Ekspedicija į Ameriką?

Danutė Bindokienė

Kai daug neigiamų žinių atklysta iš Lietuvos, buvo malonu girdėti apie šią vasarą ruošiamas keturias jaunuolių ekspedicijas į Sibirą susipažinti su lietuvių tremties ir žūties vietomis. Tokių gyvosios istorijos pamokų jokia klaidinanti propaganda neįstengs ištrinti iš ekspedicijoje dalyvavusių jaunuolių atminties. Reikia tikėtis, kad panašios pažintinės ekspedicijos bus tęsiamos  - galbūt net kiekvieną vasarą.

Tačiau norėtųsi pasiūlyti suruošti panašias ekspedicijas ir į kitas, lietuvių gyventas arba dar tebegyvenamas, vietas, kad  jaunimas galėtų akivaizdžiai pamatyti ir  susipažinti su buvusiu bei esamu savo tautiečių gyvenimu užsienyje. 

Dainų šventės akimirka. Jono Kuprio nuotr.

Ne visi lietuviai iš tėvynės išvyko savu noru: tūkstančiai buvo priversti tapti politiniais pabėgėliais, kai, besibaigiant  II pasauliniam karui, kilo pavojus, kad Lietuva vėl bus bolševikų okupuota. Patyrę pirmosios sovietų okupacijos siaubą, žmonės visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi išgelbėti savo ir savo šeimos gyvybę, pasirinkdami vienintelę išeitį: viską palikus, bėgti tolyn nuo fronto, nuo raudonųjų okupantų antplūdžio.

Niekas, peržengus Vokietijos sieną, jų nelaukė su ,,svočios pyragais”. Žmonės išgyveno ne tik karo baisumus, bet priverstinį šeimų išskyrimą, artimųjų mirtį, nuolatinį alkį, šaltį ir baimę. Jų patirtis daugeliu atvejų taip pat buvo skaudi, net ir karui pasibaigus, kai pabėgėliai atsidūrė sausakimšai prigrūstuose lageriuose, kai visi keliai į tėvynę buvo užtverti geležine uždanga. Visgi tose pabėgėlių stovyklose lietuviai stengėsi susikurti ,,mažytę Lietuvą”, mokyti savo vaikus (nors ir be vadovėlių, nors ir be rašomųjų priemonių), leisti spaudą, vargais negalais tęsti kultūrinį gyvenimą. Ilgainiui stovyklos ištuštėjo, kai amerikiečių, anglų, prancūzų karinė vadovybė atsisakė toliau pabėgėlius globoti, jiems sudarant sąlygas emigruoti į užjūrius.

Kiek lietuvių tėvynėje žino apie tą varganą mūsų tautiečių gyvenimą pabėgėlių stovyklose? (Daugelis jų taip pat buvo aptvertos spygliuotų vielų tvoromis, o prie vartų stovėjo sargybiniai.) Juk komunistinė propaganda pusšimtį metų kalė į visiems galvas, kad pabėgusieji buvo nacių koloborantai ir karo nusikaltėliai, todėl ir išbėgo, bijodami užtarnautos ,,liaudies teismo” bausmės. Kaip būtų naudinga ekspedicija į buvusių lagerių vietas, nors jos dabar neatpažįstamai pasikeitusios (pasikeitęs juk ir Sibiras), bet ženklų juk galima rasti, ypač turint iš tos pabėgėlių kartos parinktą vadovą.

Taip pat pažintines ekspedicijas būtų galima surengti, pavyzdžiui, į Šiaurės Ameriką ir supažindinti Lietuvos jaunimą su užsienio lietuvių veikla, organizacijomis, institucijomis, parapijomis, spauda, muziejais ir pan. Savaitę prieš VIII Dainų šventę Lemonte vyko LR Seimo ir JAV LB komisijos posėdžiai, kurių tema šį kartą buvo ne tiek Lietuvos reikalai, kiek užsienio lietuviams rūpimi klausimai. Iš tėvynės atvykę seimūnai atvirai pripažino, kad Lietuvoje apie užsienio lietuvius nedaug žinoma (ir nelabai norima žinoti) - didžioji žiniasklaida ,,tokiomis neįdomiomis temomis neužsiima”. Be abejo, retas asmuo Lietuvoje žinojo, kad pirmąjį liepos sekmadienį Čikagoje buvo suruošta didinga dainų šventė  - pirmoji po 15 metų pertraukos. Kai po tokio  pa-sakymo pasigirdo nuostabos murmesys, vienas Seimo narys pusiau juokais pasakė: ,,Lietuvos provincijoje daugelis net nežino, kad yra Amerika...” (Išskyrus turbūt tuomet, kai norima susirasti čia gyvenančius gimines ir gauti iškvietimą į JAV.)

Viena kita žinutė (jei  pavyksta ją prakišti), laikraščiuose, pranešimukas TV nedaug pasitarnaus užsienio lietuvių pažinimui. Eilė ekspedicijų (panašiai, kaip Vilniaus jėzuitų gimnazijos jaunuolių, atvykusių į Dainų šventę) būtų ypač naudinga ir padėtų užmegzti glaudesnį ryšį tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių. Tik kas imtųsi tokias ekspedicijas organizuoti? Gal JAV ir Kanados LB, gal Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas?..