Kūrėjai nesensta

Danutė Bindokienė

Pasitinkant naujausią Julijos Švabaitės-Gylienės knygą

Laimingi žmonės - kūrėjai. Jiems besirikiuojanti metų eilė mažai tereiškia, nes jų gyvenimo pasiekimai matuojami kitu matu - kūryba. Kol kūrėjas kuria - jis yra amžinai jaunas...

Tai ypač galima pasakyti apie Juliją Švabaitę-Gylienę, kurios naujausios knygos, humoristinių apsakymų Draugų laivelis, sutiktuvių vakaras įvyko š.m. gegužės 19 d. Lietuvių dailės muziejuje - Pasaulio lietuvių centre, Lemont, Illinois. Nors vos už poros dienų (g. 1921 m. gegužės 21 d.) Julija ruošėsi švęsti brandaus amžiaus jubiliejų, jos jaunatviška, giedra nuotaika ir kūrybiškumas neleidžia net pagalvoti apie besikraunančią metų naštą. Apsupta savo keturių vaikų, marčių, žentų, dvylikos vaikaičių ir gausių gerbėjų, skęstanti rožių glėbiuose ir nuoširdžiuose susirinkusių linkėjimuose, tą gegužės vakarą Draugų laivelio autorė šventė savo kūrybos pilnatvės šventę.

Juliją Švabaitę-Gylienę galime vadinti rašytoja, galime vadinti poete. Tarp jos devynių knygų yra tik trys  prozos, kitos - poezija. Tačiau autorės proza turi savo svorį: romanas Stikliniai ramentai (1985 m.) yra laimėjęs ,,Draugo” skelbtą romano  konkursą (2004 m. išleistas ir Lietuvoje); Gabriuko užrašai (1973 m.; antra laida 1993 m. Lietuvoje; pažymėtina, kad knygelėje pasakojama apie mažo berniuko - Gabriuko - gyvenimą Australijoje ir jo pasiruošimą emigruoti į Ameriką, kur knygos autorė su visa šeima persikėlė 1960 metais); Draugų laivelis - 2006 m.

Visgi J. Švabaitė-Gylienė  lietuvių literatūroje visų pirma žinoma kaip poetė, eilėraščius pradėjusi spausdinti nuo 1935 m. Ateityje, Naujojoje vaidilutėje, Naujojoje Romuvoje. Yra išleidusi šias poezijos knygas: Vynuogės ir kaktusai (1963), Septyni saulės patekėjimai (1974 m.), Vilties ledinė valtis (1981 m.), Tu niekur neišėjai (1991 m. ši knyga išleista Lietuvoje), Žiemos erškėtis (1994 m. apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija); Kur šią naktį nakvosi (2002 m.).

Julijos Švabaitės poezija šilta, galėtume sakyti - moteriška, labai nuoširdi, jautri aplinkai ir joje sutiktiems žmonėms, ypač nelaimės ar nedalios ištiktiesiems (pvz., Kur šią naktį nakvosi - apie benamius vaikus Lietuvoje). Kaip ir kone kiekvieno egzodo rašytojo ar poeto, J. Švabaitės kūryboje atsispindi tėvynės ilgesys, šmėkščioja  netekties šešėliai, sutinkami kasdieniai šeimos, gyvenimo kelio vingiuse pasitaikantys rūpesčiai ir džiaugsmai.

Draugų laivelis sukelia kitokią nuotaiką, kuri iš esmės jau švystelėjo ir Gabriuko užrašuose. Autorė moka pasakoti ir žvelgti į savo aplinką su humoru, lengva (bet nepikta) ironija. Knyga padalinta į du pagrindinius skyrius: ,,Geriausias vaistas” ir ,,Draugų laivelis”. Pratarmėje poetas Julius Keleras klausia: ar lietuviai moka juoktis? Julija Gylienė septyniolikoje ilgesnių ar trumpesnių apsakymėlių įrodo, kad vis dėlto taip - lietuviai, kai reikia, moka ir šypsotis, ir nusijuokti, ir net nusikvatoti. Autorė tvirtina, kad galima į tą patį įvykį, situaciją, nepalankią aplinkybę žvlgti dvejopai - dėl to sielvartauti, grąžyti rankas arba nusijuokti. ,,Juokas - geriasas vaistas”, tai ne vien gydytojų nuomonė, bet ir Julijos Gylienės patarimas.

Rūškana nuotaika apsunkina ne tik paties žmogaus gyvenimą, bet neigiamai paveikia ir jo aplinką, todėl Draugų laivelyje randame savo ,,nuotykius” išgyvenančius Vincą ir Alesę Šilinius, jų ,,velnio apsėstą” kaimyną Simą, ieškantį pačios Marcijoną, šmaikščią moteriškaitę Ceciliją ir gausybę kitų veikėjų, greta ypač šiltais žodžiais, labai tikroviškai pavaizduotų vaikų (,,Sveika Marija, nebarstysiu grūdų”, ,,Mylimas gyvulėlis”). Kai kurie apsakymėliai apie vaikiškus nuotykius tarytum atliepia Gabriuko užrašus, kur  autorė ne tik labai vykusiai nusileidžia į vaiko pasaulį, bet ir skaitytoją ten nusiveda. Tame pasaulyje maži, iš pažiūros nereikšmingi ir kasdieniški, nuotykėliai virsta graudžia širdgėla, kurią tegali išgyventi vaikas, bet nesupranta suaugusieji. Tačiau autorė nepalieka slogios, beviltiškos nuotaikos (juk apsakymėliai - humoristiniai!), stengiasi ,,visas problemas teigimai išspręsti”.

Jeigu autorė su meile pasakoja apie vaikus, tei suaugusiems kartais nepagaili ir aštresnių žodžių. Apsakymėlių veikėjai - daugeliu atvejų pensininkai, truputį užsispyrę (,,Le Sabre”), neatsisakantys jaunystės svajonių, matydami pasaulį ne tokį, koks jis iš tikrųjų yra, bet tokį, kokį matyti norėtų. Tačiau J. Gylienė moka pasakoti. Jos ,,suvalkietiškumu” atliepiantis (autorė gimusi Vilkaviškio apskr., Alvito vlsč.) stiliaus sodrumas, žodžių šmaikštumas suteikia skaitytojui tikrą malonumą. 

Štai, kaip Mikalauckas pasakoja savo bičiuliui apie viešnagę Floridoje, paklaustas, ką gi ten per dienų dienas veikia pensininkai: ,,Na, tie, kurie labai dikti, tai sėdi saulėje prie vandens, ant sudedamų kėdučių, pasidėję pilvus ant kelių. Moterys išsipusčiusios, plaukai kaip perkūnsargiai, krūtinės, akip arbūzai... O vėjas, vėjas! Naktimis tai net baugina, lyg dejuoja, lyg kas brazdinasi. Atsibundi išprakaitavęs, o čia ne koks įsilaužėlis, o tik vėjas kaukia, atsisukęs nuo marių. O kai prie to visko pripranti, tai tik gyvenk ir džiaukis amžinąja vasara, gardžia, rūkyta ir visokia žuvim, šviežiais vaisiais ir visokiom įdomybėm, apie kurias tau papasakoti reiktų daug laiko”. (,,Saulės miestas”, 93 psl.). Arba: ,,Jos kojų gyslos mėlynos, pirštų panagės purvinos, o nagai nulakuoti raudonai, kaip lūpos. Rankas laikydavo delnais į viršų, kad nebūtų matyt išsišokusių gyslų. Pirštai jos tai susisukę jau tango šoka, o ant tų pirštų net keli žiedai! Tai vis prieš tuos kostiumerius puošdavosi. Kelnes nešiodavo plačias, o baltą bliuzę su labai iškirptu kaklu. Aukšta, plaukai nudažyti juodai kaip varnos, kuodas ant viršugalvio. O buvusi kadaise graži moteris...” (,,Velnio apsėstas”, psl. 113). Autorė nevengia senoviškų barbarizmų, nes ,,taip tie žmonės kalba”. Žinoma, galima sakyti, kad tos ,,kalbos puošmenos” tarytum suteikia veikėjams kažkokio autentiškumo, bet tikrai be jų apsakymėliai nebūtų nukentėję.

Draugų laivelio patrauklumą padidina ir iliustracijos, kurių autorė - jauna dailininkė Laima Švabaitė-Petrulienė. Iliustracijos palyginti kuklios, nesistengia rungtyniauti su tekstu, tačiau jos labai paprastos ir šiltos. Bendros abiejų ,,Švabaičių” pastangos vienos kitas papildo, praturtina.

Nauja Amerikoje gyvenančio lietuvių autoriaus knyga šiuo metu pas mus jau reta viešnia, todėl sveikiname Juliją Švabaitę-Gylienę su devintuoju ,,kūdikiu”, linkėdami nepamiršti ir poezijos mėgėjų - netrukus išleisti naują eilėraščių rinkinį.

Julija Švabaitė-Gylienė. Draugų laivelis: Humoristiniai apsakymai. Viršelis ir iliustracijos dail. Laimos Švabaitės-Petrulienės. Išleido Lietuviškos knygos klubas 2006 m. Čikagoje. Spausdino ,,Draugo” spaustuvė. Minkštais viršeliais, 125 psl. Galima įsigyti ir ,,Draugo” knygynėlyje.