Judėjimų epidemija

Vilius Bražėnas

Džiugina keliais pastaraisiais mėnesiais viešumoje iškilę susibūrimai, kurie save vadina, ar yra vadinami, „judėjimais". Tikėkimės, kad per judėjimus veiklon įsitrauks ir tokie judėtojai, kurie iki šiol, kai reikėjo pakelti tautos dvasią, tylėjo, užuot prabilę. Juk inteligentai yra mūsų tautos šių dienų „bajorai". Anų dienų bajorai prašvilpė Lietuvos  valstybę. Gėdinkime šiandieninius „bajorus", kad ir jie neprašvilptų Lietuvos, neatlikę bajoro pareigos.

„Judėjimai" yra požymis, jog kažkas vyksta tautoje. Matyt daug kas girdi atbundančių ir žygiuojančių veiklos branduolių ir, gal „būrių", nors dar ir ne garsius, žingsnius. O pagal nepaneigiamą politinį dėsnį, kai žygiuoja „armija", jos priekyje atsiranda „vadų". Tai, kad tarp vadų prasikiša ir „Pilypai iš kanapių", irgi geras ženklas. Reiškia, bruzdėjimas juose pažadina vadystės instinktus. „Judėjimai" yra geras ir reikalingas veiksnys valstybėje. Svarbu, kad jie nevirstų netiesiogiai valdžios siekiančiais antipartiniais, neva jos nesiekiančiais, judėjimais, ar pasidarytų valdžios priedanga nuo tikros kritikos.

Sąjūdis buvo pirmas Lietuvos Antrosios Respublikos judėjimas. Jį dabar apsunkina tai, kad daugumos buvo sukurtas vienam tikslui, o mažumos panaudotas kitam — nepriklausomybei. Todėl daugumai atkritus, mažuma susidūrė su sunkumais susiorientuoti naujos rūšies fronte.

Po to staiga išdygo, George Soros dolerių ratais riedąs „Atviros" pilietinės visuomenės judėjimas. Apie jį žinoti nebiją žmonės jau seniai žino. Po kiek laiko išdygo naujas judėjimas — Kitas pasirinkimas. Jis paskelbė apie svetimų įtakų brovimąsi į Lietuvos aukštąsias mokslo institucijas. Todėl judėjimo leidžiamas laikraštis „Baltijos kelias" patyrė nuostolių. Gera žinia, kad gerai atrodantis ir plačiai skleidžiamas „Baltijos kelias" atgauna teismo užtvertą savąją ekonominę bazę.

Lig šiolei nebuvo „judėjimų" provincijoje, kurie rimtai imtųsi organizuoti krutėjimą — vietovių veiklą. Netikėtai pasirodė judėjimas, kuris pradėjo organizuoti savo branduolius provincijoje, ir tik po to pasirodė Vilniuje. Tai daro iš JAV atsikeliąs Lietuvos fronto bičiulių sambūris. šiai organizacijai nereikia pašalinių „rekomendacijų". LFB gimė Lietuvoje, kovoje už Lietuvos laisvę. Jis subrendo tokioje pat veikloje išeivijoje. Tad patriotams, gyve-nantiems tautinėje krikščioniškoje dvasioje, LFB Lietuvoje yra gera žinia.

Kitas, save trumpai ir aiškiai apibūdinantis, judėjimų epidemijoje pasirodęs judėjimas yra Tautos frontas. Jo „Manifestas" nesidrovi žodžių, tokių kaip tėvynė, nepriklausomybė, tauta, lietuviai. Tai pamalonina lietuvišką akį, kuriai yra įkyrėję juokingai suktos, patriotizmą dusinančios „pilietinės" duknos. Nuo pabrėžtinos (net penktosios kolonos) pilietybės lengva pereiti į „pasaulio piliečio" erdvę.

