Apmąstymai iš Ellicott miestelio

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Mėgstu peržvelgti, kaip lietuviai — tiek gyvenantieji Lietuvoje, tiek atvykę — atsiliepia apie Ameriką. Man įdomu palyginti savo įspūdžius, kai aš prieš pusšimtį metų atvykau į ją, su dabar atvykusiųjų. Pasirinkau jų trejetą. Pradėsiu su mano pažįstamo, labai veiklaus išeivijos gyvenime, gerai įsikūrusio Amerikoje Lauryno Misevičiaus pokalbiu „Tikra laimė gimti lietuviu” pasirodžiusiu internete lietuviams.com (2007 m. liepos 30 d.). Paklaustas apie Ameriką, jis atsako:

Vienareikšmiškai vertinti šitos šalies neįmanoma, vis dėlto tai labai savotiška ir skirtinga valstybė. Sakyčiau, kad ji visiškai kitokia nei visa Europa bendrai paėmus. Kaip ir visur yra gerų ir blogų pusių. Visgi pagyvenus 12 metų jau galiu suprasti, kas mūsų žmonėms tinka, kas nelabai, kas arčiau širdies ir kas ne. Per tą laiką man pasidarė aišku, kad jų populistiškai visur reklamuojama demokratija, kad neva Amerikoje tai yra pagrindinis gyvenimo principas, kad žmonės gali daryti ką nori, kalbėti ką nori, elgtis kaip nori, yra visiškas blefas. Demokratijos JAV apskritai nėra.

O rugpjūčio 4 dienos „Amerikos lietuvio” nuomonių skilty Arvydas Radžiūnas rašo:

Į Ameriką su grupele draugų atvykau prieš 15 metų... vykau į Ameriką kaip į stebuklų šalį... Ilgainiui Amerika pasirodė ne ta, kokios tikėjausi... Prireikė viso dešimtmečio, kad aš pagaliau suprasčiau, kokia sukta ir negailestinga yra Amerikos sistema...

O aš prieš pusšimtį metų vykdamas į Ameriką tikrai negalvojau, kad vykstu į stebuklų šalį. Mūsų DP stovykloje Diepholze, Vokietijoje, buvo žmonių, turėjusių iš Amerikos į Lietuvą prieš karą grįžusių giminių. Pasakojo jie, kaip sunku buvo dirbti Amerikoje fabrikuose, kokios vulgarios, nepadorios ten plušančios darbininkės, kaip neapkenčiami ir išnaudojami atvykėliai, o ką bekalbėti apie vaikystėje skaitytą „Dėdės Tomo trobelę”. Manęs, Lietuvoje tik piemenavusio ir daržus ravėjusio, o pabėgėlių stovykloje tik sporto aikštėse prakaitavusio, vykimas į tokį kraštą, ne tik nedžiugino, bet gerokai baugino, deja, jokios ateities likti Vokietijoje ir įsidarbinti nesimatė. Atvykau. Ir taip nutiko, kad gavau darbą vieno fabriko skyriuje, kuriame dirbo trys dešimtys moterų ir tik trys vyrai, kurių vienas buvau aš. Vulgarios tos amerikietės darbininkės tikrai buvo, bet jos ne tik nerodė man priešiškumo, bet visaip padėjo. Išmokau po du kartus dienoje maudytis, išmokau naudotis dezodorantais nuslopinti sunkiai dirbant liejamo prakaito kvapą. Nuo neįprasto darbo iššokę ant delnų pūslės, palengva gijo. Sukietėjo delnai ir pirštai. Greitai prakaitavimą fabrike nutraukė tarnyba kariuomenėje, vėliau studijos ir pagaliau įsidarbinimas pagal įgytą profesiją ir karjera. Ar aš dievinu Ameriką? Ar ji man utopija? Tikrai ne. Juk ne kartą ją kritikavau ir spaudoje, bet mano kritiškas požiūris labai skiriasi nuo Misevičiaus ir Radžiūno.

Štai kodėl pirmajam Amerikoje nėra demokratijos:  

Galbūt čia gali kritikuoti Prezidentą, bet negali nieko blogo pasakyti apie žydus, galbūt gali pasistatyti tokį būstą kokio nori, bet negali nukirsti medžio, augančio tavo sklype, galbūt gali nusipirkti alaus iš bet kokios pasaulio šalies, bet negali jo atsidaryti ir išgerti jo bet kokioje miesto gatvėje...

