Elkimės su Iranu kitaip nei su Iraku

Aleksas Vitkus

Irano karinė technika. Global Security.org nuotr.

Kad Amerika bereikalingai įsivėlė į karą Irake ir nežino, kaip jį baigti, ar kaip iš ten pasitraukti, didelė dalis amerikiečių tuo jau neabejoja. Prieš trejus metus prezidentas Bush mums visiems aiškino, koks pavojingas Amerikos saugumui yra Irako vadovas Saddam Hussein ir jo tariamai turimi masinio naikinimo ginklai. Ir jeigu jis tokius ginklus turi, tai laikui atėjus, juos ir naudotų. Bush galvojo, kad tą pavojų jis galės pašalinti staigiu kariniu puolimu, ir kad Irako gyventojai juos, nuo Hussein nuožmiai kruvinos priespaudos išvaduojančius, atžygiuojančius amerikiečių karius sutiks vos ne su gėlėmis.

Tos visos prez. Bush prielaidos pasirodė klaidingos. Ir štai, prezidentas Bush dabar prie „Blogybės ašies” ar teroristinių valstybių sąrašo, kuriame jau seniai figūravo Irakas, Sirija ir šiaurės Korėja, pridėjo Iraną. Atrodo, lyg ir ne be reikalo. Iranas valdomas radikalaus prezidento Mahmoud Ahmadinejad, kuris vis mėgsta pagrasinti nuo žemės paviršiaus nušluosiąs Izraelį, gerą ir patikimą Amerikos sąjungininką. Iranas nebesislepia turįs atominės technologijos vystymo programą, kurią prez. Bush vadina siekiu turėti branduolinį ginklą, ko jis nenori leisti.

2003 m. gruodį Irano vyriausybė pasirašė jau 1968 m. daugelio valstybių priimties branduolinių ginklų plėtros uždraudimo sutarties pridėtinius paragrafus, pagal kuriuos tarptautinei IAEA (International Atomic Energy Agency) organizacijai buvo leista tikrinti Irano atominės technologijos įstaigas. Netrukus IAEA agentai rado, kad Irane slaptai vykdomi urano „pagerinimo” ir plutonio ,,atskyrimo” bandymai, t. y. tų medžiagų, kurios gali būti naudojamos atominių bombų gamybai.

Nors šių metų pradžioje Iranas ir išvijo IAEA inspektorius, atrodo, kad šiuo metu prezidentas Ahmadinejad vėl rodo norą susitikti su prezidentu Bush ir derėtis dėl IAEA inspektorių grįžimo. Jis bando įtraukti Amerikos prezidentą Bush į asmenines, kaip lygus su lygiu, diskusijas, kurių Bush nenori pradėti, siūlydamas Irano–Amerikos pasitarimus ir derybas pradžioje užmegzti tik žemesniu lygiu.

Tokia diplomatija, bent iki šiol, liko neveiksminga. Gal todėl, kad yra labai sunku suprasti musulmonišką galvoseną. Iranas tai grasina, tai vėl sutinka derėtis, ir niekas Bush administracijoje negali išaiškinti, ką Iranas iš tikrųjų planuoja. Derybose Amerika gal negaus visko, ko ji nori, bet, jei nesiderėsime, tai apskritai nieko negausime.

Ir taip lyg vis aiškiau atrodytų, kad vienintelis kelias Iranui sustabdyti būtų dar vienas karas. Bet ar mes dar nepasimokėme, kad šiais laikais karu nelabai ką gali pasiekti? Pažiūrėkime į netolimą praeities istoriją. Šiaurės Korėjos vadovas Kim Jong II, ne mažiau agresyvus, fanatiškas ir nenuspėjamas kaip Irano Mahmoud Ahmadinejad, pagaliau įsigijęs atominę bombą, pamatė, kad tai jam nedavė jokios apčiuopiamos naudos ir aprimo...

Branduoliniai ginklai yra naudingi tik tuomet, kai jie yra nepanaudojami. Jei Iranas pagaliau ir pasigamintų atominę bombą, jis netrukus suprastų, ką Korėjos Kim Jong II, Kinijos Mao Tse-tung, ar sovietų Nikita Chruščiovas bei Josifas Stalinas, nors ir labai nenoriai, išmoko: paleisk raketą su atomine bomba savo priešo link ir lauk iš jo dar stipresnio atsakymo. Juk savisaugos jausmas nei žmonėse, nei vyriausybėse nėra išdilęs.

