Apmąstymai iš Ellicott miestelio

Juozas Gaila

Gurkšnoju kavą tik ką išvežtas iš operacinės, praradęs kairę akį dengusią kataraktą, ir mąstau, ar  tikrai matysiu be akinių, kai rytoj nuims tvarstį nuo atnaujintos akies. Lietuvoje turbūt sakytų ,,nuo renovuotos akies”, bet aš va, vis toks senamadiškas. Aplink mane stropios slaugės: ,,Gal dar kavos, gal pyragaitį? Ar patogu jums sėdėti?

Pakiša ir lapą su klausimais: Ar ilgai teko laukti atvažiavus? Ar patogiai jautėtės jus ruošiant operacijai? Ar jautėte skausmą operuojant? ir t.t. Į kiekvieną klausimą reikia atsakyti vertinimu nuo 1 iki dešimties. Žiūrėdamas viena akimi pripeckioju daugybę dešimtukų, nes juk po mėnesio vėl būsiu čia antros akies operacijai, kvailas būčiau rašyti kuolus ar trejetus. Pagaliau aš ratukuose išvežamas laukan prie mašinos. Žmona prigrasinama, kad neleistų man vairuoti. Lauke purškia lietus, vežėja pranyksta, tai aš žmonai: „Duok mašinos raktus”. Ši: „Neduosiu, sakė, kad tau negalima vairuoti”. Aš: „Duok”, ji – „Ne”. Rimtai perpykstu, gi kaip tyčia lietus pradeda pilti kaip reikiant, o pro langus į mus besistumdančius dėl mašinos raktų lietuje, žiūri ten dirbantieji. Greičiausiai galvoja, kad vargšą vienakį vyrą užpuolė kažkokia moteris. Prisimenu, kaip prieš 30 metų mokiau ją vairuoti. Didžiulėje tuščioje aikštėje skeryčiodamas rankomis ir šūkaudamas rodžiau, kaip statyti mašiną tarp dviejų stulpelių. Staiga žiūriu, kaip visu greičiu su įjungtais švyturėliais  per visą  aikštę atlekia į mus mašina ir vos ne ant manęs. Iššoka  du policininkai ir be ceremonijų griebia mane. Išsiaiškiname. Pasirodo, kad kažkas iš tolumoje esančio pastato trečio aukšto paskambinęs policijai, kad kažkoks vyras užpuolęs mašinoje moterį....

Tai va, prisimenu, tai ir nusileidžiu. Ji vairuoja, o aš nekalbu. Bent tuo atsilygindamas.

 * * *                                        

Po vakarienės viename maždaug mylios nuo mūsų namų esančiame restorane, važiuoju su žmona namo. Pavažiavus pusę mylios, ant mus sekančios mašinos sužibo įvairiaspalviai švyturėliai kaip ant kalėdinės eglutės. Policija. Pasirodo, važiuojame neužsidegę mašinos žibintų. Tikrina mūsų dokumentus, o aš visai ramus: jau daugiau nei dešimtmetis, kai neturėjau jokių prasižengimų, tai galvoju, kad būsiu tik išbartas ir įspėtas, bet kur tau. Įteikia man „dovaną”: jokių taškų už prasižengimą kelio taisyklėms, bet 50 dolerių bauda.  Perpykstu. Nemoku baudos, pasirenku eiti į teismą ir po mėnesio esu pašaukiamas. Paprastai visada patariama eiti į teismą, nes policininkas gali nepasirodyti ir apkalta panaikinama, o šiaip, taškai ir piniginė bauda veik visada sumažinama. Per daugiau kai pusšimtį vairavimo metų esu tris kartus pagautas viršijant greitį skirtingose valstijose. Vieną kartą išteisintas, du kartus nubaustas, bet panaikinant taškus ir sumažinant piniginę baudą. Mano gyvenamoje Maryland valstijoje baudos už greičio viršijimus ir kitus eismo pažeidimus vienos iš aukščiausių. Už pirmą greičio viršijimą bauda Maryland – 500 dol., tuo tarpu kaimyninėje Delaware valstijoje tebūtų tik 20 dol.

 Šį kartą teismo salėje vyrauja jauni žmonės, tik mudu su žmona senukai. Pradžioje nudžiugau: policininkas nepasirodė ir vienas po kito keli iššauktieji neapkaltinami ir paleidžiami. Bet va, mūsiškis policininkas pasirodo ir, atrodo, visi mes, likusieji, esame jo aukos. Teisėjas palyginti jaunas ir labai mandagus. Kiekvieną pasveikina su geru rytu (Good morning), dar paklausia, ar teisingai ištaręs pavardę. Deja, po ta toga ir mandagumu slepiasi žiauri žmogysta. Nė vieno jis neišteisina, nors nepamokslauja, neišbara, leidžia išsikalbėti, net  numuša po tašką, bet  piniginės baudos ne tik nesumažina, bet dar prideda teismo išlaidas. Matau, kad aiškiai velniava, mokėsiu ne tik 50 dolerių, bet dar 25 dol. teismo išlaidų. Pagaliau pašaukia ir mane. Pasveikina su geru rytu, paklausia, ar gerai ištaręs mano pavardę. Patikslinu, kad esu ne „Geila”, bet „Gaila”. Po policininko kaltinimų gaunu žodį. Aiškinu, kad tame  ruože abejose kelio pusėse parduotuvės ir kelias labai apšviestas, taigi net nemačiau, kad važiuoju be šviesų. Be to, taip tevažiavau tik pusę mylios ir kelias buvo visai tuščias. Taip pat per daug pasitikėjau mašinos automatiniu šviesų jungikliu, kuris kažkodėl jų neįjungė. Duosiu patikrinti. Aiškiai mačiau, kad šie mano aiškinimai teisėjui nieko nerodė, tad pakeičiau strategiją, pereidamas į kitą ariją. Pradėjau virpinti balsą ir dejuoti, kad su žmona esame veik aštuoniasdešimtmečiai ir mums 50 dol. yra didelis pinigas... Tai tuoj paveikė teisėją. Jis nutraukė mano dūsavimus, panaikino bausmę, bet paliko teismo išlaidas: 25 dolerius ir 50 centų.

