Naujoji emigracijos banga kelia naujus iššūkius

Kęstutis Pranckevičius

Šią vasarą Lietuvoje netrūko įvairiausių renginių, pritraukusių ir nemažai svetur gyvenančių išeivijos lietuvių. Nuo politinėmis batalijomis dvelkiančių simpoziumų ir suvažiavimų iki muzikinių festivalių bei sportinių turnyrų, visur galėjai sutikti daugiau ar mažiau pažįstamus, po margą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius. Savo gimtąją žemę aplankyti atvykusiai garsiai JAV Lietuvių Bendruomenės veikėjai, Kultūros tarybos pirmininkei Marijai Remienei pastaroji kelionė nebuvo vien tik lengvas pasivaikščiojimas ,,žydru dangaus horizontu”: Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimo posėdžiai, susitikimai ir dialogai su meno, kultūros atstovais, kiti svarbūs įvykiai užėmė didesnę dalį Marijos Remienės viešnagės išsiilgtoje tėvynėje.

Neleido užgesti lietuvybės židiniui

Ir tąsyk besibaigiančios vasaros karštoką rytmetį vos pavyko minutėlei kitai pakalbinti šią nenuilstančią kultūros puoselėtoją. M. Remienė ką tik buvo grįžusi iš populiarios Lietuvos nacionalinio radijo programos ,,Klasika” laidos, kur gausiai klausytojų auditorijai pristatė ką tik išleistą knygą ,,Lietuvių pėdsakai Amerikoje”.

Trumpučio pokalbio metu Marija Remienė, kaip ir įprasta, neieškodama žodžių kišenėje, spėjo paliesti vieną iš esminių klausimų, neduodančių ramybės ne tik išeivijos, bet ir Lietuvos visuomenei – ar per pastaruosius keletą metų grėsmingai išaugus emigracijos bangai, mūsų tautiečiai sugebės išlikti lietuviais visur ir visada?

,,Iš tiesų, tas išaugęs emigracijos srautas mūsų mažai valstybei negali nekelti rūpesčių – tai be abejo didelė problema ne tik Lietuvai, bet ir pačiai išeivijai. Kaip pavyks išsaugoti savo gimtąją kalbą, tradicijas, papročius, daug kas priklausys ir nuo emigravusių tautiečių ir pagaliau nuo pačios Lietuvos valstybės politikos išeivijos atžvilgiu”, — savo nuomone dalijosi Marija Remienė.

Pašnekovė gyvais pavyzdžiais priminė kaip tais slogiais ir neramiais pokario laikais per antrąją ir, bene didžiausią emigracijos bangą negandų ir pavojų išblaškyti lietuviai tiek Australijoje, tiek Kanadoje ir galų gale JAV, per trumpą laiką spėjo susiburti į pakankamai stiprius ir aktyvius visuomeninius judėjimus, išlikusius gyvastingais ir iki šiol. Kultūrinė, socialinė, švietėjiška tautiečių veikla tuose svetimuose kraš-tuose per daugiau nei pusę amžiaus neleido susvetimėti, nutolti nuo savo lietuviškų šaknų ir kitoms kartoms. O juk tokia veiklos patirtimi, pasak Marijos, Amerikos lietuviai galėtų pasidalyti su Norvegijos, Švedijos, kitų šalių, kur neseniai įsikūrusios tautiečių bendruomenės, atstovais.

,,Žinoma, malonu, kad mūsų bendruomenė turi įgijusi didžiulę patirtį, bet antra vertus, nepamirškime, jog kiekvienoje užsienio šalyje yra susiklosčiusios visai kitos, savitos socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkybės, tad tenykščių tautiečių bendrijose diegti ir pritaikyti mūsiš-kę sistemą nelabai tiktų ir kažin ar būtų tai tikslinga daryti?”, — reto-riškai klausė M. Remienė.

Tikisi didesnio aktyvumo iš naujosios kartos

Įdomaus ir turiningo pokalbio metu garbioji pašnekovė nepamiršo ir kito opaus klausimo – tautinės kultūros, švietėjiškos veiklos išlaikymo užsienyje, taip pat naujosios emigrantų bangos, jų santykių su senąja išeivijos karta, palaikymo. M. Remienės teigimu,  per pastaruosius keletą metų įvairiose pasaulio šalyse, kur veikia lietuvių bendruomenės, vis dažniau pasigirsta raginimų siųsti iš Lietuvos kvalifikuotus lituanistikos, kultūros specialistus, netgi tam reikalui prašoma skirti kuo daugiau lėšų... ,,Bet mes nieko neprašome, nors kita vertus taip pat galėtume tą daryti...Kodėl? Ogi dėl to, kad Amerikoje veikiančioms lietuviškoms organizacijoms surasti ir pasikviesti tokius specialistus dėl finansinių, kitų sunkumų, nėra taip paprasta. Per tuos kelerius metus, kai žymiai pabrango kelionės, mums jau vis sudėtingiau iš Lietuvos pasikviesti ir kokią nors muzikos įžymybę. Beje, mūsų vyresnioji karta pagal išgales ta ar kita proga vis dar bando rengti įvairius pokylius, sueigas ir jų metu rinkti lėšas”, — teigė M. Remienė.

Ar prie tokio kilnaus tikslo aktyviai prisideda per pastaruosius keliolika metų iš Lietuvos emigravę tautiečiai, mūsų pašnekovė paklausta, tik santūriai nusišypsojo... Be abejo, pasak Marijos, tokio aktyvumo labai pasigendama, tačiau antra vertus, galbūt nereikėtų naujai atvykusių tautiečių kritikuoti – juk galbūt per tą laiką jie dar nespėjo tvirčiau atsistoti ant kojų ir taip nors dalelyte prisidėti prie to labdaringo tikslo – lietuvybės išsaugojimo. O gal dar juos kamuoja ir kiti rūpesčiai?...

,,Žinoma, tų bėdų bėdelių niekam niekada nepristinga. Bet mane, kaip ir daugumą senosios lietuvių išeivijos atstovų, vis dėlto glumina toks abejingumas. Niekad nepamiršiu, kaip tūkstančiai mano kartos tautiečių, gelbėdamiesi nuo ‘raudonojo maro’, atvykę į tolimąjį, nežinomą užjūrį, per sunkiausius vargus kibo į darbus, į gyvenimą kaip kas tik galėdami... Ir ką gi, daugelio nuostabai, tie mūsų ‘dipukai’ (‘Dievo paukštukai’ — anot poeto Pulgio Andriušio paleistos sparnuotos frazės) spėjo įsteigti Lietuvių fondą ir per nepilnus 10 metų sukaupti daugiau nei 1 milijoną dolerių, kurie davė pradžią vaisingai ir prasmingai JAV lietuvių išeivijos veiklai”, — pasakojo Marija Remienė.

Pašnekovė pridūrė, kad jokiu būdu nenorinti kritiškai atsiliepti apie naujai atvykusius lietuvius – juk ir tarp jų jau atsiranda vis daugiau veiklių ir aktyvių žmonių, siekiančių tęsti senosios kartos tautiečių pradėtą darbą. Antai, JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos veikloje su didžiuliu entuziazmu triūsia keturios jaunos darbuotojos, neseniai atvykusios iš Lietuvos.

,,Norėtųsi, kad tokių veiklių žmonių atsirastų kuo daugiau, kad jie perimtų mūsų pozicijas ir garbingai vėliau tęstų mūsų tėvų bei senelių kadaise pradėtus darbus. Nepamirškime, jog senosios lietuvių išeivijos kartos gretos kasmet sparčiai mažėja. Esu įsitikinusi, jog tik per kultūrą, švietimą ir sportą jaunoji karta sugebės išsaugoti tas tautines, dvasines vertybes, kurias kruopelytė po kruopelytės yra surinkę mūsų sumanūs ir pasiaukojantys pirmtakai”, — vylėsi Marija Remienė.