Kai kas gal nenorėtų sutikti su tokiu galvojimu, sakydami, kad iraniečiai ar jų vadai, sutiktų su masiniais savo nuostoliais, jei tai padėtų jiems siekti savo fanatiško islamo plėtros ir Amerikos galybės sunaikinimo tikslų. Už tai prisiminkime, kaip Mao Tse-Tung sakydavo, jog jam nesvarbu, jei ir pusė pasaulio turėtų žūti, kad tik jis galėtų Kinijoje įvesti jo rūšies „socializmą”. įsigijęs nemažą atominių ginklų arsenalą, jis pradėjo persigalvoti ir dėl savo valstybės bei tautos išlikimo.

Amerika dabartinį karą prieš Iraką pradėjo manydama, kad, jei Hussein tikrai turi ar greitai turės masinio naikinimo ginklų, jis nesivaržys juos panaudoti. Bet Bush (sūnus) užmiršo, kad kai jo tėvas 1991 m. ėjo į karą prieš Iraką, Hussein jau turėjo cheminių, ir jau išbandytų, ginklų, kurių prieš amerikiečių kariuomenę vis dėlto nepanaudojo. Pasirodė, kad ir fanatikai turi proto.

Nelabai nuo kitų diktatorių skiriasi ir Irano vadovai. Ir jie supranta, kad panaudoti atominius ginklus ar duoti juos teroristams būtų masinė savižudybė. Irano Ahmadinejad ir Khamenei irgi ne akli, ir jie matė, kas atsitiko su Irako Hussein.

Buvęs revoliucinės Irano gvardijos narys, filosofas Akbar Ganji, nusivylęs 1979 m. Irane įvykusia islamiška recoliucija, tapo aštriu jos kritiku, buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Šįmet išleistas į laisvę, dabar lankosi Amerikoje, kur, vengdamas pasirodyti Baltuosiuose rūmuose, jis perspėja Amerikos politikos vadovus. „Nebombarduokite Irano, nepritaikykite jam sankcijų, nepaverskite Irano į Iraką, bet ir (oficialiai) neremkite mūsų disidentų judėjimo. Jei Amerika įsikiš, tai tik pablogins mūsų, disidentų, reikalus”, – pasakė Ganji savo rugsėjo 27 d. kalboje  Northwestern universitete. Gal to paveiktas, prezidentas Bush pažadėjo atidėti savo reikalavimą, kad JT paskelbtų Iranui sankcijas.

Jei Bush galėtų būti tikras, kad Irano atominių ginklų gamybą būtų galima sunaikinti vien aviacijos oro puolimais, gal ir apsimokėtų tai bandyti. Bet kas gali būti tikras, kad sunaikintume viską, ką reikia sunaikinti? Yra ir galimybė, kad Iranas savo ginklus gali išdalinti teroristams, tai ką tada reikėtų bombarduoti? Ar vėl neprireiktų mūsų sausumos kariuomenės žygio ir ne vien į Iraną? O toks žygis jau vien Irane būtų gerokai sunkesnis, negu prieš beveik tris kartus gyventojais ir teritorija mažesnį Iraką, ir dar kalnuotą kaip Afganistanas.

Kai kas tvirtina, kad viceprezidentas Dick Cheney ir gynybos sekretorius  Donald Rumsfeld nori įtikinti prezidentą Bush, jog pradėjus bombarduoti Iraną, iraniečiai atsisakytų atominių ginklų svajonių ir nuverstų savo nekenčiamą vyriausybę. Jei kas mano, kad iraniečiai sutiktų amerikiečius su gėlėmis, tegu prisimena, su kokiomis „gėlėmis” juos sutiko ir dar dabar kasdien sutinka Saddam „skriaustieji” irakiečiai.

Amerika turėtų visokiais būdais, bet tik ne karu, bandyti Irano vadovus priversti atsisakyti apsiginklavimo branduoliniais ginklais. Jei ir tai nepasisektų, gal reikėtų apsiprasti su mintimi, kad brutali jėga nėra geriausias būdas pasiekti savo tikslą. Gal geriau grįžti prie jau seniai, bet sėkmingai panaudotos kantrios George F. Kennan sovietų sulaikymo (containment) doktrinos, kuri, nors ir tęsėsi per ištisus šaltojo karo metus, niekada neišsivystė į karštą karą. Ja vadovavosi visi JAV prezidentai, pradedant Harry S. Truman ir baigiant Ronald W. Reagan, kai subyrėjo visa „Blogio imperija”.

Nors Lietuvai ir kitoms Rytų Europos valstybėms ši „containment” politika beveik pusę šimtmečio pratęsė sovietų okupaciją ar dominavimą, sutikime, kad tokia egzistencija vis dėlto yra geriau, negu bet koks karštas susirėmimas branduoliniais ginklais.