Aukščiausiojo
kalno vardynos
Libertas
Klimka
Lietuva –
lygumų kraštas. Tačiau ir čia kadaise ledynmečiai sustūmė kalvų ir kalnelių
bangas, o upės Žemės paviršių išvagojo slėniais ir raguvomis. Garsūs savo
legendomis ir kultūrine atmintimi yra Šatrijos, Medvėgalio, Ladakalnio, Rambyno
ir kiti kalnai, įdomūs istorine praeitimi piliakalniai ir alkakalniai. Kartu
tai puikiausios vietos grožėtis Lietuvos kraštovaizdžiu.
Geografijos vadovėliuose, pristatant vieną ar kitą šalį, paprastai nurodomos jos koordinatės, plotas, sienų ilgis ir aukščiausia bei žŽemiausia vietos. Tai pagrindinės geografinės charakteristikos. Kuri gi vieta aukščiausia Lietuvoje? Į šį klausimą 1985 m. atsakė geografas Vilniaus pedagoginio universiteto docentas dr. Rimantas Krupickas.
Regimanto Tamošaičio nuotr.
Tai pušynėliu apaugusi žvirgždėta kalva Medininkų
aukštumoje, apie 28 km nuo Vilniaus, 0,5 km į vakarus nuo Juozapinės kalnelio,
anksčiau laikyto aukščiausiu Lietuvos tašku (292,7 m.). 2004-ųjų metų balandį,
naudojant moderniausią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos
universiteto specialistai, vadovaujami dr. Povilo Viskonto, nustatė tikslų šio
Lietuvos Žemės paviršiaus taško aukštį. Tai 293,842 m virš Baltijos jūros
lygio. Aukščiausia gamtinė vieta Lietuvoje! Nors ir nedidelio santykinio
aukščio, iš aplinkos kaip nors ypatingai
neišsiskirianti, netgi sunkiai pavadinama kalnu…
Aukščiausi
visų valstybių taškai pažymimi
žemėlapiuose, įprasminami paminklais. Jie lankomi, tampa įvairių renginių ir
valstybinių švenčių paminėjimo vietomis. Kai kuriose šalyse toks lankymas jau
tapo ypatingu dvasiniu aktu ar tradicija. Pavyzdžui, kopimai į Triglavą
Slovėnijoje, į Fudzijamą Japonijoje ir kt. Kad tokia graži tradicija,
skatinanti tėvynės meilę ir pilietiškumą, atsirastų mūsuose, ketina rūpintis susibūrusi
viešoji įstaiga ,,Lietuvos viršūnės”, vadovaujama garsiojo alpinisto Vlado
Vitkausko.
Pirmoji
problema, kurią teko išspręsti jos iniciatyvinei grupei, buvo kalno vardynos.
Pasirodo, kad kalva neturėjo vardo arba jis nėra išlikęs nei žemėtvarkos dokumentuose,
nei vietinių žmonių atmintyje. Pasitarus su visuomene ir Geografų draugija,
nutarta šią kalvą pavadinti Aukštoju. Tai senovės lietuvių religijos
aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio sutvėrėjas, dorovės, moralės ir
teisybės principų kūrėjas. Toks dievybės vardas žinomas iš XVI a. šaltinių,
pavyzdžiui, 1580 m. lotyniškai parašytoje J. Lasickio knygelėje ,,Apie Žemaičių dievus” paminėtas
,,Auxtheias Vissagistis” (Aukštėjas Visgalįsis). Tikėtina, kad antrasis žodis –
pažyminys, tai aukštinamasis žodis; pagonys maldoje kreipdavosi į savo
aukščiausiąją dievybę ,,Visagaliu”. Kalbininkai patikslino vardo darybą, —
turėtų būti Aukštojas.
Vilniaus
apskrities viršininkas patvirtino žemėtvarkos projektą, kuriuo kalva išskiriama
iš žemės ūkio naudmenų plotų ir atiduodama turizmo bei kultūros reikmėms.
Aukštojas turi tapti lankomu objektu, juolab, kad yra išskirtinėje geologine
kilme Medininkų aukštu-moje, netoli reikšmingų mūsų krašto istorijos paminklų.
Gegužės
20-ąją įvyko kalno vardynos. Į Medininkus entuziastų keliauta įvairiai: ir
autobusais, ir dviračiais, ir pėsčiomis. Juolab, kad kelias iš Vilniaus tikrai
įdomus, turintis gilią istorinę atmintį. Galima jį įvardyti Lietuvių karo
keliu, — juo ir mūsų kariai išeidavo į kovas su rytų kaimynais, ir priešų
būriai verždavosi į Lietuvos širdį, jos sostinę. Šis kelias mena 1655 m.
Maskvos kariuomenės invaziją, 1702 m. švedmetį, J. Jasinskio sukilėlių būrių
kovas 1794 m., Napoleono triumfą ir tragišką žiemos atsitraukimą 1812 m., mena
ir generolo I. Černiachovskio tankus 1944-siais…
Kelionę
daugelis pradėjo nuo Aušros vartų, kurie, beje, lietuvių ginklui visados buvo
laimingi. Pirmoji stambesnė pakelės gyvenvietė — garsi totorių gyvenvietė
Nemėžis. Dvaras kitados priklausė grafams Tiškevičiams; jo klasicistinis rūmas
šiandien tuščiomis akiduobėmis liūdnai žvelgia į kelią, tarsi klausdamas: ar
kam bereikalingas? Nemėžio piliavietė mena daug istorinių įvykių: Vytauto
rezidenciją, Aleksandro sužadėtinės Elenos sutiktuves, Jono Kazimiero ir caro
Aleksejaus Michailovičiaus sutartį. 600 metų čia gyvena totoriai, ištikimi
Lietuvos pavaldiniai. Prie Nemėžio 1794 m. įvyko J. Jasinskio sukilėlių ir caro
kariuomenės mūšis.
