Dvigubų pilietybių ir
žalių kortų medžioklės
PIRMOJI BANGA • DYPUKAI • TREČIABANGIAI

Donatas Januta

3

Trečiabangiai   

Sąjūdis ir nepriklausomybės atstatymas Lietuvai atnešė daug džiaugsmo ir energijos. Bet ekonominis gyvenimas Lietuvoje iš karto nepagerėjo ir nemažai daliai žmonių net pasunkėjo. Atlyginimai buvo dar tarybiniai, maži, kainos pradėjo kilti. Vyko įvairūs persitvarkymai visame krašte. Kolūkiai uždaromi ir išardomi. Fabrikų ateitis neaiški. Bet geležinė uždanga atsidengė, ir lietuvaičiai pirmą kartą po daugelio metų galėjo dairytis po pasaulį.

Aš su savo nuosava firma investuoju, remontuoju ir perstatau daugiabučius namus – užsiimame pastatais su maždaug 20-50 butų ir daugiau. Statybos ir namų remonto darbuose nuo ,,perestroikos” laikų kaip dalis mano darbo jėgos yra išdirbę apie 40 lietuvių iš Lietuvos, plius keletas iš Lenkijos Suvalkų krašto. Vieni jau į Ameriką atvykę – Chicago ar Los Angeles – į mane kreipėsi. Kiti dar Lietuvoje būdami, dažniausia per gimines, prašėsi darbo. Priėmiau lietuvius beveik visus ir gavau visokių.

Samdžiau santechnikus ir elektrikus, automobilių mechanikus, stalius, ekonomistus, inžinierius, sportininkus, policininkus, net ir vieną veterinarijos daktarą – visi jie pas mane dirbo statybininko, meistro ar padėjėjo darbus. Jie atvyko iš Vilniaus, iš Kauno, iš Šiaulių, iš Plungės, iš Šakių, iš miestų, miestelių ir kaimų. Didžiuma – tai darbštūs, gabūs, sąžiningi darbininkai, kai kurie jų puikūs meistrai.

Buvo ir kitokių. Gediminas būtų geras darbininkas ir geras meistras, bet jau vienuoliktą ryto ant kojų svyruoja. Neilgai pas mane jis dirbo. Jonas – jaunas, gražus, stiprus ir tikrai gero būdo ir nuoširdus lietuvaitis, lietuvių ūkininkų sūnus, irgi būtų buvęs geras darbininkas, jeigu ne degtinė – kelis kartus net atsidūrė kalėjime, kelis kartus lyg ir susitvarkė, bet… niekas nepasikeitė. Gaila buvo žmogaus. Buvo ir paprastų tinginių – vieną Jono prietelį ne kartą radome darbo metu palindusį po lentom, snaudžiantį.

Kiti buvo prie statybos ar net šeimininkystės darbų visiškai nepratę. Žilvinas, kai reikėjo medžio šakas apgenėti, užsilipęs ant šakos apie 20 pėdų (7 metrai) virš žemės, atsisukęs į medžio kamieną pjovė tą pačią šaką, ant kurios sėdi. Aiškina, kad jis bus atsargus, tiktai nori truputį ,,įpjauti”, nes iš tos pusės jam parankiau. Virgis, energingas ir darbštus, bet bijojome prileisti jį prie elektrinio įrankio, kad nenusipjautų kojos ar nepersišautų su vinim rankos. Ne vieną kartą nepatyrę darbininkai man vinimis peršovė vamzdynus, pjūklais nupjovė elektros laidus ir parodė kitokius nuostabius darbo sugebėjimus.

Įdomus buvo tas veterinarijos daktaras. Iš Kauno, jaunas, neseniai mokslą baigęs, pasisakė, kad negali veterinarijos profesijoje dirbti. Kodėl? Todėl, kad jis alergiškas ir plunksnoms, ir kailiui. Sako, prisikimšdavo nosį vata, kai reikėdavo jam veterinarijos mokykloje operuoti. Ligi šiol man neaišku, kodėl jis iš viso pasirinko tokį mokslą ir dar išėjo jame pilną kursą.

