Aukščiausiojo kalno vardynos

 Libertas Klimka

Lietuva – lygumų kraštas. Tačiau ir čia kadaise ledynmečiai sustūmė kalvų ir kalnelių bangas, o upės Žemės paviršių išvagojo slėniais ir raguvomis. Garsūs savo legendomis ir kultūrine atmintimi yra Šatrijos, Medvėgalio, Ladakalnio, Rambyno ir kiti kalnai, įdomūs istorine praeitimi piliakalniai ir alkakalniai. Kartu tai puikiausios vietos grožėtis Lietuvos kraštovaizdžiu.

Geografijos vadovėliuose, pristatant vieną ar kitą šalį, paprastai nurodomos jos koordinatės, plotas, sienų ilgis ir aukščiausia bei žŽemiausia vietos. Tai pagrindinės geografinės charakteristikos. Kuri gi vieta aukščiausia Lietuvoje? Į šį klausimą 1985 m. atsakė geografas Vilniaus pedagoginio universiteto docentas dr. Rimantas Krupickas. 

                                                                      Regimanto Tamošaičio nuotr.

Tai  pušynėliu apaugusi žvirgždėta kalva Medininkų aukštumoje, apie 28 km nuo Vilniaus, 0,5 km į vakarus nuo Juozapinės kalnelio, anksčiau laikyto aukščiausiu Lietuvos tašku (292,7 m.). 2004-ųjų metų balandį, naudojant moderniausią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai, vadovaujami dr. Povilo Viskonto, nustatė tikslų šio Lietuvos Žemės paviršiaus taško aukštį. Tai 293,842 m virš Baltijos jūros lygio. Aukščiausia gamtinė vieta Lietuvoje! Nors ir nedidelio santykinio aukščio, iš aplinkos kaip nors ypatingai  neišsiskirianti, netgi sunkiai pavadinama kalnu…

Aukščiausi visų valstybių taškai  pažymimi žemėlapiuose, įprasminami paminklais. Jie lankomi, tampa įvairių renginių ir valstybinių švenčių paminėjimo vietomis. Kai kuriose šalyse toks lankymas jau tapo ypatingu dvasiniu aktu ar tradicija. Pavyzdžui, kopimai į Triglavą Slovėnijoje, į Fudzijamą Japonijoje ir kt. Kad tokia graži tradicija, skatinanti tėvynės meilę ir pilietiškumą, atsirastų mūsuose, ketina rūpintis susibūrusi viešoji įstaiga ,,Lietuvos viršūnės”, vadovaujama garsiojo alpinisto Vlado Vitkausko.

Pirmoji problema, kurią teko išspręsti jos iniciatyvinei grupei, buvo kalno vardynos. Pasirodo, kad kalva neturėjo vardo arba jis nėra išlikęs nei žemėtvarkos dokumentuose, nei vietinių žmonių atmintyje. Pasitarus su visuomene ir Geografų draugija, nutarta šią kalvą pavadinti Aukštoju. Tai senovės lietuvių religijos aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio sutvėrėjas, dorovės, moralės ir teisybės principų kūrėjas. Toks dievybės vardas žinomas iš XVI a. šaltinių, pavyzdžiui, 1580 m. lotyniškai parašytoje J. Lasickio knygelėje ,,Apie Žemaičių dievus” paminėtas ,,Auxtheias Vissagistis” (Aukštėjas Visgalįsis). Tikėtina, kad antrasis žodis – pažyminys, tai aukštinamasis žodis; pagonys maldoje kreipdavosi į savo aukščiausiąją dievybę ,,Visagaliu”. Kalbininkai patikslino vardo darybą, — turėtų būti Aukštojas.

Vilniaus apskrities viršininkas patvirtino žemėtvarkos projektą, kuriuo kalva išskiriama iš žemės ūkio naudmenų plotų ir atiduodama turizmo bei kultūros reikmėms. Aukštojas turi tapti lankomu objektu, juolab, kad yra išskirtinėje geologine kilme Medininkų aukštu-moje, netoli reikšmingų mūsų krašto istorijos paminklų.

Gegužės 20-ąją įvyko kalno vardynos. Į Medininkus entuziastų keliauta įvairiai: ir autobusais, ir dviračiais, ir pėsčiomis. Juolab, kad kelias iš Vilniaus tikrai įdomus, turintis gilią istorinę atmintį. Galima jį įvardyti Lietuvių karo keliu, — juo ir mūsų kariai išeidavo į kovas su rytų kaimynais, ir priešų būriai verždavosi į Lietuvos širdį, jos sostinę. Šis kelias mena 1655 m. Maskvos kariuomenės invaziją, 1702 m. švedmetį, J. Jasinskio sukilėlių būrių kovas 1794 m., Napoleono triumfą ir tragišką žiemos atsitraukimą 1812 m., mena ir generolo I. Černiachovskio tankus 1944-siais…

Kelionę daugelis pradėjo nuo Aušros vartų, kurie, beje, lietuvių ginklui visados buvo laimingi. Pirmoji stambesnė pakelės gyvenvietė — garsi totorių gyvenvietė Nemėžis. Dvaras kitados priklausė grafams Tiškevičiams; jo klasicistinis rūmas šiandien tuščiomis akiduobėmis liūdnai žvelgia į kelią, tarsi klausdamas: ar kam bereikalingas? Nemėžio piliavietė mena daug istorinių įvykių: Vytauto rezidenciją, Aleksandro sužadėtinės Elenos sutiktuves, Jono Kazimiero ir caro Aleksejaus Michailovičiaus sutartį. 600 metų čia gyvena totoriai, ištikimi Lietuvos pavaldiniai. Prie Nemėžio 1794 m. įvyko J. Jasinskio sukilėlių ir caro kariuomenės mūšis.

