Judas – Kristaus išdavikas ar išlaisvintojas?
Kęstutis A. Trimakas
20-ajame šimtmetyje Egipte buvo
rastas 17 šimtmečių smėlyje gulėjęs kelių lapų 3-4-ojo šimtmečio rankraštis
senąja koptų kalba, pavadintas Judo
evangelija. Ištyrus nustatyta, kad tai yra originalo, parašyto 2-ajame
šimtmetyje graikų kalba, vertimas. Turinyje kalbama apie Jėzaus paskutiniąsias
kelias dienas prieš Jo mirtį. Vaizduojama, jog Jis yra visiškai nesuprastas
apaštalų, išskyrus Judą Iskarijotą. Tik
jam vienam Jėzus perduoda paslaptingą „pažinimą“ (gnosis) ir prašo jo, kad Jį išduotų priešams.
Jėzaus Judui perduotas mokslas
yra apsoliučiai gnostinis. Tas
mokslas šiais laikais suprantamas tik tiems, kurie yra nuodugniai susipažinę su
gnosticizmu. Gnosticizmas gi yra 2 -
4-ojo šimtmečio laikotarpyje tarp graikų plitusi filosofija. Jos vardas
kilęs iš žodžio gnosis, reiškiančio slaptą „aukštesnį“ pažinimą. Sudėtinga
pasaulėžiūra yra griežtai dualistinė:
dvasia – gera; materija – bloga. Dvasinių būtybių viršūnėje yra Barbelo. Nuo viršūnės sklinda daugiau ar
mažiau dieviškos, dvasinės būtybės.
Viena jų – Arogantas -- sukūrė materiją ir kai kurias dvasias įkalino kūnuose, tarp jų -- Jėzų. Jėzus tad prašo Judo, kad jį išduotų
priešams, kad būtų nužudytas ir tokiu būdu būtų išlaisvintas iš kūno. Jėzus
Judui pranašauja žvaigždėtą garbę.
Judas taip ir padaro.
Judo evangelija istoriniame
kontekste
Nustatyta: šis rankraštis yra
parašytas ne anksčiau 3 - 4-ojo šimtmečio. Tai
2-ajame šimtmetyje graikų kalba parašyto originalo vertimas. Rastas
rankrašis byloja apie Jėzaus mokslo susidūrimą su graikų pasaulėžiūra, o tuo
pačiu ir pirmųjų krikščionių susilietimą su graikų mentalitetu. Randamas
didelis, tiesiog neperžengiamas, skirtumas tarp Jėzaus skelbto bei Jo apašalų
perduoto mokslo, kuris buvo jau 1-ajame šimtmetyje užrašytas keturiose Evangelijose (pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), o taip pat
apaštalų laiškuose, palyginant tą Jėzaus mokslą su tuo, kas užrašyta tariamoje Judo evangelijoje (Judas Iskarijotas tos
„evangelijos“ negalėjo parašyti). Jėzaus tikro mokslo čia visiškai neliko.
Neliko nei paties Jėzaus, o tik Jo vardas. Gnostikai, piktnaudžiaudami Jo
vardu, aiškina savo mokslą. Tai būdinga gnostikams: jie nesiskaito su faktais,
kai sakosi turį „aukštesnį“ pažinimą. Iš viso to seka absurdiška išvada: Jėzus
„prašo“ Judą Jį išduoti.
Kuo skiriasi Jėzaus mokslas nuo Judo
evangelijos
Jėzaus mokslas skiriasi nuo Judo evangelijos šiais esminiais
elementais:
1. Jėzaus moksle visiškai nėra jokio dualistinio visatos supratimo.
Įkvėptas Šv. Raštas teigia, kad Dievas sukūrė visatą, kurią Jis pripažino esant
gera. Ir žmogus Dievo sutvertas pagal
Jo paties panašumą: į kūną įkvėpta dvasia. Ir angelai – Dievo sutverti, Jo
tikri pasiuntiniai. Blogis atsirado visatoje ne jo struktūroje (kaip skelbia gnosticizmas), o tik kūrinių laisvos valios apsisprendimu.
2. Dievo Sūnus tapo žmogumi laisvu apsisprendimu, kad, įsijungęs
į žmoniją, gyventų, kentėtų, mirtų, bet ir prisikeltų iš mirties, ir tuo būdu
už žmones atsiteistų Dievui Tėvui ir išlaisvintų juos iš nuodėmės ir sugrąžintų
nemirtingumo malonę.
3. Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, nebuvo savo dvasia
įkalintas kūne. Jis pats pasirinko
turėti kūną, kuriuo Jis kentėjo, mirė, bet kūnu ir prisikėlė iš mirties. Jis
pats buvo žmonijos Išgelbėtojas. Jam nereikėjo Judo „pagalbos“ būti
išlaisvintam iš kūno. Judas Iskarijotas Jį išdavė ne paprašytas, bet, kaip Evangelijose nurodyta, atmetęs Jėzų, Jį išdavė už pinigus. Už tą išdavystę
jis jokios „žvaigždėtos garbės“ nesulaukė.
4. Judo evangelijoje propaguojama
moralė, kurioje vertinama išdavystė, esmiškai skiriasi nuo Kristaus moralės,
kurioje pabrėžiama ištikimybė ir meilė. Visuomenė, kurioje platesniu mastu būtų
įvesta išdavystę vertinanti „moralė“, būtų panaši į sovietų sistemą, kurioje
dominavo išdavystė ir vienas kitu nepasitikėjimas.
Atmosfera Vakarų pasaulyje
Vakarų pasaulyje tam tikruose
sluogsniuose yra charakteringa tam tikra laikysena, pagal kurią žmonės yra
linkę sakyti ir jaustis, kad jie ieško... Jie ieško, kas tiesa ir kas netiesa,
kas gera ir kas bloga. Nelinkę priimti, kas gatava, nes tada lyg nebegalės
ieškoti daugiau. Nepasitiki autoritetu, kuris nusprendžia. Nepasitiki dogmomis,
nes jos lyg akligatvės. Kritikuoja institucinę, organizuotą religiją.. Lyg
laukia ir lyg nelaukia kažkokio nušvitimo:
bet juo juk pasibaigtų bet koks ieškojimas. Tad tik trumpam sustojama ir
vėl „ieškoma“. Net ir faktai visam tam ieškojimui trugdo. Bet kas įtikins
faktais?
Charakteringiausia
laikysena -- neapsisprendimas ir
neužsiangažavimas.
Tiesa, tikras ieškojimas
skiriasi nuo netikro...
„Kas yra tiesa?“
Vienas įvykis kažkaip sminga į sąmonę...
Į teisėjo klausimą
Teisiamasis atsakė: „Aš esu karalius.
Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik
brangina tiesą, klauso mano balso“.
Teisėjas dar paklausė: „O kas
yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis nuėjo pas interesantus ir tarė jiems: „Aš
nerandu jame jokios kaltės... Taigi nuplakdinsiu jį...“
* * *
Nuoširdžiai ieškantysis kažką
tai turi, net dar nesuradęs --
ieškodamas bręsta.
Nenuoširdžiai „ieškantis“, net
vos per žingsnį nuo tiesos -- net gavęs atsakymą, jo negirdi... ir skęsta...