Didžiuma darbininkų, kaip minėjau, buvo darbštūs, atsargūs ir sąžiningi. Buvo tikrai gaila, kai reikėdavo su kai kuriais atsisveikinti, jiems grįžtant Lietuvon. Daugiausia jauni vyrai, buvo ir keletas merginų, įsidarbinusių pas mane. Beveik visi su šeimom Lietuvoje.

Padirbėję pas mane metus ar kelis, su savo sutaupytu uždarbiu grįždavo Lietuvon. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kada doleris dar labai tvirtai laikėsi prieš tų laikų lito kursą, tos parsivežamos santaupos Lietuvoje toli nueidavo. Rimvydas Kauno pakraštyje statėsi namą. Buvo du kartus atvykęs pas mane užsidirbti, trečią kartą JAV ambasada Vilniuje jam neišdavė vizos. Romas grįžęs perkėlė savo žmoną su maža dukrele iš bendrabučio į savo uždarbiu įsigytą butą. Saulius irgi nusipirko butą Vilniuje. Petras pirko namą Šakiuose. Taip per pirmus dešimt metų beveik visas kapitalas, kuris buvo Lietuvos lietuvių uždirbtas pas mane Californijoje, atsidūrė Lietuvoje.

Vėliau, kiti išlošę ,,žalią kortą”, kreipėsi į mane, kad padėčiau jiems su paskutiniu dokumentu, kad aš pasirašyčiau liudijimą, jog jiems parūpinsiu ir butą, ir darbą. Kas prašė, neatsisakiau.

Taip pat kaip Marta Janutienė 1949 m. išsiuntė mano tėvui Kaziui ,,afidevitą”, kad mūsų tada ,,dypukų” šeima galėtų į Ameriką atvykti. Šiandien vienas iš tų, kurie laimėjo žalią kortą, pas mane dirba jau dešimt metų. Kitas jau septyneri metai. Dar kiti, atvykę ir padirbėję pas mane, šiek tiek įsitaisę, gal kalbos pramokę, paskui ieškojo darbų savo profesijoje.

                                                            * * *

Prieš penkerius metus dienos viduryje paskambino man į raštinę Rūta, viena iš atvykusių trečios bangos lietuvaičių.

Rūta: ,,Imigracijos agentai mūsų bute. Reikalauja dokumentų. Žada mus areštuoti ir išsiųsti į Lietuvą. Ką daryti?”   
Aš: ,,Kur Jurgis?”
Rūta: ,,Jurgis pabėgo.”
Aš: ,,Kaip? Kur jis pabėgo?”
Rūta: ,,Iššoko per langą ir pabėgo.”

Rūta ir Jurgis iš Lietuvos kaimo. Darbštūs ir sąžiningi. Finansiškai sunkiai vertėsi Lietuvoje. Lietuvos kaimo žmonėms ir dabar ekonominis gyvenimas daug sunkesnis negu, pvz., Vilniuje ar Kaune. Taip pat dėl to, kad Rūtos giminė buvo grįžusi iš Sibiro tremties, jiems buvo ir kitokių kliūčių, kurios pasunkino jų gyvenimą.

Jie abudu su dviem mažametėm dukrelėm tikėjosi nors kuriam laikui čia pabūti ir gal kaip nors surasti būdą pradėti geresnį gyvenimą. Dabar buvo prabuvę turistinės vizos laikotarpį ir buvo nelegalūs. Bet man kilo klausimas, ar čia nėra kas nors rimtesnio? Grasina juos kaip kalinius sučiupti. Kas tuos imigracijos agentus iš viso siuntė į jų butą? Bendrai, bet ypač Californijoje, kur pas mus yra šimtai tūkstančių nelegalių meksikiečių, JAV imigracijos tarnyba nelegalių neieško, neturi užtenkamai nei tarnautojų, nei lėšų tai daryti. Imigracijos įstaiga įsikiša tiktai tada, jeigu koks nors nelegalus atvykėlis rimtai nusikalsta arba dėl kitų priežasčių patenka į valdžios akiratį. Tai kas čia juos atsiuntė?

