtų nors trumpai papasakoti  knygos ir filmo  turinį  tiems (jei  tokių dar yra), kurie su tuo nėra susipažinę.

Garsiajame Louvre muziejuje Paryžiuje nužudomas to muziejaus kuratorius Jacques Sauniere. Kadangi prie negyvėlio rasta  kažkokių  neaiškių kriptografinių ženklų ir nuorodų, nužudymui išaiškinti pakviečiamas Harvard universiteto  simbologijos  profesorius amerikietis Robert  Langdon. Jis čia  susitinka su  ,,kietu”  policijos inspektoriumi prancūzu Bezu Fache ir jo komandos kriptografijos specialiste Sophie Neveu, kuri, kaip vėliau sužinome, esanti ir nužudyto Sauniere anūkė. Netrukus į veiksmą įsivelia ir Šventosios taurės  (Holy Grail)  istorijos žinovas, Langdon kolega anglas Sir Leigh Teabing. Toliau, beveik kaip kiekviename gerame nuotykių  romane, vienas po kito eina netikėti pasprukimai, išsigelbėjimai, policijos  pastangos sugauti netikėtai  pražuvusius ir jau šia žmogžudyste įtariamus Langdon ir Sophie  Neveu.  Iš Prancūzijos  veiksmas persikelia į Angliją. Ilgainiui paaiškėja, kad muziejaus kuratorių yra nužudęs vienuolis vardu Silas, kuris visa savo siela  yra  atsidavęs  neaiškiam, įnirtingai valdžios siekiančiam vyskupui Aringarosa, kuris esąs Opus Dei bendruomenės vadovų viršūnėse. Knygoje Opus Dei pavaizduota kaip slapta  organizacija  ar sekta, kovojanti  prieš tariamą Bažnyčios istorijos faktų iškraipymą.

 

Opus Dei

Kas iš tikrųjų  yra Opus  Dei   (lot. k. — Dievo kūrinys)? Tikrovėje tai yra tarptautinė katalikų organizacija, kurios tikslas yra agresyviai puoselėti krikščionybę pasaulietiškame gyvenime. Jos veikla vyksta  atskirai vyrams ir atskirai moterims. Organizacija turi apie 90,000 narių, kurie yra išsibarstę po apie 60 įvairių kraštų. Iš jų maždaug 2,000 yra kunigai. Ją įkūrė katalikų kun. Josemaria Escriva 1928 m., bet Vatikano pripažinta tik 1950 metais. Ir tik 1982 m. popiežius Jonas Paulius II, nors kurijai ir stipriai priešinantis, paskelbė ją asmenine prelatūra, tai reiškia, jog ji prilygsta tarytum vyskupijai, nors, ne taip kaip įprasta vyskupijai, ji neturi geografinių ribų. Tuo Opus Dei prelatu  jis paskyrė kun. Escriva bendražygį Alvaro del Portillo. Įdomu, kad Opus Dei įsteigėjas, kuris mirė 1975 m., to paties popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbtas  šventuoju  (2002). Dar įdomiau, kad  popiežius, kuris visuomet reiškė daug simpatijų Opus Dei idėjai, net ir  savo spaudos atstovu paskyrė ne kokį aukšto rango dvasininką, bet pasaulietį psichiatrą Joaquin Navarro — Valls, Opus Dei narį!

Eilinis katalikas nedaug ką žino apie šią organizaciją, nes jos veikla dažniausiai nėra viešai minima  ar diskutuojama. Gal todėl autorius Dan Brown  ir pasirinko savo knygoje kaltinti tą gana slaptą Opus Dei organizaciją, kuriai yra neretai prikišama, jog ji save laiko elitine grupe, kuri yra ne  tik stipriai konservatyvi, bet kartu ir įtakinga kai kuriose ne visai aiškiose politinėse sferose (plg. Ispanijos diktatorių gen. Franco). Viena iš jos  stiprybių  — tai sugebėjimas surasti nemažus finansinius išteklius, kuriais pasinaudodama, ji išlaiko  daug mokyklų, bendrabučių, kultūros centrų, šalpos organizacijų ir pan. Jos veikla ypač plati Lotynų Amerikoje. Kad ji yra finansiškai stipri, rodo faktas, jog dar palyginti neseniai Opus Dei New York pasistatė sau 47 mln. vertės pastatą, kuriame įsikūrė jos vyriausia vadovybė Amerikoje. Jos  nemaži  turtai dažnai  sukelia Vatikano biurokratų pavydą. Paskutiniu laiku pradėta kritikuoti Opus Dei narius ir dėl kai kurių jų praktikuojamų kraštutinių ritualų, kaip savo kūno plakimas, prisimenant Kristaus  kančias.

