Kai susirenka ,,Draugo” draugai

Danutė Bindokienė

Šeštadienio, spalio 21 d., vakaras. Lyja ir žvarbu. Vėjas gainioja pirmuosius nukritusius lapus. Rodos, tokį vakarą tik sėdėti namie ir džiaugtis jaukia namų šiluma...  Tačiau Willowbrook pokylių salėje Čikagos priemiestyje — šilta, jauku ir šurmulinga. Daug puošnių viešnių, daug šaunių svečių, susirinkusių į metinį dienraščio ,,Draugas” pokylį ir tuo pačiu — Amerikos Lietuvių Romos Katalikų federacijos kongreso pabaigtuves.

Svečiai vis dar renkasi ir renkasi, nors salė jau pilna. Algimantas Barniškis ,,derina” savo muziką, kad ji sudarytų malonų foną pokalbiams. Daug pažįstamų, iš toliau atvykusių į ,,Draugo” pokylį ir ALRK federacijos kongresą. Šį kartą ypač daug dvasininkų luomo — kunigų, prelatų, vienuolių. Net prel. E. Putrimas, užsienio lietuvių sielovados vadovas, atvykęs iš Toronto (Canada), net neseniai amžinuosius įžadus Jėzuitų ordinui davęs, jaunas klierikas iš Cleveland, OH, brolis Lukas Laniauskas...

Tačiau svečiai vis dairosi į plačias duris. Ko jie laukia? Nagi šio vakaro garbės svečio, buvusio JAV ambasadoriaus Lietuvai, Stephen Mull, kuris, pakviestas  ,,Draugo” leidėjų tarybos pirm. adv. Sauliaus Kuprio, sutiko ne tik dalyvauti pokylyje, bet ir pakalbėti susirinkusiems.

Prisimename pastarųjų kelerių metų žymiuosius svečius, apie kurių apsilankymą ,,Draugo” pokyliuose dar ir dabar daugelis pakalba: Lietuvos Atgimimo ir nepriklausomybės paskelbimo didžiausią variklį, prof. Vytautą Landsbergį, Lietuvos kariuomenės vadą gen. mjr. Joną Kronkaitį, buv. Bogota (Columbia) merą Antaną Mockų ir kai kuriuos kitus. Amb. Mull rikiuojasi į pačių įdomiausių svečių gretas...

Susirinkusius pasveikino Amerikos Lietuvių Romos Katalikų federacijos pirmininkas, kuris kartu yra ir ,,Draugo” leidėjų — Lietuvių katalikų spaudos draugijos pirmininkas — adv. Saulius Kuprys, padėkodamas, kad taip gausiai susirinko ir palinkėdamas malonaus vakaro. Invokaciją prieš vakarienę sukalbėjo prel. E. Putrimas. Kaip ir įprasta, Willowbrook šeimininkai, Birutė ir Gediminas Jodvaliai, pasirūpino, kad visi svečiai būtų sočiai ir skaniai pavaišinti.

Po vakarienės pagaliau prie mikrofono atsistojo pokylio garbės svečias – amb. Stephen Mull. Visi jau buvome girdėję, kad jis, trejetą metų Lietuvoje atstovaudamas Amerikai, buvo neblogai pramokęs lietuviškai, bet tikrai nesitikėjome, kad visą savo ilgoką kalbą pasakys tik lietuviškai. Tiesa, vienas kitas kirtis pataikė ,,ne ant to skiemens”, viena kita galūnė ,,prasprūdo pro gramatikos taisyklių tinklą”, bet apskritai ambasadoriaus kalba buvo sklandi, perpinta humoru ir giliu įžvalgumu.

Buvo aišku, kad Lietuvoje jis ne tik ,,ėjo savo pareigas”, bet nuoširdžiai viskuo domėjosi, pamilo ir Lietuvą, ir jos žmones. O dėl vieno kito nesklandžiau ištarto lietuviško žodžio ambasadorius pačioje pradžioje pajuokavo: ,,Aš tikiuosi, kad jums nebus labai skaudu klausytis. Lietuvoje už lietuvių kalbos ‘žudymą’ mane galėjo apginti diplomatinis imunitetas, bet čia, Čikagoje, man gali būti ne taip saugu...”

Žinoma, niekam net į galvą nebūtų atėjusi mintis ambasadorių kritikuoti dėl lietuvių kalbos, nes tai, ką jis kalbėjo, pagavo klausytojų dėmesį ir jį išlaikė iki galo. Publika ambasadoriui atsidėkojo atsistojimu ir ilgais plojimais. Kadangi visą amb. S. Mull kalbą spausdinome šios savaitės trečiadienio ,,Drauge”, jos minčių nekartosime. Tegalima tiek pasakyti, kad jo požiūris į Lietuvą bei jos žmones yra šviesus, viltingas ir perpintas atviromis simpatijomis. Lietuvai tikrai reikia kuo daugiau tokių gerų, palankių draugų, nors ambasadorius teigė, kad ,,Amerika šiandien pasaulyje neturi geresnio draugo, kaip Lietuva”...

Dar neišblėsus maloniems įspūdžiams iš ambasadoriaus kalbos, į salės vidurį pasipylė grakštūs, judrūs ir energingi ,,Suktinio” tautinių šokių kolektyvo šokėjai (beje, jie ir dainininkai, ir savo pačių programos pranešėjai). Šis kolektyvas — dar ,,kūdikis”, neseniai šventęs savo pirmąjį gimtadienį, bet jau puikiai užsirekomendavęs ir įsigijęs kone profesionalų vardą. ,,Suktinio” vadovai — Salomėja ir Vidmantas Strižigauskai, o šokėjai  — visi palyginti neseniai atvykę iš Lietuvos. (Ir kas, šio kolektyvo programą pamatęs, galėtų tvirtinti, kad vadinamieji ,,trečiabangiai” nesidomi lietuviška veikla ar lietuvių tautos kultūra.)

Šiltais plojimais palydėjus meninę vakaro programą, pokylio svečiai dar neskubėjo skirstytis, nes salėje tuoj pasklido svajingos šokių muzikos garsai (ačiū Algimantui Barniškiui ir jo muzikantų grupei), o tarpusavio kalbų — susipažinimų ir ankstesnių pažinčių atnaujinimo — tikrai netrūko. Visi sutiko, kad tai buvo vienas jaukiausių ir maloniausių ,,Draugo” pokylių, nors šį kartą sujungtas su ALRK federacijos kongreso užbaigtuvėmis.