Ir kas toliau? Imigracijos agentai bute, Rūta nesusikalba angliškai, grasinama įmest juos į kalėjimą, ištremti. Ir dar maži vaikai. Rūta išsigandusi. Greitai nusiunčiau vieną savo lietuvį darbininką Vytą, kuris gyvena čia su žalia korta ir kalba angliškai. Vytas nors padės susikalbėti, ir sužinosime, kame reikalas. Po kiek laiko Vytas praneša man, kad agentai atėmė visos šeimos pasus ir dokumentus bei įteikė raštinį įsakymą jiems prisistatyti tam tikru laiku į imigracijos įstaigą San Francisco centre.

Ir ką dabar daryti? Aš dvidešimt metų verčiausi advokatūra. Tardžiau ir gyniau bylas visuose Californijos valstijos ir federaliniuose teismuose. Su įstatymais, teismais ir teisėjais esu gerai susipažinęs. Bet beveik visa mano praktika buvo didesnio masto žemės ir komercinių pastatų statybos ir savininkystės klausimais. Imigracinės įstatymų smulkmenos ne mano specialybė. Reikėjo pasitarti su imigracijos specialistu. Susiskambinau su keletu klasės draugų ir radau advokatą, kuris tvarko imigracijos reikalus.

Pasitariau su tuo kolega. Pirmiausia, koks likimas laukia, kai Rūtos ir Jurgio šeima prisistatys toje įstaigoje už dviejų savaičių? Nors JAV imigracijos įstaiga bendrai nelegalių aktyviai neieško, bet kada biurokratinė mašinerija yra užvesta, kaip čia, neišvengiamai reikia skaitytis. Kolega sako, kad blogiausiu atveju ten pat juos areštuos ir sodins tiesiai į lėktuvą Lietuvon. O geriausiu atveju? Bus galima prašyti teisėjo, kad leistų savanoriškai išvykti. Jeigu teisėjas sutiks, gali duoti 10, 20, gal daugiau dienų išvykti, bet tada reikės ir nemažą piniginį užstatą duoti. Vienaip ar kitaip, jiems bus išduotas įsakymas išvykti. Gaila ir liūdna. Kad jie nelegalūs – nėra kaip paneigti. Ar galima ką nors iš viso padaryti? Kolega sako, kad yra dar vienas, kitas kelias. Galima pasiprašyti politinio prieglobsčio. Politinio prieglobsčio prašymas sustabdo visą deportacijos procesą, kol tas prašymas nebūna išspręstas.

Bet Lietuva dabar nepriklausoma demokratinė valstybė. Į Sibirą nieks neveža. Nei Jurgis, nei Rūta politikoje nedalyvavo. Tai kokiu pagrindu prašyti politinio prieglobsčio? Patarimų mano kolega neturi, tik primena, kad jeigu ir prieglobsčio prašymas bus atmestas, vien tik įdavus tokį prašymą Jurgio ir Rūtos bylą bus galima užvilkinti apie trejus metus. Per tuos trejus metus, kai byla svarstoma, bus leidžiama jiems legaliai įsidarbinti – tai yra valdžios pripažinimas, kad žmogui, kuriam duota teisė pasilikti JAV, kol jo byla sprendžiama, turi būti leista pragyvenimui užsidirbti. Tas leidimas užsidirbti pragyvenimui nėra valdžios dosnumas, bet paprastas apskaičiavimas – kitaip reikėtų tokius žmones išlaikyti iš valdiškos kišenės.

Aptariau tai su Jurgiu ir Rūta. Jie nusprendžia, kad nori tuos trejus metus pagyventi Amerikoje, užsidirbti ir susitaupyti pinigų. Kita išeitis – sėsti iš karto į lėktuvą ir grįžti namo su dviem mažais vaikais, be darbo, be buto ir tuščiom kišenėm. Be to, kas gali žinoti, gal per tuos trejus metus bus JAV valdžios priimta kokia nors amnestija arba kitaip įstatymai pasikeis.

Reikia iš karto pradėti ruošti dokumentus ir įduoti imigracijos įstaigai politinio prieglobsčio prašymą. Peržiūrėjau imigracijos įstatymus, perskaičiau keletą teismų sprendimų politinio prieglobsčio klausimu. Pasitariau dar kartą su savo kolega, imigracijos teisių specialistu, ir tada apklausinėjau Jurgį ir Rūtą apie jų ir jų giminių istoriją. Nors prašymas bus tiktai formalumas, vien tik siekiant užvilkinti ir atidėti išvykimo datą, vis tiek reikia pateikti šiek tiek konkrečių faktų.

