Gera žinia iš Floridos

Aldona Žemaitytė

Prieš Kalėdas „Draugas” (ačiū jam) išspausdino mano straipsnį apie čikagietės dailininkės Magdalenos Stankūnienės tėviškę Oželių kaime, šalia Šunskų, ant Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų ribos. Rašiau, kad žinomos ir gerbiamos Lietuvoje dailininkės mecenatės ir jos brolio Jono Vytauto Stankūno tėviškė baigia sunykti be priežiūros. Aplinka neprižiūrima, apėjusi dilgėlėmis, menkaverčiais krūmynais. Pastatai – išdaužytais langais, išgriautomis krosnimis, išluptomis grindimis. Reikia gelbėti Stankūnų tėviškę, nes šie žmonės, ypač Magdalena, yra daug nusipelnę savo gimtajam kraštui. Aplinką sutvarkyti reikia tik gerų norų ir mokyklinio bei kaimo jaunimo talkos. Pastatuose galima įkurti kokį kultūros ar meno židinį. Šį mano tekstą išspausdino ir Marijampolės „Savaitė” bei Vilkaviškio „Santaka”.

Greitai į šiuos mano samprotavimus atsiliepė „Lietuvos žinios”, kurių korespondentas Kazys Kazakevičius dar praplėtė temą, pakalbėdamas su Stankūnynės vienkiemio kaimynu Pranu Latvinsku, su Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi Antanu Žilinsku, Marijampolės paminklosaugininku Algiu Miliumi, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Sigitu Kasparaičiu. Taigi tema – aktuali, sulaukusi dėmesio iš kolegų žurnalistų, privertusi suklusti savivaldybių atstovus. „Šią gimtinę siūlysime pripažinti kultūros vertybe, kad būtų galima šiek tiek finansuoti jos tvarkymą”, – pažadėjo S. Kasparaitis.

Ir netikėtai atskriejo gera žinia iš Floridos. Jonas Vytautas Stankūnas, kuriam buvo grąžinta Oželių nuosavybė, sodybą dovanoja Lietuvos našlaičiams. Kilnu ir prasminga! Tai aukščiausias artimo meilės pasireiškimas, įprasminantis žmogaus pašaukimą šioje žemėje, – daryti gera kitiems, o ypač gyvenimo nuskriaustiesiems. Ir, matyt, tokie yra Dievo planai, kad greitai į šį siūlymą atsiliepė monsinjoras Vytautas Kazlauskas, prieš gerą dešimtmetį įsteigęs ,,Vaikų kaimą” šalia Marijampolės. Tas našlaičiais vaikais apgyvendintas ,,Kaimas”, kuriame mažieji Lietuvos piliečiai surado šilumą ir meilę, srūvančią iš naujųjų namų ir naujųjų tėvų, yra lyg vilties spindulys žmogiškosios nevilties tamsybėse. Manau, kad tų dviejų garbaus amžiaus Lietuvos patriotų – Jono Vytauto Stankūno ir mons. Vytauto Kazlausko – pasiaukojimo Lietuvos našlaičiams aktas bus užfiksuotas ne tik Dangaus aukštybėse, bet ir abiejų savivaldybių – Marijampolės ir Vilkaviškio – biudžetiniuose aktuose. Tai yra, kad šios savivaldybės neliks nuošalyje, kai mažieji Lietuvos vargo kūdikiai sapnuos savo geresnę buitį ir svajos apie šviesesnę ateitį. O juk galima pastatyti naują patogų namą, pritaikytą vaikams gyventi, įrengti modernią sporto aikštę, nutiesti pasivaikščiojimo takus prie upelio, išgenėjus senąjį sodą, pratęsti jį nauju parku. Daug ką galima padaryti, jei Marijampolės apskrities administracijos ir abiejų savivaldybių vadovai suremtų pečius. 

,,Be abejo, – sakė Marijampolės rajono meras Vidmantas Brazys, – mes prisidėsime prie tokios kilnios misijos, paremsime šią idėją kaip galėdami. Labai gerbiame Magdaleną Stankūnienę, kuri paaukojo 100 tūkstančių litų, kad Marijampolė turėtų dailės galeriją. Joje kasdien pilna žmonių, kurie gėrisi gražiais paveikslais. Dailininkė Magdalena yra didelė labdarė. Pasirodo, ir jos brolis Jonas yra toks pat geradaris”.

Nelikti abejingais Stankūnų vienkiemio Oželiuose likimui žadėjo ir Vilkaviškio savivaldybės atstovai. O tuo pačiu tai yra ir mūsų, žurnalistų, įdėta dalelė pareigos, saugant mūsų tėvų ir protėvių palikimą, įprasminant istorinę atmintį.