Amerikoje priskaičiuojama  apie 3,000 Opus Dei narių,  kurių veikla prasidėjo  Čikagoje 1949 m. ir iki šiandien visoje Amerikoje tėra vienintelė Opus Dei kunigų vadovaujama Šv. Marijos Angelų Karaliaus vardo parapija. Jos atstovas Art Thelen, 68 metų amžiaus pensininkas, buvęs statybos inžinierius, taip dėsto: ,,Dauguma katalikų  sako, kad čia yra mano kaip  kataliko, gyvenimas, o ten — mano šeima ir darbas eina kitu keliu. Mes tų dviejų dalykų neskiriame, bet juos sujungiame į vieną”.

Pasmerkti ,,The Da Vinci Code”?

Knygoje ,,The Da Vinci Code” Opus Dei organizacija kaip tik ir yra kaltinama kaip pagrindė veikėja, kuri bando pasauliui įrodyti, kad Katalikų Bažnyčia užsispyrusiai slepia  ,,tikrus”  Kristaus gyvenimo faktus. O tie tariami faktai yra, kad Jėzus buvo vedęs Mariją Magdaleną, kuri pagimdė jo vaiką. Pagal knygą, po nukryžiavimo Marija Magdalena ir jos duktė pabėgo į Europą (Gaul) ir ten pradėjo  karališką Morovingų dinastiją.

Tai ta pati Marija Magdalena, kuri Naujajame Testamente yra paminėta net trylikoje vietų, neduodant jokių detalių, kas ji tokia. Tuo tarpu jau net VI amžiuje popiežius Grigalius  Didysis ją yra pavadinęs prostitute, nors naujesni teologai jai tos kaltės nelabai  nori  primesti.

Knygoje Opus Dei pristatoma kaip organizacija, kuri, jei reikia, nesibaido ir žudyti, kad  pasiektų savo tikslą. Ten rašoma, kad Romos imperatorius Konstantinas, priėmęs katalikų  tikėjimą, 312  m. po Kr. paskelbė  Jėzaus dievybę vien tik dėl savo politinių sumetimų. Yra suregzta  ir daugiau tariamų faktų, kurie griežtai priešingi Katalikų Bažnyčios jos keturių  (Mato,  Morkaus, Luko ir Jono) pagrindinių evangelijų tekstams.

Antra vertus ir dabar yra tikinčiųjų, kurie nelabai nori tikėti viskuo, ką  mus moko Bažnyčia. Jie mano, kad Jėzus  būtų kitaip  pasielgęs, negu dabar elgiasi Bažnyčios vadovai.  Kai neseniai buvo surengta tuo klausimu apklausa, tik 15 proc. pareiškė, kad Jėzus sutiktų su dabartine Bažnyčios pozicija. Dar  įdomiau, net 23 proc. manė, kad Jėzus iš viso  nesirengė  pradėti kokią nors naują religiją.

Kaip  į tą visą isteriją reaguoti? Ar kovoti prieš paprastą romaną ir pagal jį susuktą filmą? Kai kurios katalikų grupės siūlo pasiskaityti staiga  atsiradusių daug gerų knygų, kurios  autoritetingai  atsakančios  į visus  ,,The Da Vinci Code” knygoje aptinkamus priekaištus. Sakoma, kad tokių knygų yra jau per dvidešimt ir jų vis daugėja. Čikagos arkivyskupijos  ,,The Catholic New World”, tarp kitų, mini ir dvi nebrangias knygutes ,,The Da Vinci Code Mysteries” ir ,,The Da Vinci Deception”. Minėtinas yra ir rimtas įžvalgus istoriko Bart Ehrman veikalas ,,Truth and Fiction in the Da Vinci Code”. Labiau agresyvūs katalikų sluoksniai  siūlo knygą  ir filmą ignoruoti  ar net boikotuoti, o  vienas Vatikano kardinolas net siūlo autorių ir filmo gamintoją traukti į teismą.

Nuosaikesnieji nei knygoje, nei filme nemato nieko kito, kaip įdomų romaną, o ne kažkokį teologinį traktatą, dėl kurio turinio reikėtų ginčytis. Čikagos kardinolas Francis George net pasišaipo: ,,Ar Jėzus, Dievo Sūnus, kentėjo ir net mirė ant kryžiaus, vien tik tam, kad paslėptų savo slaptas vedybas su Marija Magdalena? Ar patikėsime, kad Katalikų Bažnyčia per du tūkstančius metų buvo tik  sąmokslas žmonėms apgauti?” Aš dar pasakyčiau, ar drįstume pasmerkti mūsų lietuvišką ,,Jūratę ir Kastytį” vien dėl to, kad tai  nėra  paremta  faktais?  Juk romanas lieka tik romanu, ir liaudies pasaka lieka tik pasaka.

Gal geriausiai dėl tos knygos pasisako kun. Banister, ,,God on Earth” veikalo autorius: ,,Jei mes pasiliksime savo tikėjime ir toliau mylėsime Jėzų Kristų, aš nesijaudinsiu dėl Dan Brown knygos. Net ir filmas bus geras”Taigi tiems, kurie  turi tvirtą savo tikėjimą, nei filmas, nei knyga  jo  nesugadins. Priešingai, ji duos progą daugiau  įsigilinti į mūsų  tikėjimo paslaptis. Kiek mūsų prarado tikėjimą, kai sužinojome apie kunigus, apkaltintus vaikų tvirkinimu? Pasipiktinome — taip, bet pagalvojome, kad ir kunigai ne šventieji, ir jie yra žmonės,  o mes pasilikome ir toliau prie savo tikėjimo. Gal šia proga būtų  gerai prisiminti, ką dar būdamas mažas vaikas, neužmirštamas popiežius Jonas XXIII, ,,atidaręs  Bažnyčios  langą”, buvo atmintinai išmokęs ir savo gyvenime dažnai kartodavo: ,,Klausyk visų, tikėk keliais, gerbk visus; Netikėk viskuo, ką girdi; Neteisk visko, ką matai; Neatiduok visko, ką turi; Nesakyk visko, ką žinai; Melskis, skaityk, tylėk ir gyvenk taikoje”.

Nemanau, kad kas, perskaitęs tą knygą ar pamatęs filmą, suabejos ir net praras savo tikėjimą. Ir jei kas manytų, kad romanas  ar filmas  gali sukrėsti jo tikėjimą, turėtų pats naujai peržiūrėti ir pergalvoti savo  tikėjimo  stiprumą. Jei žmogus tiki ir jam tas  tikėjimas yra tikra Dievo  dovana, tikėjimas išliks.

Baigdamas neiškęsiu nepasakęs, kad nesutinku su redaktorės  Bindokienės  nuomone, jog ,,vertėtų  pasimokyti  iš musulmonų, kurie tik  dėl nepagarbiai  laikraštyje pavaizduoto (jų — A.V.) Pranašo sukėlė riaušes, pareikalavusias net gyvybių”. Man atrodo, Kristus savo pasekėjų  taip nemokė.

Dabar prisipažinsiu, kad jau seniai perskaičiau ,,The Da Vinci  Code” knygą, manau joje daug įdomių faktų apie Louvre  muziejų, meno istoriją, simbolizmą, kriptologiją, traukė mane to romano greitai  besikeičiantys nuotykiai ir staigūs netikėtumai, bet apskritai manau, kad knygos veiksmas gal ir per daug ištęstas. Girdėjau, kad filmo trukmė  yra net 2 val. ir 28 min., jis rodomas Amerikoje net 3,735 kino teatruose, vis dėlto  dar nesu nutaręs, ar vertės   man tiek laiko praleisti filmą bežiūrint, nors ir knieti, nepaisant kai kurių gan blankių kritikų atsiliepimų apie filmą...