Ar turėtų būti Gailai gėda?

Algis Kazlauskas

Man būna malonu paskaityti J. Gailos apmąstymus iš Ellicott miestelio. Dažniausiai su išreikštomis autoriaus nuomonėmis didele dalimi sutinku. Ne taip buvo paskaičius jo negailestingą kritiką generolo Kronkaičio paskaitai, skaitytai Vasario 16tos dienos proga. Visai nesutikau su J. Gaila. Nebūtina tą dieną vien gėrėtis. Tinka trimituoti pavojų, kai jį matome. Pats klausiausi generolo ir sveikinau jo drąsą išvardyti aukštujų valstybės pareigūnų piktnaudžiavimus pareigomis. Ne jis vienas šitokiu elgesiu nusivylęs. Girdisi daug balsų. Ir mes patys beveik kas dieną perskaitome širdį geliančių pavyzdžių iš Lietuvos. Štai prezidento žodžiai pasakyti birželio 5 d. tarptautinėje konferencijoje Vilniuje ir išspausdinti š. m. ,,Drauge” 11 d.: „Kur prieš 20 metų Sąjūdžio žadėta dora, pažanga, gerovė? Ar dar įmanomas žmonių moralinis atgimimas, solidarumas ar bent susikalbėjimas, kuris visus mus sutelkė Sąjūdžio metais.”

J. Gailai netrūksta gražbylystės. Jo atsakymas atsargos pulkininkui Kilikauskui remiasi šių laikų populiariu pasiteisinimu: „Aš ne žmogų... kritikavau, bet jo kalbą.” Nebojant tokio pasisakymo, iš savo patirties žinau, kad žmogus lieka lygiai tiek pat įskaudintas.
Tiems iš mūsų, kurie sielojosi dėl Lietuvos ir jos žmonių pavergimo, norisi, kad Lietuva sparčiai žengtų į teisėtą ir ekonomiškai pajėgų, pasitenkinantį ir ramų gyvenimą. Norime, kad šitoks gyvenimas nebūtų vien ,,išrinktųjų” nuosavybė. Mūsų nepaguodžia faktai, kad nelygybė ir tampymasis vyksta ir senesniuose demokratiniuose kraštuose. Šie turi daugiau gėrybių tarp savęs dalintis. Tad ir nuskriaustieji pajėgia neblogai pragyventi. Šitai nepateisinama Lietuvoje dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis. Ką tik išsivadavus iš okupanto daug daugiau broliškumo tikimasi iš savo tautiečių.
Bet kokie yra tie, kurie sudaro valdančiųjų daugumą dabartinėje Lietuvoje? Taip, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, tie, kurie valdo turtą, didele dalimi valdo ir krašto valdžią, nes rinkimai vis reikalauja didelių piniginių išlaidų. Tad ir valstybės tikslai ir kryptis atspindi turto valdytojų moralę ir ateities supratimą. O Lietuvoje daugiausia tebėra įsitvirtinę į savo rankas kapitalą sušlavę buvę okupacinės valdžios vadovai ir prisitaikėliai. Tad apie jų moralę ir patriotizmą nėra ko kalbėti.

Gaila, kad daugiau iš užsienyje gyvenančiųjų ir patriotiškai nusiteikusių negrįžo Lietuvon perimti valdyti ekonomiką. Tuomet turtas buvo dalinamas už mažiau nei dešimtadalį vertės. Šiandien valstybės valdyme būtų galėję jų idealai atsispindėti.
O dabar, kaip gi mes čia toli gyvendami galime bepaveikti Lietuvos kelią? Gal nedaug. Bet bent šiek tiek. Galime tokias progas kaip Vasario 16toji panaudoti nedorai besielgiančius sugėdinti. Galime viešai pasisakyti prieš ydas. Galime lyg sąžinės balsas aidėti. Kai kurie iš mūsų, kurie sugeba, gali stengtis ir į ekonomiką įsibrauti. Ir vėliau kitaip negu „anie” elgtis. Yra valdžioje, nors ir mažesniais skaičiais, patriotiškai nusitekusių žmonių. Galime stengtis jiems pagelbėti. Gal vis daugės doresnių žmonių prie valstybės ir ekonomikos vairo. Ir gal nespės šone tykanti didvalstybė Lietuvą užgrobti, jai nesuspėjus savyje sustiprėti.