Laikas prisiminti Draugo fondą

Danutė Bindokienė

Amerikos lietuviai yra įkūrę daugybę fondų. Visi jie turi savo paskirtį ir reikšmę mūsų visuomeniniam, kultūriniam gyvenimui. Visi fondai turi savo rėmėjų, kurie savo įnašais didina jų kapitalą, kad būtų galima atlikti fondo užsibrėžtus tikslus. Turbūt nėra Amerikoje (ir kitose šalyse) lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs apie Lietuvių fondą, besidžiaugiantį netoli šešiolikos milijonų dolerių kapitalu ir kasmet lietuviškiems reikalams skiriantį stambias paramas. Gerai žinomas ir Tautos fondas, kurio veikla nemažai ribojasi mokyklų Lietuvoje rėmimu ir kitais, ypač su jaunimo švietimu susijusiais, reikalais. Vydūno fondas ne tik remia studijuojančius lietuvius jaunuolius (tai vienintelis fondas, kurio parama yra vadinama ,,paskola”, jaunuolis, mokslus baigęs, įpareigojamas ją fondui grąžinti), bet ir leidžia vertingas knygas.

Ir čia paminėjome tik nedidelę tų mūsų fondų dalelę (visų paminėjimas užimtų ne vieną skiltį). Tačiau ,,Draugui” pats svarbiausias yra Draugo fondas, įkurtas būtent laikraščio leidybai paremti. Tai tikroji ,,Draugo” gyvybės gysla, be kurios dienraštis negalėtų išsiversti.

Kad Draugo fondas buvo įkurtas reikia dėkoti ir Dievui, ir jo sumanytojams, ypač kun. dr. Viktorui Rimšeliui, MIC, ir pirmiesiems stambiems aukotojams, tarp kurių yra dabartinė Draugo fondo direktorių tarybos pirmininkė Marija Remienė.

Per daugelį metų nuo fondo įsteigimo pradžios, daug ,,bitelių” nešė savo ,,medų į Draugo fondo avilį”, daug jų pavardžių įamžinta meniškose garbės narių lentose, kabančiose ,,Draugo” administracijos salėje. O kiek kartų, ypač šeštadieniais, per daugiau kaip dešimtmetį ,,Drauge” buvo skelbiami stambesni ir smulkesni įnašai, nuoširdžiai dėkojama kiekvienam aukotojui, jie pasveikinami įvairiomis progomis, paminimi šiltu, dėkingu žodžiu...

Draugo fondui ilgus metus vadovaujant ir iždininko pareigas einant Broniui Juodeliui, niekuomet netrūko rašinių ar žinučių, skatinančių aukoti, remti, prisidėti prie milijoninio DF auginimo. šiam pareigingam darbštuoliui pasitraukus iš pareigų (ne šiaip sau, o susiklosčiusioms aplinkybėms privertus), Draugo fondo reikalai buvo kiek mažiau judinami, nors jo veikla toli gražu nesustojo. Fondas turi ir direktorių tarybą, ir iždininką (Leopoldą von Braun) ir darbščią, kupiną gerų idėjų pirmininkę (Mariją Remienę), jam tereikia daugiau visuomenės dėmesio, daugiau įnašų. Tuos įnašus labai padidindavo B. Juodelio kasmet skelbiami bent du vajai — pavasario ir rudens (kartais tų vajų būdavo ir daugiau). Neatlaidžiai, kaip lašas po lašo, jis vis skatindavo, ragindavo, prašydavo ir net pabardavo ,,Draugo” skaitytojus, kad tik prisidėtų savo auka, kad tik augintų fondo kapitalą. Bet ar reikia tų nuolatinių raginimų? Nejaugi mūsų skaitytojai (ir apskritai lietuvių visuomenė) nežino, kaip sunku išsilaikyti lietuviškai spaudai be tos papildomos paramos? Nejaugi vis reikia bakstelėti, pastūmėti, pagraudenti, kad atsiųstų savo auką Draugo fondui?

Na, jeigu jau taip iš tikrųjų yra, tai neseniai Draugo fondo vadovybės sumanytas vajus tikrai turėtų būti sėkmingas. Netrukus bus oficialiai paskelbta (o dabar — tik užuomina), kad kiekvienas, paaukojęs 200 dol. ar daugiau Draugo fondui, gaus 65 dol. dovanos kuponą, kuris galioja, užprenumeruojant ,,Draugą” pusei metų naujam skaitytojui (tik JAV). Vadinasi, ne tik Draugo fondas bus paremtas gražiu įnašu, bet ,,Draugas” susilauks ir naujų skaitytojų! Ar gali būti genialesnis sumanymas? Nėra abejonės, kad tai bus pats sėkmingiausias Draugo fondo lėšų kaupimo vajus visoje DF istorijoje, o dienraštis susilauks gražaus būrio naujų skaitytojų. Nuoširdžiai prašome į šį vajų, kuris bus netrukus paskelbtas, gausiai atsiliepti! Draugo fondas labai svarbus, reikšmingas ir reikalingas — tikrai tiek pat, kiek ir nauji skaitytojai.