Laikas prisiminti Draugo fondą
Danutė
Bindokienė
Amerikos
lietuviai yra įkūrę daugybę fondų. Visi jie turi savo paskirtį ir reikšmę mūsų
visuomeniniam, kultūriniam gyvenimui. Visi fondai turi savo rėmėjų, kurie savo
įnašais didina jų kapitalą, kad būtų galima atlikti fondo užsibrėžtus tikslus.
Turbūt nėra Amerikoje (ir kitose šalyse) lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs apie
Lietuvių fondą, besidžiaugiantį netoli šešiolikos milijonų dolerių kapitalu ir
kasmet lietuviškiems reikalams skiriantį stambias paramas. Gerai žinomas ir
Tautos fondas, kurio veikla nemažai ribojasi mokyklų Lietuvoje rėmimu ir
kitais, ypač su jaunimo švietimu susijusiais, reikalais. Vydūno fondas ne tik
remia studijuojančius lietuvius jaunuolius (tai vienintelis fondas, kurio
parama yra vadinama ,,paskola”, jaunuolis, mokslus baigęs, įpareigojamas ją
fondui grąžinti), bet ir leidžia vertingas knygas.
Ir čia
paminėjome tik nedidelę tų mūsų fondų dalelę (visų paminėjimas užimtų ne vieną
skiltį). Tačiau ,,Draugui” pats svarbiausias yra Draugo fondas, įkurtas būtent
laikraščio leidybai paremti. Tai tikroji ,,Draugo” gyvybės gysla, be kurios
dienraštis negalėtų išsiversti.
Kad Draugo
fondas buvo įkurtas reikia dėkoti ir Dievui, ir jo sumanytojams, ypač kun. dr.
Viktorui Rimšeliui, MIC, ir pirmiesiems stambiems aukotojams, tarp kurių yra
dabartinė Draugo fondo direktorių tarybos pirmininkė Marija Remienė.
Per daugelį metų
nuo fondo įsteigimo pradžios, daug ,,bitelių” nešė savo ,,medų į Draugo fondo
avilį”, daug jų pavardžių įamžinta meniškose garbės narių lentose, kabančiose
,,Draugo” administracijos salėje. O kiek kartų, ypač šeštadieniais, per daugiau
kaip dešimtmetį ,,Drauge” buvo skelbiami stambesni ir smulkesni įnašai, nuoširdžiai
dėkojama kiekvienam aukotojui, jie pasveikinami įvairiomis progomis, paminimi
šiltu, dėkingu žodžiu...
Draugo fondui
ilgus metus vadovaujant ir iždininko pareigas einant Broniui Juodeliui,
niekuomet netrūko rašinių ar žinučių, skatinančių aukoti, remti, prisidėti prie
milijoninio DF auginimo. šiam pareigingam darbštuoliui pasitraukus iš pareigų
(ne šiaip sau, o susiklosčiusioms aplinkybėms privertus), Draugo fondo reikalai
buvo kiek mažiau judinami, nors jo veikla toli gražu nesustojo. Fondas turi ir
direktorių tarybą, ir iždininką (Leopoldą von Braun) ir darbščią, kupiną gerų
idėjų pirmininkę (Mariją Remienę), jam tereikia daugiau visuomenės dėmesio,
daugiau įnašų. Tuos įnašus labai padidindavo B. Juodelio kasmet skelbiami bent
du vajai — pavasario ir rudens (kartais tų vajų būdavo ir daugiau).
Neatlaidžiai, kaip lašas po lašo, jis vis skatindavo, ragindavo, prašydavo ir
net pabardavo ,,Draugo” skaitytojus, kad tik prisidėtų savo auka, kad tik
augintų fondo kapitalą. Bet ar reikia tų nuolatinių raginimų? Nejaugi mūsų
skaitytojai (ir apskritai lietuvių visuomenė) nežino, kaip sunku išsilaikyti
lietuviškai spaudai be tos papildomos paramos? Nejaugi vis reikia bakstelėti,
pastūmėti, pagraudenti, kad atsiųstų savo auką Draugo fondui?