Sovietmečio kapsulėje

Vladas Krivickas

Lietuvos fotografijos klasikų Antano Sutkaus ir Rimanto Dichavičiaus darbų paroda, pavadinta ,,Two Masters of Lithuanian Photography: Antanas Sutkus and Rimantas Dichavicius”, neseniai buvo atidaryta Janes Voorhees ,,Zimmerli Art Center Museum” New Jersey. Minėtieji du menininkai yra žinomiausi mūsų šalies fotografijos meistrai, savo gimtinėje užsitarnavę neblėstančią šlovę, žinomi ne tik tarp meno žinovų, bet ir eilinių meno mėgėjų.

Natūralu tikėtis, jog A. Sutkaus ir R. Dicahvičiaus fotografijų paroda, kaip pabrėžta ir jos pavadinime, reprezentuoja lietuvių meną. Koks kitas galėtų būti galerijoje kabančių paveikslų tikslas, jei ne tam tikroje kultūroje išaugusių individų kuriamo meno reprezentacija?

Tačiau — kad ir kaip nemalonu — fotografijų paroda dar kartą priminė, kad Lietuva — postsovietinė valstybė, ir didelė dalis 20 a. sukurto meno nėra tiesiog menas. Tai sovietinis menas, ideologizuotas menas, menas, įdomus žvelgiant iš istoriko perspektyvos, bet ne iš meno istorijos perspektyvos (du visiškai skirtingi dalykai!).

Dabar laikas pasiaiškinti. Šio straipsnio pavadinimą begėdiškai ,,pasiskolinau” iš ,,The New York Times” išspausdinos parodos recenzijos (,,Soviet Time Capsule”), kurios autorius Benjamin Genocchio. Mano galva, palyginti nedidukės recenzijos autorius stipriai ir skaudžiai užgriebė dalykus, apie kuriuos daugelis mūsų ne tik ne visuomet pagalvojame — maža to, ne visus juos tiesiogiai išreiškė ir pats teksto autorius, tačiau tie dalykai kyšote kyšo iš po straipsnio poteksčių ir prašosi būti atskirai akcentuoti.

Parodoje ,,Two Masters of Lithuanian Photography” eksponuojamos daugiausia 7-8 deš. Lietuvoje, neretai jos provincijoje, darytos dviejų autorių nuotraukos. Fotografų objekyvai užfiksavo skurdžiai apsirengusius, pusalkanius pionierius, sunkius primityvia technika atliekamus žemės ūkio darbus, bendrą šalies skurdą ir atsilikimą. R. Dichavičius, savo ruožtu, demonstruoja pirmuosius sovietmečiu atliktus aktus, kurie, beje, ,,The New York Times” kritiko yra ypač prastai įvertinti.

Nors straipsnis publikuotas dienraščio meno skiltyje, apie patį meną ir konkrečias jo reprezentacijas rašoma tikantrojoje dalyje. Ir čia B. Genocchio įvertinimas nėra itin palankus lietuvių autoriams. R. Dichavičiaus darbus jis įvertina kaip ,,nudėvėtus” — ,,gražūs, bet nuvalkiotų temų darbai”, rašo recenzentas.

Tiek vienam, tiek kitam lietuvių autoriui kliūva už tam tikrą dozę primityvumo, inovacijos stoką. Tačiau B. Genocchio pabrėžia, jog lietuvių fotografų paroda yra vienas įdomiausių šiuo metu New Jersey meno scenoje veikiančių renginių. Kodėl? Todėl, kad tikroji fotografijų vertė esanti istorinė: ,,Griežtai kalbant, darbai galbūt nesako nieko naujo, tačiau jie mus daug ko išmoko apie istgoriją, tolimus kraštus, jų kultūras ir tautas”, — daro išvadą ,,The New York Times” recenzentas.

Įtakingo JAV dienraščio kritikas pateikia ir daugiau techninių lietuvių fotografų darbų detalių su įvertinimais, kurių čia neminėsiu. Šiuo atveju man svarbus pats faktas, kuris, ,,nuvalius” nuo kritikų slengo ir laikraštinės diplomatijos piruetų, mums pasako štai ką: nors techninis vaizduojamųjų menų lygis sovietinėje Lietuvoje buvo žemas, kultūrinės izoliacijos ženklai — akivaizdūs, atsilikimas nuo pasaulinės fotografijos tendencijų — neginčijamas, lietuvių darbai įdomūs kaip skaudžios ir visos Europos mastu gėdingos istorijos liudininkai. Meninė vertė nustumiama į antrą planą, į pirmąją vietą iškeliama meno, kaip istorijos konservuotojo, reikšmė.

Toks ,,The New York Times” kritiko požiūris dar kartą sviedžia didelį akmenį į tų menininkų bei meno analitikų daržą, kurie tvirtina, jog sovietmetis Lietuvos menui atnešė  ir gerų dalykų — pavyzdžiui, valdžios suvaržyti menininkai turėjo būti kūrybingesni, kad galėtų spausdinti ar viešai demonstruoti savo kūrinius. Vadinamoji Ezopo kalba neva padarė Lietuvos meną įdomesnį ir originalesnį. Bet jei tik originalumas būtų visa ko matas... Be to, originalumas originalumui nelygu.

Kaip ir dar viena nemari idėja, kurią neretai išgirstu ne tik iš propagandinės Rusijos žiniasklaidos atstovų lūpų, bet ir iš kai kurių lietuvių: neva, sovietmetis nebuvo toks blogas — ,,prie ruso” buvo nutiesti keliai, pastatytos elektrinės, modernios gamyklos.

Čia siūlau atlikti lyginamąjį eksperimentą: paimkite vieną iš A. Sutkaus fotografijų, darytų 7-8 deš. Lietuvoje, ir tuo pat metu panašios stilistikos nuotraukų, darytų Prancūzijoje ir JAV. Čia ne tiek meninis, kiek socialinis eksperimentas. Abejoju, ar pavyks prancūzų ar amerikiečių menininkų darbuose pamatyti tiek skurdo, nuovargio, masinės depresijos ir atsilikimo. Čia nekalbu apie privalomąją sovietmečio pompastiką ir penkmečio planų įvykdymo ,,džiaugsmą”.

Toliau keliaujant nuo meno temos prie socialinės problematikos. Pasiėmęs savo vaikystės nuotraukas, tik dabar pastebiu, kokiame skurde ir visapusiškoje — kultūrinėje, ekonominėje — izoliacijoje tuo metu gyvenome.

Neatsitiktinai recenzijos autorius kaip vienintelį sėkmingą pasaulinio masto Lietuvos vaizduojamųjų menų eksportą mini Jurgį Mačiūną. Tačiau jis, kaip menininkas, subrendo Vakaruose.

A. Sutkaus fotografija ,,Aklas pionierius” (1962), kurioje — varganai atrodantis vaikas su plėvesuojančiu pionierišku kaklaraiščiu — reziumuoja didžiąją dalį sovietmečiu kurto meno pasiekimų. Lietuvai išsilaisvinus, šis menas taps vis įdomesnis ir labiau tyrinėjamas, nes jį atras užsieniečiai ar pasaulio pamatę lietuviai. Pastarieji prie sovietinės Lietuvos kultūros reiškinių tyrimų grįš kaip prie egzotiško fenomeno studijų, tačiau kaip menas ši kūryba visuomet bus pasaulinės meno istorijos paraštėse.

Daug kam vis dar trūksta drąsos pripažinti, jog didžioji dalis sovietmečiu Lietuvoje sukurto meno teturi istorinę vertę. Dažniausiai — tai tik ,,mokomoji medžiaga” apie traumuojamą komunistinės ideologijos įtaką menui.