Iš tikro tai ne „galbūt”, bet tikrai gali kritikuoti Prezidentą ir net gali jį iš sosto išversti arba priversti išeiti, jei jis prasižengia. Juk taip nutiko prez. R. Nixon. Tiesa, kad negali nieko blogo pasakyti apie žydus, jei nori būti kur nors išrinktu, jei nenori prarasti darbo didžiojoje žiniasklaidoje, Hollywood. Bet tai tik patvirtina, kad Amerikoje demokratija veikia, nes ja pasinaudodami žydai ne tik panaikino čia įsigalėjusį antisemitizmą, bet daug prisidėjo prie rasizmo panaikinimo, prie lygių teisių suteikimo moterims, homoseksualams, prie dvigubos pilietybės įteisinimo, kuo ir mes naudojamės, kol Lietuva mūsų dar galutinai nenupilietino. Amerikoje tikrai negali pasistatyti tokio būsto kokio nori, nes atskiros valstijos turi savo įstatymus, savo reikalavimus ir dėl būstų, ir dėl medžių. Jei kiekvienas statytų ką nori, kaip nori ir kur nori, tai būtų stoka tvarkos, kaip dabar yra Lietuvoje. Ir tas nieko bendro neturi su demokratija. O jei Amerikoje negalėjimas alaus išgerti bet kurioje miesto gatvėje yra demokratijos pažeidimas, tai aš, ne kartą baisėjęsis svirduliuojančiais vaikėzais su alaus buteliais Vilniuje Katedros aikštėje ir Sereikiškių parke, mielai su tokiu pažeidimu susitaikau.

 Toliau Misevičius dėsto:

Labai daug kuriozų ir paradoksų, kurie eiliniams amerikiečiams neužkliūva, nes jie nuo mažens prie to pratinami ir tai jiems neatrodo jokia problema. (...) Mes, kaip daug gilesnės kultūros, istorijos, bendrai paėmus, daug platesnės erudicijos, Europos žemyno atstovai, nepriprasim niekad. Manau, kad amerikiečiai yra labai paviršutiniški žmonės. Jie nori save parodyti skirtingais, tačiau jie visi yra visiškai vienodi, jiems arba tie patys dalykai visiškai visiems patinka, arba nepatinka. Tas jų mandagumas ir draugiškumas yra daugiausia aktorystės menas. (...)  Jiems visas gyvenimas – didelis teatras. Visi puikiai žinome ir Lietuvoje atsimename filmą „American Beauty”, sakyčiau, kad tai tikras šios šalies veidas. Žinoma, negali sakyti, kad visi amerikiečiai yra tokie, kiekvienoje tautoje yra išimčių. Tačiau, jei imame 10 amerikiečių, tai 78 bus būtent tokie, o tai ir apsprendžia tautos visumą...

Ir aš prie daug dalykų Amerikoje nepripratau, bet taip pat nepripranta su mano žmona vaistinėje dirbantys iš Indijos kilę vaistininkai ir mano kaimynas, iš Egipto kilęs gydytojas, ir egzotiškų maisto produktų parduotuvę atidaręs korėjietis, ir mane operavęs pakistanietis chirurgas. Prie daug dalykų nepripranta iš Šiaurinės valstijos į Pietinę nukeltas amerikietis ir atvirkščiai. Amerikos katalikas nepripras prie ritmiškai klykiančių besimeldžiančių Amerikos juodųjų ar prie Dievo garbinimo, besivoliojant po šventyklos grindis. Bet stebėtina, kaip visas pasaulis pamėgdžioja ir net pripranta prie amerikietiškos muzikos, filmų, apsirengimo, na, ir koką kolų (cocacola), hamburgerių... Smagu dūšioje skaityti, kad mes – Europos žemyno atstovai, esame gilesnės kultūros, platesnės erudicijos, nors ta Europa vargiai ar sutiks, kad į ją plūstantys lietuviai yra jos atstovai.

Skirtingai apie Ameriką atsiliepia „Akademinio klajūno užrašuose” prof. Leonidas Donskis, apilankęs joje ir kurį laiką čia dėstęs universitetuose (http://www.bernardinai.lt/ index.php?url=articles/65706).

Literatūros vakarai ir poezijos skaitymai prie laužų nustebintų didžiausius Amerikos skeptikus Lietuvoje, nuoširdžiai tikinčius, kad JAV gyvenimo tempai ir socialinis mobilumas tokiems dalykams nepalieka jokių šansų. Visko ten yra daugiau nei pas mus – ir ilgų plaukų, ir džinsų, ir meilės roko muzikai. Universitete užmiršti, kad egzistuoja televizija, kičas ir masinė kultūra. Šitų dalykų tiesiog nebelieka – visi gyvena poezija, muzika, daile, teatru ir profesinio gyvenimo naujienomis. Montevallo universitete daug atvykėlių iš kitų valstijų – ten dirba žmonės iš Niujorko, Vašingtono valstijos, Kalifornijos. (...) Kiekvieną trečiadienį Dickinsone 12 valandą vyksta vadinamoji Bendroji valanda (Common Hour) – salėje kuris nors profesorius paskaito įdomią ir intriguojančią paskaitą arba visi klausosi kviestinio pianisto ar styginių kvarteto koncerto, o po to užkandžiauja. Priešpiečiai kartu studentams ir dėstytojams leidžia pratęsti diskusijas po paskaitų arba aptarti išgirstąjį pranešimą ar koncertą. (...) Studentai visada tikisi ne tik kokybiškų studijų, bet ir intensyvesnio kultūrinio gyvenimo, kuris, atrodytų, nėra lengvai pasiekiamas gyvenant toliau nuo minėtųjų stambių kultūros centrų. O iš tikrųjų šis gyvenimas kolegijoje klesti.

Kodėl 15 metų gyvenančiam Amerikoje Radžiūnui „yra sukta ir negailestinga Amerikos sistema”? Nes, jis rašo: išsigimusi ir savo gyventojų sveikatą žudanti yra maisto bei vaistų pramonė. Viskas čia daroma ne žmogaus sveikatai ir gerovei, bet kompanijų bei jų vadovų piniginėms pripildyti. O tie vadovai, visi žinome, yra tampriai susiję su valdžia, kuriai taip pat pinigai ne pro šalį...

Jei jis nepasitenkinimą reikštų, kad Amerikoje nėra visuotino sveikatos apsaugos draudimo, kad per brangūs vaistai, tai ne vienas su tuo sutiktų, bet pasirodo, jis — vadinamos netradicinės medicinos šalininkas. Papila jis absurdiškiausių teiginių po dar absurdiškesne antrašte „Kuo JAV gydytojas panašus į sovietinį komunistą?”: Čia viskas daroma, kad žmogus nuolat sirgtų. Nes kitaip kas gi pirks vaistus ir darysis brangiausias operacijas... Kuo daugiau ligonių – tuo pilnesnės sergančiais žmonėmis besinaudojančių vertelgų kišenės... Gal tas gydytojas visai nekaltas? (...) Ar jis yra ,,užprogramuotas” šios sistemos ir kitaip jau mąstyti negali? Arba jis žino, kad viskas čia yra netikra, bet turi uždirbti duoną šeimai, žinodamas: nepaklusi sistemai – būsi išvytas iš darbo! Tad tegu serga kad ir visi žmonės aplinkui, bet aš, mano žmona ir vaikai bus sotūs ir laimingi.

Tai va, kokie tie Amerikos gydytojai! Labiausiai stebina, kad abiejų čia minimų autorių mintys savotiškai panašios. Abu jie mato kažkokius slaptus Amerikos valdžios užmojus, planus savo žmones naikinti, žudyti. Misevičius rašo: neaiškios priežastys dėl Irako karo, labai tamsi istorija su visais tais teroristų taikiniais, Rugsėjo 11osios ataka – sakyčiau, kad tai yra dėmės Amerikos politikoje ir istorijoje, kurios kada nors vienaip ar kitaip palies daugelio mūsų gyvenimus ir mes išgirsime ne vieną paslaptį. Esu įsitikinęs, kad pasaulis dar sužinos tikrą Amerikos veidą.

„Rugsėjo 1sios ataka” – viena iš Amerikos dėmių?” Ne jau gi Misevičius yra vienas iš tų tikinčių, kad tie NY dangoraižiai neva buvo susprogdinti prez. G. Bush įsakymu, siekiant įvelti Ameriką į karą su Iraku? Juk jis taip pat kaltinamas, neva paliepęs susprogdinti prie New Orleans esančias užtvankas, ir taip prašvarinti miestą nuo juodųjų daugumos. Bet tokių bjaurių nesąmonių ne vien tik šis prezidentas yra susilaukęs. Apie prez. D. Roosevelt vis dar skleidžiami gandai, kad jis, norėdamas įvelti Ameriką į karą su Japonija, įsakė visą JAV karo laivyną nuplukdyti į Pearl Harbor, kad sugundžius japonus puolimui. Amerikiečiai neva niekad nenusileido mėnulyje, tai buvo tik prez. J. Kennedy įsakymu sukurtas filmas, o jis pats buvo nužudytas jo viceprezidento L. Johnson įsakymu, pastarajam siekiant tapti prezidentu ir keršijant už patiriamus užgauliojimus iš Kennedy šeimos. Taip pat Amerikoje nusileidusios skrajojančios lėkštės ir iš jų išlipę žmogiukai su tokiomis antenomis pakaušiuose buvo Amerikos prezidentų įsakymu suimti ir slaptai tebelaikomi uždaryti...

Na, ir kaip Misevičius gali teigti, kad visi amerikiečiai yra vienodi!