Toliau pakeliui verta užsukti į Boreikiškių dvarelį; rašytojas Vladislovas Sirokomlė (Liudvikas Kondratovičius, 1823-1862) būtent čia 1853-1856 m. parašė savo brandžiausius kūrinius. Medžių paunksmėje ant kelmo užkeltas girnų akmuo, — ant jo gimė istorinė poema ,,Margiris”. Mediniame dvarelyje šiandien įsikūrusi vietos biblioteka, yra rašytojo memorialinis kampelis su keletu išlikusių baldų, kartais vyksta poezijos renginiai.

Netolimoje Rukainių bažnyčioje klebonavo ir čia palaidotas garsiosios Pavlovo respublikos prie Merkio įkūrėjas arkidiakonas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739-1827). Daugybė Vilnijos krašto kultūros gijų buvo susiję su šia šviesia asmenybe. O vietos valstiečius jis ragino sodinti vyšnių ir kriaušių sodus, jų vaikus mokė rašto.

Nenuostabu, kad tokia vaizdingų tolių žemė įkvepia kūrybai, gimdo poetus. Prie Svironėlės upelio tebestovi troba, kurioje 1840 m. gimė Francišekas Bohuševičius (1840-1900), baltarusių kalbos puoselėtojas, jos teisių gynėjas. Dvi jo eilių rinktinės – ,,Baltarusių dūdelė” ir ,,Baltarusių strykas” – šios tautos literatūros klasika. Troba restauruota, ją puošia antlangiai su būdingais mūsų kraštui ornamentais.

Prie pačios sienos su Baltarusija – profesoriaus Juozapo Lukoševičiaus (1863-1928) dvarvietė. Būta čia kuklių pastatų, bet nepaprasto retų augalų parko. Sodindamas jį garsusis gamtininkas rado atgaivą sielai po 18,5 ·liselburgo vienutėje praleistų kalėjimo metų. Tai buvo bausmė už jaunatvišką maksimalizmą, rengtą pasikėsinimą į carą. J. Lukoševičiaus vienatvės mintys lenkė laikmetį: noosferos, globalinės erdvės, gamtos ir civilizacijos vienovės idėjos tik dabar iškyla visu aktualumu. Deja, iš jo sodinto parko šiandien nieko nebelikę.

Nebetoli ir Medininkai, garsūs žilos senovės ir naujausios mūsų istorijos ženklais. Nepriklausomos Lietuvos muitininkų žūties 1991 m. liepos 31 d. memorialas beldžiasi į širdį… Medininkų pilis – ankstyvosios gynybinės XIV a. architektūros šedevras. Joje istoriko J.Dlugošo auklėjamas augo karalaitis Kazimieras (1458-1484), vėliau tapęs šventuoju ir dangiškuoju Lietuvos bei jaunimo globėju. Medininkuose 1812 m. gruodį Napoleonas susitiko su H. Mare, Prancūzijos užsienio reikalų ministru, aptarė kartu  tolimesnę veiksmų strategiją.

Nuo Medininkų pilies prasidėjo bendras susirinkusiųjų žygis į aukščiausiąją Lietuvos kalną. Ėjome vedami trispalvės, pabuvojusios kartu su Vladu Vitkausku visų Žemės kontinentų aukščiausiose viršukalnėse. Žygeivių gretose ir kiti legendiniai lietuvių keliautojai: Sigitas Kučas, dviračiu apsukęs Žemės rutulį, geležinis žmogus Vidmantas Urbonas, netrukus plauksiąs per Lamanšą, keliones pavertęs savo gyvenimo būdu Algimantas Jucevičius.  Nuo Medininkų iki Aukštojo apie 3 km. Pakeliui – Juozapinės kalva, ant kurios užritintas akmuo Lietuvos valstybės kūrėjui karaliui Mindaugui. Jo karūnacijos data – liepos 6-oji, nustatyta profesoriaus Edvardo Gudavičiaus skaičiavimais, dabar pažymima  kaip Valstybės šventė. Aplenkęs porą sodybų, keliukas gražia pušynėlio pamiške kyla į aukščiausiąjį Lietuvos tašką. Vardynų organizatoriai jau pasirūpino, kad čia atsirastų stambus riedulys, apjuostas tautine juosta. Iškilmingai V. Vitkauskui ją nurišus, pamatėme iškaltą Aukštojo vardą, datą ir skaičių ,,274 m.” Tada prakilniais žodžiais prabilta į Lietuvos gamtą, istoriją ir tautą. ,,Sedulos” folklorinio ansamblio moterys, rankoje laikydamos Vilnijos verbas, kalvą pagerbė senoviškąja sutartine. Į kalvos smėlį susigėrė iš rago nulietas šaltinio vanduo, į dangų pakilo mėlynas apeiginės ugnelės dūmelis ir … debesys praplyšo, visa gamta nušvito saulės šypsniu. Vardas priimtas!

Kelionę į Aukštoją verta ne kartą pakartoti. Su šeima, draugais ar svečiais. Ši žemė alsuote alsuoja sudėtinga krašto istorija, turi  įdomių kultūros ir gamtos paminklų bei Vilnijos krašto tautinių mažumų kultūros paveldo objektų. Praeis kiek laiko, atgims Medininkų pilis, ant Aukštojo atsiras apžvalgos bokš-tas… Žvilgsnis nuo jo aprėps dar plačiau, o mintys —  ir visą Lietuvą, jos praeitį ir ateitį.