Tačiau ligi šiol labiausiai į save dėmesį patraukė naujas „judėjimas", pasivadinęs Piliečių santalka. Lyg vos tik iš veiklos slėptuvės išlindęs, judėjimas išplėtė rankas apglėbti visa tai, kas kitų padaryta bei daroma, ir šokosi viskam vadovauti. Vis dėlto net Santalkos vadovybė dar neaiški: už judėjimą kažkodėl kalba, „privačia nuomone" prisidengdamas vienas (didelės) „iniciatyvinės grupės" dalyvis. Kur tūno vadovybė? Keistai, jei ne juokingai, skamba lyg ką tik iš kiaušinio išsiritusio viščiuko bandymas giedoti skiedryno gaidžio balsu. Lyg Santalka būtų atvirai veikusi kokius metus, svarsčiusi planus ir dabar juos skelbtų vadų išsiilgusiai tautai. „Mus vienija rūpinimasis valstybe". Lyg be „mes" nebuvo ir nėra besirūpinančių. Paminimos deklaraciją pasirašiusios organizacijos ir padrožiama: „šios organizacijos linkusios naudotis Santalkos tinklu". Iš kur tas tinklas, kai pati Santalka yra tik „deklaracijos" formoje? Nejaugi kas nors slaptai susirinkę numezgė „tinklą" ir dabar į jį, lyg į voratinklį muses, vilioja organizacijas? Teigiamai atrodo tai, kad numatyta veikti atskirais komitetais. Tai decentralizuoja bet kokią pretenzingą vadovybę.

„Pagrindiniai mūsų tikslai — valdžios priežiūra..." Geras tikslas. Tačiau ligi šiolei laisvosiose sistemose „priežiūra" priklausė parlamentui, opozicijos partijoms ir, žinoma, susipratusių balsuotojų įvairių pažiūrų grupėms. Pagal „iniciatorių" retoriką išeitų, kad Santalka perima visų tų institucijų atsakomybę ir darbus. Kas išrinko Santalką būti valdžios prižiūrėtoja? O dar klausimas — kas prižiūrės prižiūrėtojus? „Mes nesiekiame valdžios — siekiame, kad piliečiai ją kontroliuotų". Tačiau įvairūs „piliečiai" ją jau kontroliuoja. Gal nepakankamai, bet kontroliuoja. Klausantis retorikos, galima įtarti, kad kas tai Santalkoje pasišovė kontroliuoti piliečius, kad jie kontroliuotų valdžią pagal „Mes". Nes Piliečių santalka „siekia sudaryti sąlygas, kad žmonės galėtų kontroliuoti savo valdžią". Yra Konstitucija, įstatymai, spaudos ir žodžio laisvė. Kokių „sąlygų" dar reikia? Gal reikėtų tik vieno, kad kas nors Santalkoje užpiltų šalto vandens ant retorikos žarijų, nes tokia retorika gali atbaidyti žmones ne tik nuo Santalkos, bet ir nuo kitų judėjimų.

Vis dėlto akivaizdu, kad veiklai pagyvinti gali padėti nauji judėjimai, įskaitant ir gerą potencialą turinčią Santalką. Juk visiems tautinę sąžinę turintiems privalu įremti petį į valstybės vežimo išvilkimą iš okupacinės nomenklatūros raudonojo molyno. Gal svarbiausia, kad judėjimai pajudintų veiklai provinciją. Tam jau būta privačių iniciatyvų. Jei atsirastų tokiam tikslui judėjimai, žymiai pagerėtų reikalai. Ypač daug padėtų, jei kuris nors judėjimas parapijose suorganizuotų komitetų viešajai moralei pakelti.

Nežinia, kiek branduolių ir politinių kumščių yra provincijoje suorganizavę judėjimų iniciatoriai. Jei ne, turėtų tam susikaupti. Tik tada būtų pateisinami siekiai „suburti žmones iš tolimiausių Lietuvos kampelių". O dabar tokios kalbos yra tuščiažodžiavimas arba siekis ateiti į vadovavimą „ant gatavo". O ir to „gatavo", deja, dar nėra labai daug.

Tad pakelkime Lietuvą iš apačios, atsisukdami į Lietuvos užkampius. Pareiga galioja ne tik Vilniaus, bet ir „užkampių" inteligentams — šių dienų Lietuvos „bajorams".