Sovietmečio kapsulėje
Vladas Krivickas
Lietuvos fotografijos klasikų
Antano Sutkaus ir Rimanto Dichavičiaus darbų paroda, pavadinta ,,Two Masters of
Lithuanian Photography: Antanas Sutkus and Rimantas Dichavicius”, neseniai buvo
atidaryta Janes Voorhees ,,Zimmerli Art Center Museum” New Jersey. Minėtieji du
menininkai yra žinomiausi mūsų šalies fotografijos meistrai, savo gimtinėje
užsitarnavę neblėstančią šlovę, žinomi ne tik tarp meno žinovų, bet ir eilinių
meno mėgėjų.
Natūralu tikėtis, jog A. Sutkaus
ir R. Dicahvičiaus fotografijų paroda, kaip pabrėžta ir jos pavadinime,
reprezentuoja lietuvių meną. Koks kitas galėtų būti galerijoje kabančių
paveikslų tikslas, jei ne tam tikroje kultūroje išaugusių individų kuriamo meno
reprezentacija?
Tačiau — kad ir kaip nemalonu — fotografijų paroda dar kartą priminė, kad Lietuva — postsovietinė
valstybė, ir didelė dalis 20 a. sukurto meno nėra tiesiog menas. Tai sovietinis
menas, ideologizuotas menas, menas, įdomus žvelgiant iš istoriko perspektyvos,
bet ne iš meno istorijos perspektyvos (du visiškai skirtingi dalykai!).
Dabar laikas pasiaiškinti. Šio
straipsnio pavadinimą begėdiškai ,,pasiskolinau” iš ,,The New York Times”
išspausdinos parodos recenzijos (,,Soviet Time Capsule”),
kurios autorius Benjamin Genocchio. Mano galva, palyginti nedidukės recenzijos
autorius stipriai ir skaudžiai užgriebė dalykus, apie kuriuos daugelis mūsų ne
tik ne visuomet pagalvojame — maža to, ne visus juos tiesiogiai išreiškė ir
pats teksto autorius, tačiau tie dalykai kyšote kyšo iš po straipsnio poteksčių
ir prašosi būti atskirai akcentuoti.
Parodoje ,,Two Masters of
Lithuanian Photography” eksponuojamos daugiausia 7-8 deš. Lietuvoje, neretai
jos provincijoje, darytos dviejų autorių nuotraukos. Fotografų objekyvai
užfiksavo skurdžiai apsirengusius, pusalkanius pionierius, sunkius primityvia
technika atliekamus žemės ūkio darbus, bendrą šalies skurdą ir atsilikimą. R.
Dichavičius, savo ruožtu, demonstruoja pirmuosius sovietmečiu atliktus aktus,
kurie, beje, ,,The New York Times” kritiko yra ypač prastai įvertinti.
Nors straipsnis
publikuotas dienraščio meno skiltyje, apie patį meną ir konkrečias jo
reprezentacijas rašoma tikantrojoje dalyje. Ir čia B. Genocchio įvertinimas
nėra itin palankus lietuvių autoriams. R. Dichavičiaus darbus jis įvertina kaip
,,nudėvėtus” — ,,gražūs, bet nuvalkiotų temų darbai”, rašo recenzentas.
Tiek vienam, tiek kitam lietuvių
autoriui kliūva už tam tikrą dozę primityvumo, inovacijos stoką. Tačiau B.
Genocchio pabrėžia, jog lietuvių fotografų paroda yra vienas įdomiausių šiuo
metu New Jersey meno scenoje veikiančių renginių. Kodėl? Todėl, kad tikroji
fotografijų vertė esanti istorinė: ,,Griežtai kalbant, darbai galbūt nesako
nieko naujo, tačiau jie mus daug ko išmoko apie istgoriją, tolimus kraštus, jų
kultūras ir tautas”, — daro išvadą ,,The New York Times” recenzentas.
Įtakingo JAV dienraščio kritikas
pateikia ir daugiau techninių lietuvių fotografų darbų detalių su įvertinimais,
kurių čia neminėsiu. Šiuo atveju man svarbus pats faktas, kuris, ,,nuvalius”
nuo kritikų slengo ir laikraštinės diplomatijos piruetų, mums pasako štai ką:
nors techninis vaizduojamųjų menų lygis sovietinėje Lietuvoje buvo žemas,
kultūrinės izoliacijos ženklai — akivaizdūs, atsilikimas nuo pasaulinės fotografijos
tendencijų — neginčijamas, lietuvių darbai įdomūs kaip skaudžios ir visos
Europos mastu gėdingos istorijos liudininkai. Meninė vertė nustumiama į antrą
planą, į pirmąją vietą iškeliama meno, kaip istorijos konservuotojo, reikšmė.
Toks ,,The New York Times”
kritiko požiūris dar kartą sviedžia didelį akmenį į tų menininkų bei meno
analitikų daržą, kurie tvirtina, jog sovietmetis Lietuvos menui atnešė ir gerų dalykų — pavyzdžiui, valdžios
suvaržyti menininkai turėjo būti kūrybingesni, kad galėtų spausdinti ar viešai
demonstruoti savo kūrinius. Vadinamoji Ezopo kalba neva padarė Lietuvos meną
įdomesnį ir originalesnį. Bet jei tik originalumas būtų visa ko matas... Be to,
originalumas originalumui nelygu.
Kaip ir dar viena nemari idėja,
kurią neretai išgirstu ne tik iš propagandinės Rusijos žiniasklaidos atstovų
lūpų, bet ir iš kai kurių lietuvių: neva, sovietmetis nebuvo toks blogas —
,,prie ruso” buvo nutiesti keliai, pastatytos elektrinės, modernios gamyklos.
Čia siūlau atlikti lyginamąjį
eksperimentą: paimkite vieną iš A. Sutkaus fotografijų, darytų 7-8 deš.
Lietuvoje, ir tuo pat metu panašios stilistikos nuotraukų, darytų Prancūzijoje
ir JAV. Čia ne tiek meninis, kiek socialinis eksperimentas. Abejoju, ar pavyks
prancūzų ar amerikiečių menininkų darbuose pamatyti tiek skurdo, nuovargio,
masinės depresijos ir atsilikimo. Čia nekalbu apie privalomąją sovietmečio
pompastiką ir penkmečio planų įvykdymo ,,džiaugsmą”.
Toliau keliaujant nuo meno temos
prie socialinės problematikos. Pasiėmęs savo vaikystės nuotraukas, tik dabar
pastebiu, kokiame skurde ir visapusiškoje — kultūrinėje, ekonominėje —
izoliacijoje tuo metu gyvenome.
Neatsitiktinai recenzijos
autorius kaip vienintelį sėkmingą pasaulinio masto Lietuvos vaizduojamųjų menų
eksportą mini Jurgį Mačiūną. Tačiau jis, kaip menininkas, subrendo Vakaruose.
A. Sutkaus fotografija ,,Aklas
pionierius” (1962), kurioje — varganai atrodantis vaikas su plėvesuojančiu
pionierišku kaklaraiščiu — reziumuoja didžiąją dalį sovietmečiu kurto meno
pasiekimų. Lietuvai išsilaisvinus, šis menas taps vis įdomesnis ir labiau
tyrinėjamas, nes jį atras užsieniečiai ar pasaulio pamatę lietuviai. Pastarieji
prie sovietinės Lietuvos kultūros reiškinių tyrimų grįš kaip prie egzotiško
fenomeno studijų, tačiau kaip menas ši kūryba visuomet bus pasaulinės meno
istorijos paraštėse.