Karaliaučius tarp audrų

Gediminas Indreika

2005 m. Lietuvoje išėjo Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas be karalių” (trečioji laida, 2007 m. „Eglės” leidykla, Klaipėda). Knyga apdovanota Ievos Simonaitytės literatūrine premija. Juozaitis, vienas Lietuvos Sąjūdžio vadovų, Vilniaus universitete baigė ekonomiką ir filosofiją, redagavo laikraštį „Šiaurės Atėnai”. Nuo 2004 m. dirba Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrado Kultūros atašė.

Karaliaučius, dabartinis Kaliningradas, daugeliui tebėra paslaptingas miestas. Juozaitis šioje knygoje mums atskleidžia šio žavaus miesto pamirštą istoriją, kurio gatvėmis bevaikštant „vokiečių dvasia kalasi tarsi iš požemių”. Autorius stengiasi nešališkai ir pragmatiškai aprašyti skausmingą XX amžiaus Mažosios Lietuvos likimą, pasirinkdamas literatūrinį, o ne politologinį publicistikos žanrą. Knyga suskirstyta skyriais, vadinamais vigilijomis.

Vigilijoj „Genius loci” (vietovės dvasia) Juozaitis pastebi, kad nei prūsų Tvankstėje, nei teutonų Kionigsberge, nei rusų Kaliningrade nėra buvę pilietinių riaušių. XIX amžiuje Kionigsberge buvo statomos gynybinės sienos ir bastionų sistema, XVII amžiuje statytas Lietuvių pylimas, kurio vardu pavadinta dar iki šiandien liko gatvė. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946—1948 m., pasmerktieji Rytprūsių vokiečiai buvo ištremti į Rusiją ir Vokietiją arba išžudyti, jų vieton atkelti rusai kolonistai. Pasak Juozaičiui pažįstamų rusų kolegų, „Vokiečiai prisijaukino ir pasisavino Prūsiją — kodėl rusams nepadarius to paties?” (p. 111) Kai kurie iš jų siūlo Kaliningrado srities vardą pakeisti į „Rusijos Prūsija”.

Vigilijoj „Griuvėsių filosofija, kasinėtojai” mums pristatomi vietiniai Jelena ir Viktoras. Pastarasis norėtų, kad miestas atgautų Kionigsbergo vardą: „Kai užaugi tarp vokiškų griuvėsių, kai žaidi vokiškais automobiliukais, kai valgai iš vokiškų porceliano lėkščių — išaugi tikras Kionigsbergo patriotas”, — sako Viktoras.  Dabar miestas smarkiai pasikeitęs, senamiesčio žymių mažai beliko. Bet dar yra išlikę statinių, kurie byloja apie karalių miestą. Štai prie miesto parko, buvusioje karalienės Luizės bažnyčioje, dabar įsikūręs lėlių teatras. Buvusi Šv. Šeimos lietuvių katalikų bažnyčia dabar paversta Kaliningrado  Filharmonijos sale. Prieš dešimtmetį Vokietijos lėšomis iš griuvėsių buvo atstatyta istorinė Katedra. Apskritai, vokiškas miesto paveldas sistemiškai griautas.

Knygoj gausu nuotraukų. Vienoj Kryžiuočių ordino pilis, statyta 1255 m., jau apgriauta, tačiau atlaikiusi Anglijos aviacijos bombardavimą ir didingai atrodžiusi. TSRS Architektų sąjungos valdyba laišku kreipėsi į Kaliningrado miesto vadovus, prašydama neliesti pilies liekanų, konservuoti jas. Buvo rimtų pasiūlymų jose įrengti Taikos muziejų. 1967 m. Kaliningradą aplankęs TSRS ministrų tarybos pirmininkas A. Kosygin nusistebėjo pamatęs griuvėsius, pareiškė: „Mus pasiekė šių griuvėsių gynėjų balsai... taigi čia nėra ką ginti” (p. 176). Leonid Brežnev valdymo metu, 1968 m. rudenį ši pilis buvo susprogdinta, Vakarų žiniasklaidai šio šiurpaus įvykio nepastebint. Maskva pasirinko patogų laiką šiai diversijai, amerikiečių žurnalistams tąsyk rūpėjo karo Vietname reikalai ir savų astronautų kelionės Mėnulin.

* * *

Kaliningrade buvo kuriamas naujojo sovietinio piliečio prototipas — žmogus be Dievo, ištikimas tik visagalei komunistų partijai. Visoje šiaurės Rytprūsių srityje nepalikta nė vienos veikiančios bažnyčios ar maldos namų. Tipišku sovietiniu aplaidumu, miesteliuose bažnyčios paliktos trūnyti, Maironio žodžiais tariant, tarsi pelėsiais ir kerpe apaugusios pilys...

Jau išmušė paskutinės valandos griūvančioms rytprūsių bažnyčioms. 1982 m. buvo nugriautas Tilžės katalikų bažnyčios bokštas. Kasinėtojai vagia plytas ir toliau ardo kitų bažnyčių likučius.

Kaip pavyzdys, pateikta Šv. Mikalojaus bažnyčia  Bradenburg (dabar Usakove): „Neduok Dieve sustoti ir pasivaikščioti buvusios šventovės vietoje... Visur butelių šukės, šiukšlynas, o kirchės viduryje — ’juodųjų archeologų’, išraustos kapavietės...  Altoriaus vietoje galima užsilipti ant žmogaus kaulų.” (p. 162) Tokį kraupų vaizdą pamatę, kraštotyrininkai jaučiasi bejėgiai išgelbėti šiuos paminklus.