Išeinant iš teismo pastato, tikėjausi, kad žmona pagirs, tardama, kad ne veltui esu apdovanotas ateitininkų stovyklose Vokietijoje už vaidybinius sugebėjimus, bet ši pragydo: „Gėdą man padarei, mane dar nesulaukusią septyniasdešimtmečio, išvadindamas aštuoniasdešimtmete”...

 * * *

Pėstute galime nueiti į netoliese esančią modernią katalikų bažnyčią, bet rytais važiuojame apie dvidešimt mylių į Baltimorės miestą į lietuviškas Mišias. Nedaug mūsų apsilanko toje savo laiku buvusioje lietuvių šv. Alfonso parapijos bažnyčioje, esančioje miesto centre, nes Mišios 8:30 val. ryto. Daug kam, ypač dirbantiems ir norintiems sekmadieniais ilgiau pamiegoti, yra per anksti. Mes abu įpratę trumpai miegoti, retai atsigulame prieš pirmą, o keliame apie šeštą. Pripratau vėlai gulti, kai dirbau JAV LB krašto valdyboje. Mes, valdybos nariai, gyvenome labai toli vienas nuo kito, net skirtingose valstijose, tad dažniausiai tardavomės, kalbėdami telefonu. Tolimų distancijų pokalbiai buvo palyginti brangūs, todėl skambindavome po 11 val. vakaro, kai jie buvo pigesni. Tai va, ir dabar iš įpratimo vėlai gulame ir juokaudamas sakau, kad reikės greitai miegoti. Tą posakį pasigavau iš buvusio ilgamečio Baltimorės lietuvių radijo valandėlės vedėjo Kęstučio Laskausko, nes jis per pusšimtį turėdavo anksti sekmadieniais kelti vesti valandėlę ir juokaudavo, kad šeštadienio naktimis „greitai” miegodavo.

Ir taip, „greitai”  pamiegoję, Verbų sekmadienio rytą apytuščiu greitkeliu blizginame su žmona į Baltimorę lietuviškoms Mišioms. Greitkelyje lenkiu kitoje juostoje lėtai lėtai važiuojantį Buicką. „Žiūrėk”, – sakau žmonai, sulėtinęs mašiną – „į tą vairuojantį senį. Įsikibęs į vairą, žiūri tik pirmyn ir dar išsižiojęs”. Žmona pasižiūri ir sarkastiškai taria: „Man atrodo, kad jis kur kas jaunesnis už tave”. Sugadina ūpą, nėra ką sakyti. Suprantu, kad atsilygina už aštuoniasdešimtmetę. Nieko daugiau nesakau, vairuoju tylėdamas.

Šį rytą mūsų bažnyčioje – bendra išpažintis. Aštuoniasdešimtmetis amerikietis klebonas, suprasdamas, kad dalis mūsų, jo bendraamžių, nesugeba ar varžosi kalbėti angliškai, sutikus vyskupui, leidžia ją atlikti raštu. Tuo pasinaudoja net lietuviškose Mišiose besilankantieji amerikiečiai. Surašome savo gausias nuodėmes lietuviškai ar kaip kas mokame ant popieriaus lapelių (aš prie savųjų sąrašo dar pridedu, kaip nepagarbiai atsiliepiau apie tą išsižiojusį vairuotoją) ir įteikiame klebonui, duodančiam bendrą išrišimą. Jis mūsų taip greitai nepaleidžia, ilgai graudina, gąsdina Dievo bausme, bara, kad taip mažai mūsų lanko šias Mišias, tartum nelankantieji tai girdėtų, ir pagaliau įspėja, kad susikauptumėm tyloje, eidami į bažnyčios   galą verbų procesijai. Kur mes susikaupsime ir tylėsime. Atsidūrę bažnyčios gale vėl pradedame dalintis savaitės įspūdžiais, juk retai susitinkame. O pora mūsų su klausymo aparatėliais ausyse, greičiausiai nusisukę juos per tyliai, tiesiog rėkte rėkia. Kad supyks klebonas: „Tylėkite, ar nesakiau jums”. Gi mano kaimynė lietuviškai: „Kad kol atėjome į bažnyčios galą, užmiršome, juk jau amžius...”