Toliau
pakeliui verta užsukti į Boreikiškių dvarelį; rašytojas Vladislovas Sirokomlė
(Liudvikas Kondratovičius, 1823-1862) būtent čia 1853-1856 m. parašė savo
brandžiausius kūrinius. Medžių paunksmėje ant kelmo užkeltas girnų akmuo, — ant
jo gimė istorinė poema ,,Margiris”. Mediniame dvarelyje šiandien įsikūrusi
vietos biblioteka, yra rašytojo memorialinis kampelis su keletu išlikusių
baldų, kartais vyksta poezijos renginiai.
Netolimoje
Rukainių bažnyčioje klebonavo ir čia palaidotas garsiosios Pavlovo respublikos
prie Merkio įkūrėjas arkidiakonas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739-1827).
Daugybė Vilnijos krašto kultūros gijų buvo susiję su šia šviesia asmenybe. O
vietos valstiečius jis ragino sodinti vyšnių ir kriaušių sodus, jų vaikus mokė
rašto.
Nenuostabu,
kad tokia vaizdingų tolių žemė įkvepia kūrybai, gimdo poetus. Prie Svironėlės
upelio tebestovi troba, kurioje 1840 m. gimė Francišekas Bohuševičius
(1840-1900), baltarusių kalbos puoselėtojas, jos teisių gynėjas. Dvi jo eilių
rinktinės – ,,Baltarusių dūdelė” ir ,,Baltarusių strykas” – šios tautos
literatūros klasika. Troba restauruota, ją puošia antlangiai su būdingais mūsų
kraštui ornamentais.
Prie pačios
sienos su Baltarusija – profesoriaus Juozapo Lukoševičiaus (1863-1928)
dvarvietė. Būta čia kuklių pastatų, bet nepaprasto retų augalų parko.
Sodindamas jį garsusis gamtininkas rado atgaivą sielai po 18,5 ·liselburgo
vienutėje praleistų kalėjimo metų. Tai buvo bausmė už jaunatvišką maksimalizmą,
rengtą pasikėsinimą į carą. J. Lukoševičiaus vienatvės mintys lenkė laikmetį:
noosferos, globalinės erdvės, gamtos ir civilizacijos vienovės idėjos tik dabar
iškyla visu aktualumu. Deja, iš jo sodinto parko šiandien nieko nebelikę.
Nebetoli ir
Medininkai, garsūs žilos senovės ir naujausios mūsų istorijos ženklais.
Nepriklausomos Lietuvos muitininkų žūties 1991 m. liepos 31 d. memorialas
beldžiasi į širdį… Medininkų pilis – ankstyvosios gynybinės XIV a.
architektūros šedevras. Joje istoriko J.Dlugošo auklėjamas augo karalaitis
Kazimieras (1458-1484), vėliau tapęs šventuoju ir dangiškuoju Lietuvos bei
jaunimo globėju. Medininkuose 1812 m. gruodį Napoleonas susitiko su H. Mare,
Prancūzijos užsienio reikalų ministru, aptarė kartu tolimesnę veiksmų strategiją.
Nuo
Medininkų pilies prasidėjo bendras susirinkusiųjų žygis į aukščiausiąją
Lietuvos kalną. Ėjome vedami trispalvės, pabuvojusios kartu su Vladu Vitkausku
visų Žemės kontinentų aukščiausiose viršukalnėse. Žygeivių gretose ir kiti
legendiniai lietuvių keliautojai: Sigitas Kučas, dviračiu apsukęs Žemės rutulį,
geležinis žmogus Vidmantas Urbonas, netrukus plauksiąs per Lamanšą, keliones
pavertęs savo gyvenimo būdu Algimantas Jucevičius. Nuo Medininkų iki Aukštojo apie 3 km. Pakeliui – Juozapinės
kalva, ant kurios užritintas akmuo Lietuvos valstybės kūrėjui karaliui
Mindaugui. Jo karūnacijos data – liepos 6-oji, nustatyta profesoriaus Edvardo
Gudavičiaus skaičiavimais, dabar pažymima
kaip Valstybės šventė. Aplenkęs porą sodybų, keliukas gražia pušynėlio
pamiške kyla į aukščiausiąjį Lietuvos tašką. Vardynų organizatoriai jau
pasirūpino, kad čia atsirastų stambus riedulys, apjuostas tautine juosta.
Iškilmingai V. Vitkauskui ją nurišus, pamatėme iškaltą Aukštojo vardą, datą ir
skaičių ,,274 m.” Tada prakilniais žodžiais prabilta į Lietuvos gamtą, istoriją
ir tautą. ,,Sedulos” folklorinio ansamblio moterys, rankoje laikydamos Vilnijos
verbas, kalvą pagerbė senoviškąja sutartine. Į kalvos smėlį susigėrė iš rago
nulietas šaltinio vanduo, į dangų pakilo mėlynas apeiginės ugnelės dūmelis ir …
debesys praplyšo, visa gamta nušvito saulės šypsniu. Vardas priimtas!
Kelionę į
Aukštoją verta ne kartą pakartoti. Su šeima, draugais ar svečiais. Ši žemė
alsuote alsuoja sudėtinga krašto istorija, turi įdomių kultūros ir gamtos paminklų bei Vilnijos krašto tautinių
mažumų kultūros paveldo objektų. Praeis kiek laiko, atgims Medininkų pilis, ant
Aukštojo atsiras apžvalgos bokš-tas… Žvilgsnis nuo jo aprėps dar plačiau, o
mintys — ir visą Lietuvą, jos praeitį
ir ateitį.