* * *

Juozaitis linkęs miestą vadinti Kionigsbergu, aiškindamas, kad vardas Karaliaučius tėra foklorinis terminas. Nesutinku su šia prielaida, ypač kad ten spausdinta pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo „Katekizmas”, kurios tituliniame puslapyje įrašyta: Karaliauczui. Mano nuomone, lietuviai šį miestą ir šiandien privalo vadinti Karaliaučiumi. Rusas Kalinin nebuvo iš šio krašto kilęs ar čia gyvenęs, tik atsitiktinai rusai miestui primetė jo vardą.

2003 m. Rytprūsių kultūros tyrinėtojas Dietmar Albrecht pasiūlė pagerbti rašytoją Thomas Mann, kuris 1929 m. po Nobelio premijos apdovanojimo ilsėjosi Rauschen kurorte. Kaliningrado inteligentija posėdyje nusprendė pastatyti jam paminklą ir parinko jame įrašyti dviem kalbom šiuos poeto Johannes Becher žodžius:

Tu išsaugojai kalbos šventumą,

Mylėdamas ją taip, kaip mylėti ją gali

Tas, kurs išgyveno tremties metus.

Paminklas Mann buvo pastatytas. Tik vėliau, vokiečių turistų grupėms keistai reaguojant į šį prierašą, paaiškėjo, kad J. Becher buvo ir komunistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos himno autorius.

* * *

Kadangi aš Karaliaučiuje nesu buvęs ir rusų kalbos nesimokiau, nesiryžtu griežtai kritikuoti Juozaičio veikalo. Tačiau mane sukrėtė trečiame skyriuje „Rusiška Prūsija” pateiktos citatos iš rusų rašytojo Andrej Bolotov knygos (išleistos 1873 m. Sankt Peterburge). Po septynerių metų karo (1756—1762) į Karaliaučių buvo įsiveržę rusų kariai. Pasak Bolotov, kionigsbergiečiai pasitiko rusų kariuomenę su dovanomis, visur mieste skambėjo varpai, nuo bokštų gaudė litaurai. Maža to, Ka  raliaučiaus atidavimo Rusijai iškilmių akte pasirašė Karaliaučiaus universiteto pofesoriai, net pats filosofas Imanuelis Kantas! (p. 84) Man iškart susidaro sufabrikuotas istorijos įspūdis, kuris kenkia Juozaičio knygos rimtumui.

Ieškodamas tiesos, minėtą versiją palyginau su vokiečių istoriko Fritz Gause aprašymu „Die Geschichte der Stadt Koenigsberg”, išleistu 1970 m. Vakarų Vokietijoje. Pasak F. Gause, 1758 metais Karaliaučių nusiaubė rusai, miestas buvo padegtas, bažnyčios paverstos cerkvėmis. Lietuvių Šv. Mikalojaus (Steindammer) bažnyčia taip pat buvo nusavinta rusų. Patiltėse įsikūrė prekiniai kioskai, šiukšlės gadino gatvių vaizdą. Buvo uždrausta naudoti miesto herbą ar vartoti žodį „koenigliche” (karališkas). Karaliaučiaus universiteto profesoriai buvo priversti pasirašyti ištikimybės carei Elzbietai priesaiką. Karaliaučių išgelbėjo tik carienės  Elzbietos Petrovnos mirtis 1761 m., po kurios miestas grįžo Prūsijos valdžion. Taip rašo istorikas F. Gause.

Aprašant įvykius po Potsdamo konferencijos, Juozaitis pasinaudojo ir išeivijoj išleistomis Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva” knygomis.

Šiandien Kaliningrado anklavas atskirtas nuo didžiosios Rusijos, apsuptas Europos Sąjungos šalių. Mieste tebegyvena keli tūkstančiai  Antrojo pasaulinio karo veteranų rusų. 2005 m. atšventus Kaliningrado von Kionigsbergo 750metį gyventojai pradeda suprasti, kieno žemėj jie apsigyvenę, ima domėtis miesto praeitimi. Tik 20 proc. jaunų žmonių yra matę didžiąją Rusiją, tačiau daugiau iš jų yra viešėję Lenkijoje ir Lietuvoje. Juozaitis nuogąstauja „amerikanizuojama Kalningrado sąmone”, anglicizmais, įsiveržusiais į rusų kalbą, pvz., reklamose puikuojasi slenginė frazė „cash and carry” rusiškais rašmenimis. Tačiau autorius       džiaugiasi liberalizmo pasireiškimais, kad žmonės pageidavo vieną K.  gatvę pervadinti John Lennon vardu.

„Karalių miestas be karalių” parašyta turtinga grožine kalba. Skaitytojas tuojau įsijaučia į aprašomus įvykius, yra verčiamas pamąstyti ir pasvajoti. Jei vertintume ją kaip Karaliaučiaus archeologiją ar istoriją, knygoje rasime nemažai trūkumų. Gaila, kad stengdamasis rašyti apolitinę miesto istoriją, Juozaitis pernelyg palankus rusams, susitaikęs su faktu, kad šiandien ši sritis yra Rusija. Tačiau literatūriniu požiūriu knyga verta dėmesio, gal ji pažadins lietuvių visuomenę daugiau gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją.