Kančia be prisikėlimo

Andrius Navickas

Socialdemokratų manevras – vardan Lietuvos ar vardan savęs?

Jau tampa įprasta, kad kiekvieną pirmadienį Lietuvos politikai atranda naują politinį dirgiklį. Štai, iš karto po Verbų sekmadienio socialdemokratų partijos prezidiumas paskelbė, jog nutraukia bendradarbiavimo sutartį su konservatoriais ir sieks pirmalaikių Seimo rinkimų. Vienas iš tokio nutarimo architektų – patyręs politikas Česlovas Juršėnas – negailėjo kritikos konservatoriams, kurie esą „bando vairuoti automobilį, sėdėdami ant užpakalinės sėdynės” ir net pasiūlė pirmalaikių rinkimų datą. Socialdemokrato nuomone, rinkimus vertėtų rengti jau birželio 24 dieną, per Jonines.

Tiesą pasakius, būtent pastaroji data aiškiausiai perteikia socialdemokratų manevro esmę.

Per Jonines vykstantys Seimo rinkimai būtų pasmerkti. Lietuvoje žmonės labai nusivylę politiką ir vargu ar ateitų balsuoti vasaros švenčių metu. Joninės – tai metas, kai dauguma Lietuvos studentų, pabaigę sesiją, pradeda atostogas ir tikrai negalvoja apie politinius pasirinkimus.  Akivaizdu ir tai, jog nei viena politinė partija negalėtų kokybiškai pasiruošti rinkimams iki Joninių. Taigi,  galima drąsiai sakyti, kad, skelbdami prezidiumo nutarimą, socialdemokratai už nugaros laikė špygas.

Beje, tai įrodo ir tai, jog tik 9 šios partijos nariai dalyvavo trečiadienį vykusiame balsavime dėl pirmalaikių rinkimų. Kaip ir reikėjo tikėtis, socialdemokratų iniciatyva negavo būtino 3/5 Seimo narių palaikymo. Tai reiškia, jog kitas balsavimas dėl pirmalaikių rinkimų galės vykti ne anksčiau kaip po pusmečio.

Kyla natūralus klausimas – ką pasiekė socialdemokratai šiuo manevru? Pirmiausia, pademonstravo postų Vyriausybėje reikalavusiems darbiečiams, jog pastarieji neturi veiksmingų politinių svertų. Na ir kas, jei Darbo partija nerems G. Kirkilo vyriausybės? Pirmalaikiai rinkimai kur kas baisesni  visuomenės pasitikėjimą ištirpdžiusiems darbiečiams nei aukštus reitingus turintiems socialdemokratams. Kartu socialdemokratai pabandė perimti iniciatyvą ir santykiuose su konservatoriais, kurie kėlė įvairias sąlygas mažumos Vyriausybei. Socialdemokratų žinia konservatoriams pakankamai aiški – arba paremkite mus, kokie esame, arba jūsų parama nereikalinga. Visi socialdemokratų lyderiai vieningai pareiškė, jog ir toliau jie remia tiek VSD vadovą Arvydą Pocių, tiek kontroversiškąjį Albiną Janušką.

Jau ketvirtadienį gavome patvirtinimą, kad ši parama ne vien žodinė. Socialdemokratai pasiekė, kad būtų atidėtas tiek draudimo KGB rezervistams eiti atsakingas pareigas svarstymas, tiek su energetika susijusios įstatymo pataisos, galinčios sumažinti „Dujotekanos”, tikėtina, dosniai remiančios visus A. Pociaus ir A. Januškos gynėjus, pelną.

Vienintelis debesėlis, šią savaitę gadinęs socialdemokratų vadovų nuotaiką – nepaklusnusis Algirdas Paleckis. Šis politikas, nepaisant partijos vadovybės skepsio, ketina sudaryti Vilniuje koalicija su Rolandu Pakso partija ir lenkais. Ši koalicija veikiausiai atvertų duris R. Paksui tapti Vilniaus meru, o pats A. Paleckis taptų vicemeru. A. Brazausko, viešai palaikančio dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ir A. Paleckio konfliktas svarbus ne tik vilniečiams. Nepamirškime, kad tai preliudija į gegužės mėnesį vyksiantį socialdemokratų suvažiavimą, kuriame vyks įnirtinga kova dėl partijos vadovo posto.

Mažai tikėtina, kad A. Paleckis galėtų tapti naujuoju socialdemokratų pirmininku, tačiau jo parama kuriam nors iš kandidatų į pirmininkus gali suvaidinti svarbų vaidmenį.

Ryškėja miestų ir rajonų vietinės valdžios kontūrai

Tvirtai pasakyti, ar tikrai R. Paksas taps Vilniaus meru, kol kas negalima. Tačiau per šią savaitę gerokai ryškesni tapo naujos vietinės valdžios kontūrai ne viename Lietuvos mieste ar rajone. Pavyzdžiui, nekelia abejonių, kad naujuoju Kauno meru taps konservatorius Andrius Kupčinskas. Kol kas neaišku tik tai, kiek Kauno socialdemokratų įsijungs į jo vadovaujamą koaliciją.

Labai tikėtina, kad konservatoriai išlaikys taip pat Panevėžio mero postą. Tiesa, Vitui Matuzui šįkart lipdyti koaliciją sekasi kiek sunkiau nei po praėjusių rinkimų.

Skaudžiomis socialdemokratų netektimis reiktų vadinti tai, kad po kelių valdžios kadencijų jie prarado Šiaulių mero postą. Nuo šiol Šiauliams vadovauja liberalcentristas Genadijus Mikšys ir plati valdančioji koalicija, nustūmusi socialdemokratus į opoziciją. Kita skaudi netektis – Zarasai. Čia socialdemokrati buvo įsitikinę savo pergale, bet per lemiamą balsavimą netikėtai meru išrinktas konservatorius, nors Tėvynės sąjunga rajone tėra gavusi tris mandatus.

Socialdemokratai gali nebent guostis, jog veikiausiai jų partijos nariui atiteks Elektrėnų mero postas. Čia plati koalicija, regis, sugebėjo išstumti atrodė ilgam įsitvirtinusius liberalcentristus.

Ne vienoje savivaldybėje naujieji merai buvo aiškūs jau iš karto po rinkimų. Pavyzdžiui, socialliberalas Vytautas Petkevičius Trakuose, valstietis liaudininkas Bronis Ropė Ignalinoje ar centristas Vidas Mikalauskas Varėnoje.

Visų Lietuvos miestų ir rajonų merų pavardes sužinosime iki Atvelykio. Jau dabar aišku, kad provincijoje labai mažai įtakos turi nacionalinio lygmens politiniai sutarimai. Pavyzdžiui, Elektrėnuose vietos konservatoriai bičiuliaujasi su socialdemokratais ir liberaldemokratais. Ignalinoje krikščionys demokratai net rinkimuose dalyvavo kartu su valstiečiais liaudininkais, ne vienoje savivaldybėje ištikimiausi konservatorių partneriai yra liberaldemokratai, o Neringoje krikščionys demokratai veikia išvien su darbiečiais.

Kaip reikėtų vertinti tokią situaciją? Viena vertus, ji liudija apie bendrą politinių ideologijų paralyžių Lietuvoje. Kita vertus, apie itin silpnus saitus tarp įvairių vienos partijos skyrių. Gerai, kai ieškoma sutarimo, tačiau kartu tenka pripažinti, kad tai skatina nuolatinį politinį nestabilumą. Kol kas Lietuvos politiniame gyvenime labai daug triukšmo, netikrumo ir kančios. Tik ar kada sulauksime taip pat ir brandžios politikos prisikėlimo?