Amerikos imigracijos problemos

Aleksas Vitkus

Praėjo jau keli mėnesiai nuo to, kai prezidentui Bush ir jo patarėjams nepavyko įtikinti Kongresą priimti naują, visapusiškai išsamų imigracijos įstatymą, pagal kurį būtų sustiprinta JAV sienų apsauga, tuo pačiu leidžiant į kraštą įsileisti daugiau legalių darbininkų. Po to viešoji nuomonė liko dar labiau susiskaldžiusi, o pats Kongresas — visiškai paralyžiuotas. Kantrybės netekęs prezidentas pažadėjo ir net pagrasino, kad nuo dabar 1986 m. priimtas imigracijos įstatymas bus energingai ir griežtai vykdomas, nepaisant ir kai kurių Amerikos ekonomikai galimų neigiamų tokio vykdymo padarinių.

Norint geriau suprasti to 1986 m. įstatymo aplinkybes, reikia bent trumpam sugrįžti į praeitį. Prieš Amerikos nepriklausomybės paskelbimą 1776 m. Š. Amerikos kolonijas valdžiusi Anglija netaikė imigracijai jokių suvaržymų. Nelabai tuo rūpinosi ir naujoji valstybė, kol nesuprato, kad vis didėjantį imigrantų srautą reikia kaip nors tvarkyti. Rimti suvaržymai prasidėjo tik 1882 m., kai buvo bandyta sulaikyti kinų antplūdį. Ilgainiui (1921 m.) buvo įvesta kvotų sistema, kuri 1965 m. buvo panaikinta. Tada prasidėjo kasmet vis auganti ne tik legali, bet ir nelegali imigracija, ypatingai iš pietinės Amerikos kaimynės — Meksikos.

Kongresas susirūpino ir 1986 m. buvo priimtas įstatymas, kuris numatė nemažas bausmes JAV darbdaviams, samdantiems nelegalius imigrantus. Tuo pačiu keliems milijonams nelegaliųjų, kurie galėjo įrodyti, kad jie Amerikoje gyveno jau nuo 1982 m., buvo suteikta amnestija, suteikianti jiems legalų statusą. Deja, spaudžiant įvairioms interesų grupėms, ypač žemės ūkio, tas įstatymas buvo apeinamas ir imigracijos įstaigų ignoruojamas.

Jei Bush administracija dabar tikrai darys ką nors konkretaus, bus problemų. Net pats Vidaus saugumo sekretorius Michael  Chertoff perspėjo: „Truks darbininkų, ženkliai kils žemės ūkio produktų kainos, dalis įmonių išsikels į užsienį, valdžia praras milijonus imigrantų mokamų mokesčių.”

Ir jei tikrai taip atsitiktų, daug amerikiečių, kurie nori imigraciją taip suvaržyti, greitai pakeistų savo nuomonę. Matydamas, kad valdžia nevykdo 1986 m. įstatymo, eilinis amerikietis nelabai ir nori kalbėti apie imigracijos įstatymo pakeitimą, bent kol neįsitikins, kad galima pasitikėti Washington politikų pažadais. Neatrodo, kad Chertoff blefuoja lyg koks XVI a. Machiavelli. Jis supranta, kad jau seniai reikėjo tą įstatymą stropiai vykdyti, jei taip būtų buvę daroma jau nuo 1986 m., šiandien krašte neturėtume naujų 12 mln. „nelegalių”, kurie tikisi ir dabar sulaukti amnestijos.

Valdžia paskelbė naujus potvarkius, pagal kuriuos darbdaviai privalės atleisti iš darbo tuos nelegaliuosius, kurių padirbti socialinio draudimo kortelių numeriai negali būti patvirtinti Washington įstaigų. Šiandien nelegalūs imigrantai sudaro apie 5 proc. Amerikos darbo jėgos. Pradėjus griežtai vykdyti veikiantį imigracijos įstatymą, kokie būtų tie neigiami padariniai Amerikos ekonomikai? Pirmiausia, žemės ūkiui, kur beveik visi laikinieji ar keliaujantieji darbininkai yra nelegalūs.

Apskaičiuojama, kad šių metų derliui tinkamai nuimti pritruks apie 35 proc. žemės ūkio darbininkų. Michigan ūkininkai skundžiasi dėl darbininkų stokos, jie prarado 20 proc. praeito pavasario šparagų derliaus. Ta pati istorija su California apelsinais ir vynuogėmis, su Idaho bulvėmis, Wisconsin obuoliais ir t.t. Kai kurie California ūkininkai, ieškodami darbininkų, net planuoja nuomoti žemę Meksikoje ir ten auginti pomidorus bei salotas.

Dar kiti sakosi būsią priversti pereiti prie auginimo tik tokių augalų, kurių derliaus surinkimas atliekamas mašinomis, tai reiškia, kad intensyvaus rankų darbo reikalaujantys produktai tokie kaip braškės ar persikai turės būti vis daugiau importuojami iš užsienio. Kiekvienu atveju, žemės ūkio produktai pabrangs. Panaši situacija yra ir žuvininkystėje, pvz. krabų gaudyme (Maryland), ir tokiose pramonės šakose kaip statybos, sodininkystė, restoranai, turizmas ir net senelių ar vaikų priežiūra.

Ar amerikiečiui vartotojui tai patiks? Jei ne, tai pasigirs reikalavimai Amerikoje jau esantiems nelegaliems kaip nors sudaryti sąlygas tapti legaliais ir tam tikromis sąlygomis — piliečiais. O gal Amerikos darbdaviai suras kokį nors būdą įtraukti amerikiečių piliečius į darbus, kuriuos iki šiol atlikdavo nelegalūs? Jei taip, tai rodys, kad Amerikos ekonomikai nėra taip jau reikalingi nelegalūs darbininkai, kaip mus nori įtikinti imigracijos įstatymo pakeitimo ir amnestijos propaguotojai ir kitokie moralistai. Ne vienas amerikietis atmeta mitą, kad nelegalūs dirba tik tokius darbus, kurių vidutinis amerikietis nedirbtų. Gal ir taip, bet prisiminkime, jog yra ir žemesnės ekonominės klasės piliečių, kurie gal tų darbų neatsisakytų, jei nelegalūs nebūtų nuspaudę atlyginimo žemiau „neturto” lygio.

Jei Bush administracijai pavyktų veiksmingai sekti jau 1986 m. Kongreso priimtu įstatymu, nors politikai niekada ir nesirengė jo padaryti veiksmingu, tai ji bent nurodytų, kuria linkme turėtų eiti būsimoji

Amerikos imigracijos politika. O kad pokyčių reikia, sutinka abi pusės.