Diskriminofobija – naujadaras, kurį neseniai paviešino vienas Lietuvos teisininkas, taikliai apibūdina situaciją – baimė netyčia ko nors ne(su)diskriminuoti. Draudimas diskriminuoti dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, religijos, rasės ar etninės priklausomybės darbo santykiuose, teikiant švietimo ir kitas paslaugas įtvirtinti Lietuvos įstatymuose ir po truputį užkariauja pozicijas visuomenėje. Tačiau juoką ir nesusipratimą keliantys diskriminacijos bylų atvejai sufleruoja, kad čia kažkas netvarkoje.

 

2003 metais danas, mažos picerijos, esančios Danijos Fanio saloje, savininkas, buvo nubaustas už tai, kad pranešė neaptarnausiąs prancūzų ir vokiečių turistų, nes
Kas, kur, ką ir kaip diskriminuoja? Regimanto Tamošaičio nuotr.
Vokietija ir Prancūzija nepalaikė sąjungininkų įsiveržimo į Iraką siekiant nuversti Sadam Husein. Už rasinę diskriminaciją jis gavo 2000 litų baudą, prarado dalį klientų ir buvo apdaužytas vandalų. Tačiau, kaip jis pats sakė, jo sąžinė rami, nes jautė turėjęs taip pasielgti.

 

Ant Lietuvos lygių galimybių kontrolierės stalo guli vienos gėlėmis prekiaujančios įmonės skundas prieš konkurentę, kuri juodaodžio gėles į namus pristatančio kurjerio paslaugą parduoda bene dvigubai daugiau nei identišką paslaugą, atliekamą baltaodžio. Kontrolierė jau preliminariai teigė, jog tai akivaizdus rasinės diskriminacijos pavyzdys, tačiau tai pagrįsti gali būti sunku. Reikės įrodyti, kad vartotojai elgiasi kvailai mokėdami dvigubai už tą pačią paslaugą ir kad ne jie yra tikrieji diskriminuotojai, pasirinkdami juodaodį. Reikės išaiškinti taip, kad žmonės patikėtų, jog visas (ne)diskriminavimo vajus turi rimtą idėjinį pagrindą po kojomis ir kad tai nėra tik dar viena politinė-kultūrinė mada, kurią Lietuva stropiai, pagal direktyvos raidę, įgyvendina.

 

O rimto loginio pagrindimo trūksta. Nuo pat savo ištakų diskriminacijos draudimas siekė įtvirtinti visų lygybę prieš įstatymą ir valdžią. Šiandienė isterija vis aktyviau draudžia diskriminaciją santykiuose tarp privačių asmenų. Santykiai tarp žmonių ir meilės, ir piniginiuose, ir draugystės reikaluose esti tik diskriminaciniai. Perkame pigų ir diskriminuojame brangų daiktą, diskriminuojame nepatikimus, negražius, gražius, raudonus, žalius, aukštus, žemus ir t. t. Kiekvienas diskriminaciškai pasirenka, kokių tikslų siekti, kokius poreikius tenkinti ir kaip tai daryti. Tai galioja ir žmonėms, ir įmonėms.

 

Vartotojai nuolat diskriminuojami, nes neturi pakankamai pinigų brangesniems produktams, o mažmeninės prekybos tinklai diskriminuoja mažųjų miestelių gyventojus nestatydami ten hyper centrų. Lygių galimybių kontrolierė neseniai priėmė sprendimą, kad didesnės vairuotojų civilinės atsakomybės įmokos, taikomos jaunimui, diskriminuoja juos dėl amžiaus. Draudimo bendrovės aiškino, jog jaunesni vairuotojai yra rizikingesni klientai, todėl jie patys ir turėtų prisiimti didesnių įmokų naštą. Deja, po tokio sprendimo visi apsidraudusieji sumokės už jaunųjų vairuotojų riziką.

 

Žmogiškų savybių, kurias įsakmiai draudžiama diskriminuoti, daugėja. Lygaus įstatymo požiūrio į žmogų dėl nuomonės, religijos, tautybės ištakos glūdi dar XVI amžiaus mąstytojų darbuose. Pareiga nediskriminuoti dėl lyties ar seksualinės orientacijos įsitvirtino tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šiandien dėl technologinių pokyčių nauji draudimo diskriminuoti pagrindai gali gimti iš diskusijų apie tai, kas yra (tikrasis) žmogus? Ar žmogus gimęs iš mėgintuvėlio arba turintis elektronines smegenis ir ar smegenys, turinčios mechaninį kūną, yra žmogus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir atsirandančia teise būti nediskriminuojamu?

 

Ar neturėsime ateityje Vilniaus pirmajame apylinkės teisme bylos, kurioje vyras/moteris kaltins sutuoktinę/sutuoktinį, kad išsiskyrė su ja/juo, nes nepagrįstai mano, jog dėl persodintos kiaulės širdies jis/ji negali žmogiškai mylėti?