Dievo malda

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Jėzaus mokiniai matė, kai Jis dažnai nuo jų atsiskirdavo ir eidavo melstis, ypač tada, kai reikėjo Jo darbuose dieviško įsiterpimo. Jie daug kartų patyrė, kaip Jis, prieš darydamas stebuklus, melsdavosi ir kaip meilingai Dievą vadindavo savo Tėvu. Bet mokiniai nežinojo, kokia buvo Jo malda, todėl ir prašė Kristaus, kad Jis juos pamokytų melstis.

Labai nauja ir visai netikėta pagoniškam pasauliui yra tai, kad Dievą būtų galima vadinti Tėvu. Apaštalai jau buvo girdėję, kad Kristaus Tėvas yra taip pat ir jų Tėvas, bet, kai Jis kalbėdavo apie Dievą, kaip apie savo Tėvą, tai reiškė, kad Jis su Tėvu yra ypatingame vienybės ryšyje. Viešpaties malda, kurią kiekvienas krikščionis kasdien kalba, jei ją svarstysime Evangelijos šviesoje, yra Kristaus mokslo santrauka ir mūsų santykių su Dievu trumpas aptarimas. Viešpaties malda yra ne ta pati malda, kurią Jis kalbėdavo, kai kreipdavosi į savo Tėvą. Ji duota melstis mums, Dievo kūriniams ir nusidėjėliams, bet pašauktiems dėl Kristaus nuopelnų tapti Dievo įsūnytais vaikais.

Kai mes kreipiamės į Dievą, sakydami, ,,Tėve mūsų, kuris esi danguje”, mes visų pirma išpažįstame meilę ir priklausomybę dangaus ir žemės sukūrėjui, iš kurio pasaulis ir mes turime savo pradžią. Kristus šią mintį išreiškia, sakydamas: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie” (Mt. 11, 25). Kaip to dėkingumo Kristus reikalauja, matome iš vieno epizodo aprašymo, kai Jis pagydė dešimt raupsuotojų. „Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis?” (Lk. 17, 15–16). Kristui patiko toks samariečio dėkingumas, bet nusiskundė dėl kitų devynių. Kūrinių dėkingumo ir priklausomumo išpažinimu išpažįstame taip pat begalinę distanciją tarp Dievo ir žmogaus, nes kreipiamės į Jį, kaip esantį danguje. Bet Tėvo vardas peržengia visas distancijas, nes savo kilmę vedame iš Dievo ir esame Jo vaikai.

Dangaus Tėvo vardas turi būti šventas. Pirmasis ir didžiausias įsakymas liepia palaikyti Tėvo ir Sūnaus ryšį, nes įsako Dievą mylėti. Kai mylime Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, tai ir Jo vardas mums šventas. Šv. Jonas Dievą vadina meile ir meilę Dievu. Galime sakyti, kad tik Dievo vardas yra šventas, nes Jo vardas yra Meilė. Kristus daugelį kartų kalbėjo apie Dievo karalystę, o maldoje kasdien mes jos prašome. Dievo karalystė pasiekia mūsų sielą, kai mes Jį garbiname tiesoje ir dvasioje. Mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė šiame pasaulyje, kad mūsų sieloje apsigyventų Dievo Dvasia. šv. Pauliaus žodžiais, pati Kristaus Dvasia iš sielos gelmių kreipiasi į Dievą, kaip į savo Tėvą, ir rūpestis kyla, kad įvyktų dangaus Tėvo valia šioje žemėje. Kristus sako: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn. 4, 34). Panašiai ir krikščionis yra pašauktas visu savo gyvenimu būti Dievo valios vykdymo tarnyboje. Bet ne visi gali suprasti, koks svarbus reikalas yra įvykdyti Dievo valią. šitai supranta tik tie, kurie mąsto kaip Kristus — jau ne žmonių, bet Dievo mintimis (Mt. 16, 23).

Čia ryškėja, kaip krikščionio gyvenimas darosi ištisa malda ir Dievo garbinimu. Bet žmogus yra dvasia tiktai su kūno jungties tikrove. Todėl visi kūno poreikiai yra viso žmogaus poreikiai. O kai prašome Viešpaties maldoje kasdieninės duonos, mes prašome visko, ko mums reikia iš šio regimo pasaulio. Kristus yra pažadėjęs, kad ko tik mes Jo vardu prašysime, tai ir gausime: „Ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs... kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų” (Mt. 10, 23–24). Bet iš patirties žinome, kad mūsų maldos neišklausomos taip, kaip mes norėtume, ir ne visada mes gauname tai, ko prašome. Visų svarbiausia yra tai, kad įvyktų Dievo valia. Jeigu mūsų visų maldos būtų išklausytos pagal mūsų valią, tai mūsų pasaulio dėsniai būtų kasdien keičiami ir gal jau jame nebūtų likę žmonių. Ir Kristus Alyvų kalne meldėsi, prašydamas, kad kančios taurė būtų atimta, bet turėjo kentėti ir mirti ant kryžiaus. Jo malda buvo išklausyta pagal šiuos žodžius: „Tebūna ne mano, bet tavo valia” (Lk. 22, 42).

Nors mes esame Kristaus krauju atpirkti, bet prieš Dievą turime kaltumo pajautimą. Todėl paties Viešpaties esame pamokyti prašyti kalčių atleidimo, kartu prisimindami, kad ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Muitininkas prašė gailestingumo, žinodamas, kad jis yra nusidėjėlis. Jis dėl tokios maldos Dievo akivaizdoje buvo išteisintas, o fariziejus, kuris smerkė kitus, nebuvo išteisintas. Viešpaties malda yra malda ir nurodymas, kaip mes turime palaikyti ryšį su Dievu. Tai yra Tėvo ir vaiko santykis, kuriame vaikui reikia visokeriopos pagalbos, kad gyvenimo pavojuose nepražūtų. To mes norime, kai prašome gelbėti pagundose ir viso pikto nuotykiuose. Taip mes išpažįstame, kad Dievas yra visagalis ir mūsų Tėvas.