Ar keisti Amerikos konstituciją

Aleksas Vitkus

Kai spaudoje pasipylė daugybė straipsnių apie 32 metų meksikietės Elvira Arellano kovą prieš JAV vyriausybės planus ją, nelegaliai į Ameriką atvykusią ir čia pagimdžiusią vaiką, kuris pagal JAV konstituciją automatiškai tapo Amerikos piliečiu, sugrąžinti atgal į Meksiką, laikraščiuose, per radiją ir TV kilo ištisa audra labai jausmingų pasisakymų. Vieni jų karštai užstoja motinos teisę pasilikti Amerikoje su savo dabar jau 8 metų sūnumi, Amerikos piliečiu, taip neišardant šeimos. Kiti reikalavo, kad Arellano, kaip nelegali imigrantė, turėtų būti grąžinta į savo kilmės kraštą — Meksiką, o sūnų, kad šeima nebūtų sugriauta, leisti pasiimti su savimi.

Bandant išspręsti Arellano ir tūkstančių šeimų panašias problemas, tuojau pasigirdo siūlymai keisti JAV konstituciją, pakeičiant ar atšaukiant senąją XIV pataisą, kuri buvo priimta 1866 m., o valstijų ratifikuota 1868 m., ir taip tapusi konstitucijos dalimi. Joje įsakmiai teigiama, kad „visi asmenys, gimę ar natūralizuoti Amerikoje tampa JAV ir tos valstijos, kurioje jie gyvena, piliečiais”. Tokios pataisos JAV konstitucijoje jau buvo daromos ir vėl atšaukiamos, pvz., 1919 m. priimta XVIII pataisa, draudžianti alkoholinių gėrimų gamybą, prekybą ir transportą, 1933 m. buvo atšaukta priėmus XXI pataisą.

Politologai ir politikai laikosi nuomonės, kad konstitucija turėtų būti keičiama tik labai svarbiais atvejais, į tai jų oponentai atsako, kad iki šiol jau yra priimtos iš viso net 27 konstitucijos pataisos, paskutinė iš jų — 1992 m., pagal kurią Kongreso nariams buvo pakeltos algos. Tai, bent jau man, tikrai neatrodė svarbus valstybės konstitucinio lygio reikalas. Tuo nenoriu pasakyti, kad pataisos būdavo priimamos be ypatingai svarbaus reikalo. Tik prisiminkime 1920 m. priimtą XIX pataisą, pagaliau suteikusią moterims ilgai lauktą balsavimo teisę, ar 1951 m. priimtą XXII pataisą, leidžiančią pilietį būti išrinktu JAV prezidentu ne daugiau kaip du kartus, arba 1967 m. XXV pataisą, kuri nustatė JAV prezidento „įpėdinystės” teisę.

Ar keisti JAV konstituciją? Prieš maždaug trejus metus „Drauge” du kartus rašiau ta pačia konstitucijos keitimo tema, bet dėl visai kitų priežasčių. Pirmą kartą, kai Massachusetts valstijos vyriausiasis teismas nutarė, kad draudimas tos pačios lyties asmenims tuoktis prieštarauja konstitucijai, o prezidentas George W. Bush pareiškė remsiąs JAV konstitucijos pataisą, uždraudžiančią tos pačios lyties asmenų santuokas.

Po 2004 m. įvykusių prezidentinių rinkimų tas konstitucijos pakeitimo klausimas vėl iškilo. Jei kandidatas į prezidentus John Kerry būtų tuomet laimėjęs Ohio valstijoje, jis būtų surinkęs daugiau rinkiminių balsų ir tapęs Amerikos prezidentu, nors Bush ir buvo jį pralenkęs net 4 mln. piliečių tiesioginių balsų. Panašiai atsitiko ir 2000 m., kada Al Gore rinkimus pralaimėjo, nors ir surinko pusę milijono balsų daugiau negu prezidentu tapęs Bush, gavęs daugiau rinkiminių balsų.

Tas pats atsitiko net du kartus ir XIX šimtmetyje. Nežiūrint tokio nukrypimo nuo tiesioginio balsavimo, politikai vis dėlto nesusiprato ar neprisirengė atvesti konstitucijos į logišką tiesioginio balsavimo kelią. Ar ne ironiška, kad kariaujame Irake, kur, norėdami įvesti demokratiją, einame prie tiesioginio balsavimo, o Amerikoje liekame prie senojo „electoral college”?

Konstitucijos keitimas nėra vaikų žaidimas ir jos nereikėtų keisti dėl kokio nors paprasto nereikšmingo reikalo. Bet čia kalbame apie milijonus nelegaliai į Ameriką įsmukusių Meksikos ar kitų valstybių piliečių, kurie, į šį kraštą atvykę nelegaliai, gimdo vaikus, tampančius legaliais (!) JAV piliečiais.

Manau, kad tai pataisyti neturėtų būti sunku, nes naujoje pataisoje reikėtų dabartinės XIV pataisos pagrindinį sakinį perredaguoti į: „Visi asmenys, gimę į JAV legaliai atvykusiems tėvams ar natūralizuoti Amerikoje, tampa jos piliečiais”. Surašyti tikslią nepriekaištingą pataisos apibrėžimą palikčiau įstatymo žinovams.

Matau tik vieną bėdą. Kaip ir visos pataisos, jos priėmimas užimtų nemažai laiko, kaip paprastai būna, kai valdžios atstovai nutaria ką nors spręsti. Kad didžiulis Amerikos valdžios aparatas yra neveiksmingas, gerai supranta ir patys politikai, tai galima matyti iš kelių mano parinktų jų pasisakymų, pabrėžiančių tipišką jos nelankstumą ir lyg kokio smagračio inertiškumą. Pvz., prezidentas Thomas Jefferson (1801–1809) ironiškai sakė, kad, „jei mus mokytų Washington biurokratai, kada sėti ir kada pjauti, mums greitai pritrūktų duonos.” Prezidentas Ronald Reagan (1981–1989) valdžią vaizdžiai palygino su mažu kūdikiu: „Jo visas virškinimo traktas viename gale prasideda burna su dideliu apetitu, o kitame gale jis baigiasi nesuvaldomu neatsakingumu.” Garsusis Amerikos humoristas Mark Twain (1835–1910) yra taip pasakęs: „Nors mūsų valdymo forma yra demokratija, Amerika yra turbūt vienintelis kraštas, kur reikia laukti ketverių metų, norint pakeisti valdžią, ką ji bedarytų.”

Toks humoras kartais gali būti vienas iš geriausių būdų protestuoti prieš valdžios piktnaudžiavimą ir paperkamumą. Humoras ir satyra demokratijoje kartais gali išryškinti ir valdžios programų netinkamumą ar logikos stoką jos veiksmuose ar įstatymuose. Bet ar jo pakaks norint pakeisti konstituciją ir taip išspręsti šią kietą imigracijos problemą? Labai abejoju. Kongresas po ilgų svarstymų ir debatų gal tik pakeis kai kuriuos imigracijos įstatymus, o ne pačią konstituciją.