Rūtos šeimos gyvenimo santrauka maždaug tokia.

Bėdos prasidėjo 1941 metais. Du dėdės ištremti į Sibirą, vienas dingo (tikima, kad sušaudytas), kitas grįžo po šešerių metų. Trečias dėdė sušaudytas savo ūkyje, žmona nužudyta, jos kūnas įmestas į šulinį, iš kurio ištrauktas tiktai 1991 metais. Motinos šeima išvežta į Sibirą. Vienas pusbrolis išėjo į partizanus ir žuvo 1949 m. 1959 metais motinos šeima grįžo Lietuvon, nerado kur gyventi, klaidžiojo per gimines. Lietuvos vietiniai valdininkai juos grįžusius vadino ,,banditais”, ragino grįžti atgal į Sibirą. Vėliau motinos nepriėmė į universitetą, nors pagal pažymius turėjo teisę įstoti. Darbas motinai paskirtas prastesnis negu jos išsilavinimas. Dėl to, kad buvo tremta į Sibirą, šeima toliau laikoma ,,nepatikima” ir valdžios akys sekė šeimą per visą sovietmetį – dėl mokslo, dėl darbo, dėl butų.

Bet tai viskas buvo prieš nepriklausomybės atstatymą. Dabar Lietuva jau nepriklausoma. Kas dedasi dabar? Pasirodo, kad daug kas nepasikeitė. Lietuvos valdžioje – nuo Brazausko ligi žemiausio valdininko – vis tiek sėdi dauguma tie patys buvusių komunistai ir jų galvosena nepasikeitusi. Jurgis, vesdamas Rūtą, irgi tapo šios komunistams ,,nepatikimos” šeimos nariu. Tos pačios bėdos pradėjo persekioti ir jį. Po dabartinės nepriklausomybės atstatymo Jurgis mėgino pradėti nuosavą statybos verslą. Negalėjo gauti valdiško leidimo tam verslui pradėti, kol nepasikvietė valdininkams ,,patikimo” partnerio. Kai tas partneris pasisavino Jurgiui priklausantį atlyginimą, ir Jurgis mėgino savo atgauti, buvo pasikėsinta į Jurgio gyvybę. Verslininkai ir kiti žmonės Lietuvoje buvo dar tada ir sprogdinami ir kitaip su jais lengvai susidorojama. Kai Jurgis mėgino sutvarkyti dokumentus šeimos žemei susigrąžinti, į kurią vietinis valdininkas buvo pats nusitaikęs, jam buvo patarta: ,,Rūpinkis, kad tavo namas nesudegtų, o ne ta žeme.”

Kai kitą dieną išdėsčiau šiuos duomenis savo kolegai, užklausiau, ar tikrai nėra galimybės išrūpinti Rūtai ir Jurgiui politinį prieglobstį dėl šeimos istorijos ir dėl šitaip besitęsiančio valdininkų persekiojimo. Jis man tik atsakė, kad nors Lietuvos valdžioje yra nesklandumų, vis tiek jau dešimt metų kai Lietuva yra laisva, demokratinė valstybė. Aš atsakiau, kad valdžioje dauguma sėdi tie patys buvę komunistai, nors ir persikrikštiję socialdemokratais ar panašiai. Jis tik patraukė pečiais ir pridūrė – surašyk viską, įduosime prašymą ir galėsime trejus metus tą bylą užvilkinti. O po to vis tiek reikės jiems grįžti Lietuvon. Pagalvojau sau, kas bus, tas bus, bet man rodėsi, kad nors galimybė maža, vis tiek galima sėkmingai įstatyti šią bylą į prieglobsčio įstatymo rėmus, ir aš pasistengsiu.

1. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Pirma bangiai. 

2. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Dypukai.

4. Dvigubų pilietybių ir žalių kortų medžioklė -  Pabaiga

Vytas iš Suvalkų, veždamas statybinę medžiagą įsitikino, kad ir Californijoje pavertus sunkvežimį ant šono toli nenuveši.
Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo.